„Neseniai persikėlėme į seną namą – įprastą devynių aukštų pastatą, – pasakoja Larisa iš Maskvos. – Nedelsdami pradėjome remontą, išardėme grindis, kad paklotume išlyginamąjį cemento sluoksnį, o ten tiek visokiausių atmatų!
Smėlis, purvas, šiukšlės, nuorūkos, kažkokios dvokiančios srutos. Bet svarbiausia – radome sukultą termometrą. Kaip jis ten galėjo pakliūti – iki šiol mįslė. Vienintelė versija – jį sukūlė kažkuris iš darbininkų, kai buvo statomas namas“. Kaip paaiškėjo, Larisos atvejis toli gražu ne vienintelis.
„Yra nutikę ir tokių istorijų, kai išvykstantys nuomininkai, norėdami pakenkti būsimiems gyventojams, vienu metu sukuldavo keletą termometrų“, – sakė bendrovės „KBK Projekt“ generalinis direktorius Vasilijus Kostinas.
Maža to, toks ankstesnių nuomininkų „palikimas“ – ne vienintelė problema, galinti tiesiogine prasme apnuodyti gyvenimą antrinių būstų gyventojams.
„Senas fondas – o šiandien jam galima priskirti ne tik iki revoliucijos (1917 metų bolševikų perversmo. – Red.) statytus namus, bet ir 1920–1940 metų, ir net 1960–1980 metų pastatus. 1930–1960-aisiais metais, statant namus, buvo naudojami įvairūs plytų ir užpildymo šlaku variantai, tai gali būti nesaugu, cheminis fonas gali būti juntamas net šiandieną, – sako Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės Hipotekos paskolų ir kreditų draudimo katedros vadovo pavaduotoja Julija Gryzenkova. – 1960–1980-aisiais metais buvo vykdomi eksperimentai su fenolio priedais betone ir asbesto panaudojimu. Yra žinoma, kad gyventojai iš kai kurių skydinių namų su fenolio priedais buvo iškeldinti, bet ne visi (P-49 serijos skydiniuose namuose fenolio formaldehido buvo dedama ne tik į betoną siekiant pagreitinti kietėjimą, bet ir į šiluminę izoliaciją bei plytų sandūras – „lenta.ru“ pastaba). Apie šiuos dalykus galima sužinoti techninės inventorizacijos biure“.
„Iki šiol pasakojamos istorijos apie „fenolio namus“ – šių pilkų devynaukščių iki šiol galima sutikti, – pasakoja kompanijos „BEST-Novostroj“ direktorių tarybos pirmininkė Irina Dobrochotova. – Iš viso tokių namų buvo daugiau nei 200, dauguma jų jau nugriauti. Kai kurie tokių dar išlikusių namų butų savininkai susivienijo ir įtraukė juos į renovacijos programą“.
Dar viena žinoma statybinė medžiaga, jau seniai pripažinta pavojinga sveikatai, yra asbestas. „Šis mineralinis pluoštas praėjusio amžiaus viduryje buvo plačiai naudojamas gaminant daugybę medžiagų – betonines plokštes, tinką, šiferį, – sako bendrovės „Metrium“ vadovaujanti partnerė Marija Litineckaja. – Nustatyta, kad asbesto dulkės yra pavojingas kancerogenas, sukeliantis įvairių rūšių vėžį. Medžiaga buvo naudojama „chruščiovkių“ statyboje iki 1970 metų, tačiau šie namai buvo nugriauti per pirmąją gyventojų iškeldinimo bangą. Dabar asbestas, žinoma, yra uždraustas. Tačiau tai nėra vienintelis pavojus. Tarkime, po 1986 metų, gaminant gelžbetonines plokštes ir armatūrą, buvo naudojamas metalas iš Černobylio atominės elektrinės radioaktyviojo užteršimo zonos. Be to, nėra tiksliai žinoma, kokiose vietose pastatyti namai, kur panaudotas šis metalas“.
„Kartais toksinių medžiagų skleidimo šaltinis gali būti vietinis – pavyzdžiui, sanitarinė kabina gali būti pastatyta iš asbesto pertvarų“, – priduria nekilnojamojo turto agentūros „Miel ofis Novogireevo“ vadovė Julija Antiasova.
„Pagrindinis pavojus, kurį gali kelti statybinės medžiagos tam tikromis sąlygomis, yra galimas jų radioaktyvumas.
Tai būdinga tiek plytoms, tiek mineraliniams betono užpildams, tiek armatūrai, – sako bendrovės „NDV - Supermarket Nedvižimosti“ pardavimų direktorė Tatjana Podkidyševa. – Betonas, savo sudėtyje turintis kai kurių priedų, patalpoje išskiria amoniaką, fenolį ir formaldehidą. Skydiniuose namuose šiluminė izoliacija iš sintetinių medžiagų – pavyzdžiui, polistirolo – taip pat gali būti labai toksiška gaisro metu ar stipriai įkaitusi. Tačiau visa tai – jei nesėkmingai susiklostė aplinkybės, kurių priežastis – žmogiškasis faktorius. Vienas specialistas viršijo užpildo dozę, kitas nepatikrino, trečias leido parduoti ir naudoti statyboje ...“
Tačiau senuose namuose esančių butų savininkams yra ir gerų naujienų: paprastai visas problemas, susijusias su „toksiškumu“, sprendžia pirmosios gyventojų kartos.
„Mažiausiai reikia nerimauti, renkantis tipinius namus, pastatytus 1960–1990 metais, – sako M. Litineckaja. – Juose esančius butus išbandė jau ne viena karta. Atidžiau reikia žiūrėti į naujesnės statybos gyvenamuosius kompleksus. Kaip, beje, ir į senesnius namus, ypač, jei jie buvo pastatyti pagal individualų projektą. Natūralus akmuo, kuris kartais naudojamas namams, pastatytiems pagal „vienetinį“ projektą, gali turėti padidintą jonizuojančiosios spinduliuotės foną. O senų namų medinės perdangos yra žalingų pelėsių šaltinis“.
„Nustatyti sveikatai žalingą butą yra gana paprasta, – ramina kompanijų grupės „Atlant“ generalinis direktorius Romanas Liabichovas. – Dauguma nuodingumo požymių yra pastebimi iš karto po kruopštaus buto apžiūrėjimo: dėmės ant sienų ar lubų, nemalonūs kvapai, vabzdžiai. Norėdami atlikti išsamesnį patikrinimą, galite pasiimti radiacijos matuoklį – dozimetrą. Neprošal šnektelėti su kaimynais, kad išsiaiškintumėte, ar praeityje su šiuo butu ko nors nenutiko“.
Pasirinkdamas butą šiuolaikiniame naujos statybos name, pirkėjas rizikuoja mažiau, įsitikinę rinkos ekspertai, bet vis dėlto apie visišką saugumą kalbėti negalima.
„Įsikrausčius į naujus namus žmonėms neretai pablogėja savijauta, jie ima jausti neįprastą nuovargį, juos pykina, skauda galvą, paūmėja kvėpavimo takų ligos, – sako V. Kostinas. – Tai gali būti dėl dažų garų, statybinių medžiagų ir baldų bendro poveikio. Prasta insoliacija, nekokybiška vėdinimo sistema gali tapti pelėsių atsiradimo priežastimi, o tai turi neigiamą poveikį sveikatai“.
„Prastos kokybės statybinės medžiagos gali išskirti kancerogeninius ir alergiją sukeliančius fenolį ir formaldehidą, – priduria ekspertas. – Kai kurios polimerinės statybinės medžiagos, grindų dangos, PVC gali savo sudėtyje turėti plastifikatorių, kurie labai neigiamai veikia vyrų sveikatą ir turi mutageninį poveikį“.
„Šiuolaikinės medžiagos, naudojamos gyvenamųjų namų statyboje, dažniausiai nekenkia sveikatai, tačiau jei pažeidžiama technologija, jos gali tapti pavojingos, – dalijasi nuomone bendrovės „VektorStrojFinans“ vadovaujantis partneris Andrejus Koločinskis. – Pavyzdžiui, jei sienos gerai neišdžiovinamos po gruntavimo, glaistymo ir tinkavimo ir ant jų klijuojami tapetai, gali atsirasti pelėsių, kurių sporos gali sukelti alergiją ir astmą. Įvairios statybinių medžiagų klastotės taip pat gali būti sveikatos problemų šaltinis. Pavyzdžiui, prastos kokybės sausi tinko mišiniai, kurie parduodami suklastotose „firminėse“ pakuotėse, arba nekokybiški PVC langai“.
„Naujos statybos namuose pasitaiko kazusų, kai lauko darbams leidžiamos medžiagos gadina gyvenimą gyventojams, – dalijasi pavyzdžiu kompanijų grupės „ARIN“ viceprezidentas Nikolajus Lavrovas. – Pavyzdžiui, vienas iš mūsų klientų, įsigijęs studiją iš stambaus, gerai žinomo NT vystytojo, pradėjo skųstis dėl „statybinio“ kvapo bute, kurio neįmanoma išvėdinti. Pasikalbėjęs su kaimynais, išsiaiškino, kad kvapą skleidžia lodžijos šiluminė izoliacija. Šviežio oro srautas eina per lodžiją ir „traukia“ paskui save izoliacijos kvapą į butą. Pakeitė izoliaciją – viskas praėjo“.
„Rinkoje kiekvienais metais pasirodo gausybė įvairių apdailos medžiagų – tiek brangių ir ekologiškų, tiek ir ekonomiškos klasės, – sako Visos Rusijos nacionalinės statybų politikos centro vadovas Aleksandras Mooras. – Visos jos iki to laiko, kol atsidurs parduotuvių lentynose, privalo būti išbandytos ir gauti kokybės sertifikatą bei sanitarinę-epidemiologinę išvadą apie gaminio saugumą ir atitikimą standartams. Tačiau vis tiek patarčiau įsigyti būstą iš gerai žinomų NT vystytojų – mažesnė rizika, tikintis sutaupyti dėl ekonomiškų statybinių medžiagų naudojimo“.
Visi portalo lenta.ru apklausti ekspertai yra įsitikinę, kad NT vystytojai, ypač stambūs, nerizikuos reputacija, todėl ir tiekėjus pasistengs pasirinkti gerus, ir dokumentus patikrins, ir netaupys, įsigydami statybines medžiagas. Bet visada išlieka klaidos rizika.
„Jei pirkėjas dėl kažko abejoja – pavyzdžiui, jis pajuto specifinį kvapą – jis gali patikrinti savo būsimo buto fono lygį, užsakydamas jonizuojančiosios spinduliuotės matavimo paslaugą iš specializuotos įmonės arba sertifikuotos radiologijos laboratorijos“, – pataria T.Podkidyševa.
Jei kilo abejonių dėl naudojamų medžiagų kokybės, galima užsakyti pavyzdžio cheminę analizę, toksikologinį tyrimą“, – priduria A.Koločinskis.
„Jei atlikta būsto apdaila, svarbu, kokia medžiaga panaudota po parketu ar laminatu. Būtinai turi būti FC fanera, o ne FSF, kuri turi toksiškų savybių, – sako bendrovės „RDI“ komercijos direktorius Valerijus Kuznecovas. – To reikia paklausti vadybininko, su kuriuo bendraujate. Jei jis patvirtina, kad naudojama FC fanera, bet jūs vis tiek abejojate, galite susipažinti su paslėptų darbų patikrinimo aktu. Statybos bendrovės atstovas neduos neigiamo atsakymo. Galima atlikti nepriklausomą ekspertizę, bet savo sąskaita“.
„Priimant būstą „betone“, šio stiprumą galima išbandyti savarankiškai, paprastu būdu. Pabandykite pabraižyti betoną paprasta vinimi. Jei pėdsakas vos pastebimas – prieš jus yra labai stiprus betonas, – pataria akcinės bendrovės „Betono ir gelžbetonio konstravimo ir technologinis biuras“ (AO KTB ŽB) generalinis direktorius Artiomas Davidiukas. – Jei mišinys, braižant vinimi, ima trupėti ir atsiranda grioveliai, reiškia, kad betonas nėra pakankamai stiprus. Jei betonas nevienalytis ir yra tuštumų, tada jo sudėtis taip pat ne pati geriausia. Paprastai statybininkai bando tas tuštumas užtrinti, tačiau skiedinio spalva yra kitokia nei betono.
Patikimiausias gero betono rodiklis yra vienoda šviesiai pilka spalva, be tamsiai pilko atspalvio, žalių ar rusvos spalvos dėmių. Pastarosios rodo, kad sudėtyje yra daug smėlio. Per betoną neturi būti matomas armavimo tinklelis. Jis turi būti visiškai paslėptas. Atviros dalys laikui bėgant pradės rūdyti, betonas aplink jas ims trupėti, o tai gali sukelti net įgriuvimus. Atkreipkite dėmesį į statybos laiką – pagal technologiją, esant minusinėms temperatūroms, karkasas betone turi būti statomas septynias–dešimt dienų vienam aukštui. Jei statoma greičiau, tikėtina, kad į betoną dedama antifrizų – medžiagų, kurios pagreitina kietėjimą, bet yra kenksmingos sveikatai“.
Parengė Leonas Grybauskas
