Pasak mokslininko, prisimindami žmones, palikusius ryškų pėdsaką Lietuvos verslo istorijoje, esame linkę užglaistyti jų verslumo savybes – kadangi iki šiol šios profesijos atstovus vertiname kritiškai. „Lietuvoje galioja verslininkų vertinimas: jei visai smulkus – tai turginis arba garažinis, jei labai stambus – tai dar ir oligarchas. Lyg nerašytos konstitucijos būtų įdiegta, kad verslininkams galioja kaltumo prezumpcija: kaltas ir blogas, kol akivaizdžiai neįrodys priešingai“, – samprotauja prof. E. Aleksandravičius.
Istorikas primena, kad per pastarąjį šimtmetį mūsų šalis turėjo ne vieną iškilų verslininką, kurio darbais galime didžiuotis – tarp jų ne tik Petras Vileišis ar broliai Vailokaičiai, bet ir tautinio judėjimo atstovas Petras Vitkauskas, inžinierius, suprojektavęs ir pastatęs Maskvos elektrinio tramvajaus linijų tinklą.
Trečiasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, pristatydamas P. Vitkauską 1924-aisiais, pabrėžė, kad jei ne ankstyva mirtis, šiandien jį Europa galbūt minėtų kaip savą Henry Fordą iš Marijampolės – mat inžinierius ilgai dirbo prie unikalaus vidaus degimo variklio konstrukcijos. Deja, šiandien tiek jį, tiek daug kitų verslo inovatorių esame pamiršę.
„Lietuvių pasakojimas skamba lyg būtų rašytas pavydo ir užmaršties ranka. Atrodo, kad kapitalizmo teigiamybės yra rezervuotos kitiems – lyg kokia amerikiečių privilegija, kurie šalia G. Washingtono ar B. Franklino pasakoja apie Rockefellerius, Morganus, Carnegie‘us, Fordus. Tai nereiškia, kad jie iki kaulų smegenų būtų įtikėję geraisiais kapitalizmo dievais. Priešingai – pažinodami visą šios santvarkos negailestingumą, jie vis tiek supranta, kad jokia kita sistema nesukūrė tiek daug visų žmonių gerovės“, – pasakoja VDU profesorius.
Sovietmetis žlugdė valstybės stuburą – iniciatyvius žmones
Žinoma, mūsų šalis turi kitokią istoriją, nei anapus Atlanto esanti supervalstybė – itin didelių neigiamų pasekmių turėjo sovietmetis, kai verslavimas buvo laikomas nelegalia veikla. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis pažymi, jog tuo metu buvo apskritai sunaikintas stuburas, kuriuo remiasi valstybė – iniciatyvūs ir mąstantys žmonės.
„Žmonėms buvo įkalta į galvą, kad visi esame lygūs ir vienodi. Mes 50 metų neturėjom pamato, ant kurio stovi Vakarų demokratijų bendruomenės – tai privati nuosavybė, privati ekonomiškai naudinga veikla, laisvė, parlamentarizmas, liberali demokratija. Po to, kai žmonėms pusšimtį metų buvo teigta, kad viską padarys valstybė, o privati iniciatyva praktiškai už įstatymų ribų, žmonių mąstymą pasidarė labai sunku pakeisti“, – paaiškina R. Dargis.
Verslo nacionalizavimui ir žlugdymui sovietmečiu yra skirta viena iš naujosios knygos dalių – greta tekstų apie tarpukarį, privatizacijos laikotarpį po Kovo 11-osios, lietuvišką neokapitalizmą ir naujus šiandienos iššūkius. Leidinyje aptariami įvairūs klausimai – dalinamasi diasporos verslumo pamokomis, prisimenami pirmosios Respublikos bankininkai, nagrinėjami Vladimiro Romanovo ir kitų verslininkų konfliktai su visuomene, socialinė atsakomybė versle, pasakojamos šių dienų verslų istorijos – apie „GetJar“, „Yplan“, „Vinted“ ir kitus.
Knyga primena ir herojus, ir antiherojus
Pasak prof. Egidijaus Aleksandravičiaus, knygos tekstų autoriai, tyrinėdami Lietuvos verslo istoriją, laikėsi kelių taisyklių. Svarbiausia iš jų – siekta ne vien kalbėti skaičiais, statistikomis ar sausais faktais, bet ir pasakoti žmogiškas istorijas apie asmenybes ir jų išgyvenimus. „Kiekviena moksliškai išgryninta pasakojimo dalis galėjo (ir siekė) turėti savo herojus ir antiherojus su vardais ir pavardėmis, su išgyvenimais ir valingais pasirinkimais. Istorijoje turi būti vietos ne tik dėsniams ir struktūroms, ne tik statistikai ir algoritmams, bet ir unikaliai emocinei žmogiškosios būties jausenai“, – sako istorikas.
VDU profesorius primena, jog sektinų pavyzdžių praeityje netrūksta – Lietuvą kūrė ne vien džiovininkai ar poetai, bet ir rimti verslininkai. Jų būta ir tarp Vilniaus konferencijos delegatų, ir tarp tos konferencijos išrinktos Lietuvos Tarybos, kurios nariai pasirašė 1918-ųjų Nepriklausomybės Aktą. Beveik visi žymiausi lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, visi 20 Nepriklausomybės Akto signatarų turėjo sąlytį su verslu, buvo verslo įmonių akcininkai arba steigėjai.
Šioms mintims antrina ir Robertas Dargis. „Atkurtoje Lietuvoje stipri pramonė ir prekyba buvo suvokta kaip valstybės stabilumo garantas. Buvo aišku, kad vien valstybės biudžeto lėšomis neįmanoma finansuoti viešųjų poreikių – švietimo, socialinės rūpybos, gydymo. Todėl daug verslininkų dalyvavo švietimo organizacijų, socialinės krypties draugijų veiklose, rėmė jas lėšomis. Darė tai, ko nepajėgė padaryti jauna valstybė“, – pabrėžia pramoninkų konfederacijos vadovas.
Turime visas perspektyvas tobulėti
Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad lietuviai ir šiandien sėkmingai kurtų ateities Lietuvą, R. Dargis tikina, jog svarbu jau mokykloje vaikams suteikti verslumo, finansinio raštingumo, IT ir dirbtinio intelekto pagrindus. Tačiau svarbiausia – kūrybiškumas. „Mes turime ugdyti kūrybiškus žmones. Kūrybiškumas yra esminis dėmuo realizuojant save versle, moksle ar kitose srityse, nes kūrybiškas požiūris į problemą gali pasiūlyti inovacijų prasme aukštesnio lygio sprendimus“, – argumentuoja LPK prezidentas.
Pašnekovas tikina, jog lietuvių verslai šiandien turi visas perspektyvas tobulėti. Pasitelkiant šiandienines technologijas, galima kurti tai, ko labiausiai reikia valstybės ekonomikai – aukštos pridėtinės vertės produktus. Tačiau svarbiausia – turėti gerą idėją.
Knygos „Verslo amžius 1918-2018 m. Lietuvių kapitalizmas, valdžia ir verslininkai“ autoriai: dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, dr. Brigita Tranavičiūtė, Arvydas Pakštalis, prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, dr. Kastytis Antanaitis, dr. Dainius Genys, dr. Tomas Kavaliauskas, Rytas Staselis, Rimvydas Valatka, prof. Mikas Vengris, dr. Gintaras Valinčius, Darius Verseckas.
