„Lietuvos ryto“ žurnalistė, norėdama savo akimis įsitikinti, kuo per 33 metus virto ši mirtimi ir radiacija persiunkusi žemė, praėjusią savaitę apsilankė Černobylio zonoje.
Pirmąją dalį skaitykite čia.
Antrąją dalį skaitykite čia.
Kalė kaip genys
Evakuota Černobylio zona slepia šį tą daugiau, nei radiacija ir miestai vaiduokliai. Sovietmečiu čia buvo pradėtas statyti slaptas karinis objektas „Duga-1“. To meto žemėlapiuose jis buvo žymimas kaip pionierių stovykla.
Prasidėjus šaltajam karui Maskva baiminosi branduolinių atakų iš Vakarų, todėl jau šeštajame dešimtmetyje buvo vystomi antibalistiniai radarai.
Visam šiam įrenginiui valdyti buvo pastatyta galybė priestatų, požeminė bazė ir erdvi ryšių valdymo salė. Čia dirbo tik savo srities specialistai, aukšto rango kariškiai ir KGB agentai. Antenų pašonėje, už aukštos medinės tvoros, įkurtas ir specialus daugiabučių miestelis, kuriame gyveno uždarą teritoriją aptarnaujančio personalo šeimos. Taip atsirado slaptas karinis miestelis Černobylis-2.
1976 metų birželį Rytų Europos gyventojų radijo imtuvai, nustatyti tam tikram dažniui, ėmė skleisti garsą, kuris daugeliui priminė genio kalenimą. NATO žvalgybai tai buvo aiškus ženklas, kad sovietų inžinieriai sukūrė pakankamai galingą įrenginį, galintį fiksuoti objektus už įprasto radaro horizonto ribų.
Polesės pelkių ir pušynų tankmėje rusai sukonstravo 10 MW (megavatų) galios metalinį žvėrį. Tiksliau milžiniškas antenas, kurios labiau primena plieninius, 150 metrų aukščio ir pusės kilometro pločio tinklus. Toks įrenginys galėjo užfiksuoti dar tik kylančią raketą iš JAV ir perduoti šią informaciją sovietų vadovybei, kuri turėtų pakankamai laiko sukurti atsakomajam planui.
Įvažiuoti galėjo tik išrintieji
Jei tuomet būtumėte pasukę nuo pagrindinio kelio ir pamėginę apsidairyti šioje „stovykloje“, būtumėte iš karto sustabdytas kariškių. O į nepaklusniuosius būtų šauta be jokių sentimentų.
Ten įvažiuoti galėjo tik specialiųjų sovietų tarnybų agentai ir kariškiai bei jų šeimos nariai.
Ilgą laiką dardame betoniniu keliu per pušyną. Po kokių dvidešimties minučių, virš medžių pasirodo antenos. Netrukus atsiduriame metalinių vartų, ant kurių kabo sovietinės žvaigždės.
Kitoje vartų pusėje 1989 metais evakuotas Černobylis-2 ir apleistos antenos. Tačiau įvažiavimas prie šio objekto vis dar saugomas. Reikia gauti atskirą leidimą, kurį tenka parodyti čia budinčiam saugos darbuotojui.
Apsauga čia ne šiaip sau: metalas iš kurio sumontuotos antenos yra vertingos, todėl jį reikia saugoti nuo metalo vagių.
Dirbo ir po avarijos
Niekas tiksliai nežino, kada sovietai ėmėsi „Duga-1“ projekto. Prasidėjus šaltajam karui Maskva baiminosi branduolinių atakų iš Vakarų, todėl jau šeštajame dešimtmetyje buvo vystomi antibalistiniai radarai.
Jie turėjo užfiksuoti paleistus užtaisus ir perduoti informaciją Kremliui. Ten būtų priimamas sprendimas dėl atsako.
Kaip pasakojo po apleistą teritoriją trejetą valandų vedžiojęs gidas Aleksandras, radarų sistema veikė netobulai. Tiesa sakant, ji iki galo taip ir nebuvo baigta, buvo nuolati išbandoma.
Kurį laiką radaras dirbo ir po atominės avarijos. Tačiau, pasakojama, kad vienoje valdymo salėje buvo galingi kompiuteriai, o kitoje – juos vėdinantys kondicionieriai. Jie susiurbdavo tiek radiacija užteršto oro, kad sovietams nieko neliko, kaip apleisti ir šią zoną.
Po teritoriją mėtosi kompiuterių griaučiai, daugybė keistos paskirties metalo. Dar vienas niekam nereikalingas – mūsų senelių, tėvų kruvinai uždirbtus milijardus surijęs monstras. Dabar tai dar viena Pripetė.
Supjaustė ir paliko
Dalis žadą atimančių antenų jau stovi apkarpytais sparnais – ant žemės mėtosi nupjautos jų dalys. Gidas Aleksandras pasakojo, kad tūkstantmečio sandūroje vienam ministrui šovė mintis supjaustyti šį radarą.
„Vieną dieną čia pasirodė būrys darbininkų. Jie pjovė metalą, metė ant žemės. Bet kaip pasirodė, taip viską metę – dingo“, – pasakojo Aleksandras.
Spėjama, kad valdžios sprendimas uždirbti iš metalo nepasiteisino, nes jo niekaip nepavyko dezaktyvuoti.
Iš Pripetės į 18 kv. m kambarį
„Nevyniosiu žodžių į vatą. Ačiū Dievui, kad toji avarija įvyko prie sovietų, o ne dabar. Sovietų valdžia siuntė žmones į mirtį, negailėjo jų, bet šiaip ne taip susidorojo. Tų žmonių dėka nesprogo dar vienas reaktorius, kuris būtų nuo žemės nušlavęs gal ir visą Europą. Jei tai būtų nutikę prie dabartinės Ukrainos valdžios, būtų visiška katastrofa“, – jau Kijeve, černobyliečių rajone, dėstė 66 metų Tamara.
Moteris dirbo elektrinės valgykloje. Dirbo iki avarijos ir dar penkiolika metų po jos. Iškeldinta iš Pripetės bendrabučio Kijeve gavo kambariuką, vadinamą hostinuška (viešbutėliu).
Ten apsigyveno su dukra. Valdžia žadėjo, kad tai bus laikinas prieglobstis, bet Tamara 18 kv. m kambaryje gyvena iki šiol. Tik dabar jau su dukra, žentu ir anūku, kurie beviltiškai laukia jaunoms šeimoms pažadėto buto.
„Tada nesupratau, kad Ukrainoje žodis laikinai reiškia visam laikui. Reikėjo man neimti šito kambario. Mano mergaitė buvo aštuonerių, kai įvyko avarija. Devyniolikos turėjo rimtą operaciją.
Ligą sukėlė radiacija. Čia manęs niekas negirdi. Parašykit jūs ten, Lietuvoje, gal tada kas nors išgirs“, - ašarą braukė Tamara.
Moteris pasakojo apie kaimynus. Dauguma jų – avarijos likvidatoriai. Viename bute jau miršta žmogus, kitame gyvena be kojų. Ir tarp jos artimųjų yra labai sunkiai sergančių černobyliečių.
„Mes čia vengiame prisiminti Černobylį. Matėte žuvusių nuotraukas prie namo ir paminklą? Tik avarijos dieną, balandžio 26 dieną, susirenkame, pagerbiame. O be reikalo nedraskome žaizdų“, – sakė Tamara.
Pavyko išvežti šeimą
Energija trykštantis Aleksandras labai gerai prisiminė avarijos dieną. Jis, kaip ir visi prie černobyliečių namo kalbinti žmonės, dar ilgai, iki pensijos, Černobylio elektrinėje ar ją aptarnaujančiose įmonėse dirbo vadovaujantį darbą.
Anuomet, tik sužinojęs apie atominėje įvykusią avariją, susodino savo seserį su vaikais ir vyru į automobilį ir išvežė juos į kaimą.
„Visi, kiek protingesni, suprato, kas nutiko. Ir puolė gelbėti savo šeimų. Tačiau buvo uždrausta išvažiuoti. Valdžia norėjo, kad nekiltų panika. Sėdžiu prie vairo, prie posto sustabdo milicija. O aš su karine uniforma. Sakau, valdžios nurodymu važiuoju patikrinti netoliese esančio kaimo. Milicininkas sako: „Palauk, einu, paskambinsiu". Jis nuėjo į būdelę, o aš paspaudžiau gazą ir taip išgelbėjau šeimą“, – prisiminė buvęs Pripetės gyventojas.
O černobylietis Vladimiras avarijos naktį nemiegojo. „Buvo išleistuvės, lydėjom draugą į armiją. Kitą dieną su draugais ruošėmės eiti į vestuves. Buvom neblogai išgėrę, gal tai mane ir išgelbėjo. Neišėjo draugas į armiją. Netrukus mirė. Jau daug draugų netekau. Aš gi vietinis, ten į mokyklą ėjau, ten dirbau “, – skaudžiais prisiminimais dalijosi Vladimiras.
Milicija neišleido
Tuometinio Černobylio elektrinės generalinio direktoriaus Viktoro Briuchanovo vairuotojas Vasilijus irgi norėjo kuo skubiau iš zonos išvežti šeimą.
„Turėjau „Moskvičių“, iš karto po darbo liepiau žmonai susiruošti, pats atsidariau garažą, norėjau patvarkyti mašiną, bet iš karto prisistatė milicija. Pasakė, kad niekur nevažiuosiu. Tik kartu su visais. Stovėjo tol, kol užrakinau garažą. Bet paskui man pavyko išvežti šeimą. O pats grįžau atgal“, – prisiminė ilgametis Pripetės gyventojas.
Vasilijui teko vežioti daugybę avarijos likvidavimo darbuose dalyvavusių armijos vadovų, mokslininkų, valdininkų.
„Visokių ponų atvykdavo: ir mokslininkų, ir sovietinių vadų. Greitai man pasidarė blogai su galva, pradėjo silpti regėjimas. Galėjau gauti invalidumą, bet ten tokios pensijos, kad atsisakiau.
Todėl daugybę metų dar vairavau greitosios pagalbos automobilį. Pagal išdirbtą stažą gaunu 9 tūkst. grivinų (apie 300 eurų), tik sveikatos neturiu. Išoperavo auglį. Vienintelis geras dalykas, kad mes, černobyliečiai, galime gauti nemokamus kelialapius į sanatorijas“, – kalbėjo pirmomis akimirkomis prie sprogusio reaktoriaus atsidūręs vyras.
Pasak jo, gražus miestas buvo Pripetė.
„Aš ten, netoli esančiame kaime ir gimiau, ir užaugau. Auksinės vietos buvo. Tokia gamta, tokia upė, tiek žuvų, žvėrių... Po armijos vėl ten sugrįžau. Vedžiau, vaikai gimė. Sūnus žuvo avarijoje, dabar turiu tik dukterį. Černobylio pašonėje palaidoti mano tėvai, brolis, seneliai. Ten jų kapai, tai kartais nuvažiuoju, o pačioje zonoje nebuvau, nenoriu", – atsisveikindamas sakė Vasilijus.
Jokių priedų
Černobylyje sutikto Anatolijaus pensija tesiekia 4 tūkst. grivinų (apie 110 eurų). Jokių priedų už viso gyvenimo darbą atominėje teigia taip ir nesulaukęs.
O į darbą gerai išsaugotu „Moskvičiumi“ traukiantis Artiomas sakė, kad anksčiau už darbą kenksmingomis sąlygomis mokėjo priedą, bet dabar ir to neliko.
„Nesvarbu, ar tu čia dirbi, aš už Černobylio, sveikų žmonių aplinkui nerasi. Mano sūnui astma, mano sveikata irgi ne kokia“, – sakė netoliese zonos gyvenantis ir joje dirbantis vyriškis.
Kalbama, kad po kelionės į Čenobylį žmonės pasikeičia. Tampa filosofais. Pasaulis jų akyse tampa kitoks. Jie jau niekada nebus abejingi tam, kas nutiko Černobyliui ir jo žmonėms, kuo virsta toji gamta, toji žemė. Ir darys viską, kad neatsirastų dar viena tokia zona.
Tik faktai
Radiacijos dozė greta Černobylio 4-ojo reaktoriaus ir jo nuolaužų netrukus po sprogimo siekė tūkstančius μSv/h(mikrosivetus). Leistina metinė dozė žmogui yra 1 milisivertas.
Radioaktyviomis medžiagomis vien Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje buvo užteršta apie 150 tūkst. kv. km teritorija. Šiuo metu Ukrainoje ir Baltarusijoje yra suformuotos uždaros teritorijos, kuriose gyventi ir bet kokia veikla yra draudžiama.
Nuo 1986 iki 1990 metų Černobylio katastrofos likvidavimo darbuose dalyvavo apie 800 tūkst. likviduotojų. Iš jų 7 tūkst. iš Lietuvos.
Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos skaičiavimais vienaip ar kitaip nuo Černobylio AE avarijos nukentėjo ne mažiau kaip 9 mln. gyventojų. Iš jų 3,2 mln. Ukrainoje, iš kurių – apie milijoną vaikų.
Visa evakuacijos zona šiuo metu aptverta spygliuota viela. Teritoriją saugo milicija, speciali valstybinė zonos apsaugos tarnyba.
Už neteisėtą patekimą į zoną numatytos administracinės baudos.
Už bet kokio daikto išnešimą arba bandymą išnešti iš zonos yra numatyta baudžiamoji atsakomybė ar netgi kalėjimas.
Patekti į zoną galima tik gavus specialius leidimus ir tik per kontrolinius postus. Visus paliekančius zoną tikrina dėl radiacinės taršos.
Visus radiacija užterštus daiktus konfiskuoja. Nesvarbu, ar tai bus batai, ar automobilis.
Teritorijoje ir dabar radiacija yra žymiai didesnė už normą. Pavyzdžiui, Pripetės mieste šiuo metu yra apie 0,79 μSv/h, rudajame miške – 1,45 μSv/h, prie sprogusio Černobylio elektrinės reaktoriaus – 3,14 μSv/h (trisdešimt kartų daugiau nei norma).
Radiacija pavojinga tuo, kad dėl jos organizme atsiranda laisvųjų radikalų, kenkiančių ląstelėms. Ląstelės pažeidžiamos arba žūva, pažeidžiama genetinė ląstelės medžiaga – DNR.
Pirmieji spindulinei reakcijai ar ligai būdingi simptomai – pykinimas, vėmimas, viduriavimas, silpnumas, mieguistumas, sąmonės netekimas, vėliau gali prasidėti kraujavimas, infekcijos.
Suorganizuoti kelionę padėjo agntūra magelanokeliones.lt
Visą tekstą skaitykite šeštadieniniame „Lietuvos ryte“
