Kartu su ja ir būreliu įvairių tautybių žmonių savaitgalį atvykau į uždarąją Černobylio zoną. Norėjau savo akimis įsitikinti, kuo per 33 metus virto ši mirtimi ir radiacija persisunkusi žemė.
Pirmąją dalį skaitykite čia.
1986 metų balandžio 26 dieną ne per toliausiai nuo Lietuvos įvyko didelė nelaimė – sprogo Černobylio atominės elektrinės 4-asis blokas. Praėjusį jau šių metų mėnesį kanalas HBO pradėjo rodyti serialą „Černobylis“, skirtą nelaimei, ir kuris, beje, buvo filmuotas Lietuvoje.
„Lietuvos ryto“ žurnalistė, norėdama savo akimis įsitikinti, kuo per 33 metus virto ši mirtimi ir radiacija persiunkusi žemė, praėjusią savaitę apsilankė Černobylio zonoje.
Kaip žvaigždžių danguje
Žvelgiant į Černobylio reaktorių, prieš kelis metus paslėptą po naujuoju sidarbriniu sarkofagu, nepagalvotum, kad tai to monstro sprogimas sukėlė didžiausią XX a. katastrofą. Jo padaryta žala deramai iki šiol neįvertinta, o žaizdas prisimins karta po kartos. Tik radiacijos matuokliai, artėjant vis arčiau elektrinės, pradeda eiti iš proto.
Oficialiais duomenimis, pastaruoju metu vidutiniškai čia laikosi apie 3,14 mikrosivertų per valandą, arba trisdešimt kartų didesnė nei norma radiacija.
Skelbiama,kad leistina metinė dozė žmogui yra 1 mikrosivertas.
Kur kas grėsmingiau atrodo penktasis blokas, kuris po avarijos taip ir nebuvo pastatytas, o planuotas šeštasis – nepradėtas. Sovietų valdžia skelbė, kad RBK reaktoriai tokie saugūs, kad juos galima statyti ir Raudonojoje aikštėje. Tokio „taikaus atomo“ statinius ketinta pažerti po žemę kaip danguje žvaigždes. Lengvai pasimetęs viename dokumentiniame filme būtent tokius argumentus dėstė tuometinis sovietų generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas.
Šis filmas kelionės metu į zoną rodomas autobusuose sėdintiems turistams.
Reaktorius – kone ranka pasiekiamas
„Gal 4-asis reaktorius būtų buvęs saugus, jeigu būtų statę pagal visus reikalavimus“, – jau kiek vėliau černobyliečių namo kieme dėstė atominėje jėgainėje suvirintoju dirbęs Nikolajus.
„Bet žinote, kaip anuomet būdavo pas sovietus. Absoliutus deficitas. Ir grobstymai. Jei trūko kokios medžiagos, pakeitė kita. Todėl ir nutiko taip, kad stogą užklojo bitumu, užliejo betonu ir galvojo, kad bus gerai, laikys. O per avariją kaip jis liepsnojo ir lydėsi“, – prisiminė černobylietis.
Prie atominės yra tik kelios vietos, kur galima stabtelti smalsuoliams. Viena jų – prie kelias dešimtis metrų nuo sarkofagu uždengto reaktoriaus stovinčio paminklo likvidatoriams. Aplink jį zuja šunys, kurių kailis bendakeleiviui kanadiečiui itin žadino smalsumą. Glausdamas dozimetrą vis ieškodavo ten radiacijos. Skraidė keisti, šiurpą keliantys ilgaūsiai vabalai. Dar galima stabtelėti ant netoliese esančio tiltelio, kertančio apsauginę vandens zoną. Ten plūduriuoja šimtai apsnūdusių, stebėtino dydžio žuvų.
Kasė kastuvais
Važiuojant nuo sprogusio reaktoriaus link Pripetės, kur prasideda vadinamieji rudieji miškai, yra vietų, kur radiacijos matuoklio rodyklė šokteli ir iki dvidešimties rentgenų. Palyginimui, atominės stogą valę kareiviai, vadinamieji biorobotai, dirbo dvylikos tūkstančių rentgenų spinduliuotės teritorijoje.
Dalis tų miškų – pradžioje raudonų nuo apšvitinimo, vėliau parudavusių, buvo iškirsti ir palaidoti. Likvidatoriai plikomis rankomis, su paprastais kastuvais nukasė storą žemės sluoksnį, užpylė nauja žeme ir pasodinto naują mišką.
Tačiau aplink dar driekiasi milžiniški mirusio nurudusio miško plotai. Jie tęsiasi iki Pripetės, iki didžiausią radiaciją gavusio kaimelio Kopačy, kuris evakuotas buvo tik po keturių dienų. Čia visą tą laiką po avarijos veikė vaikų darželis, žmonės ėjo į parduotuvę, gyveno įprastą gyvenimą.
Žengi žingsnį takeliu, regis, nieko, žengteli link medžio, radiacijos matuoklis pradeda kaukte kaukti.
Į zoną – kone kasdieną
Gidas Aleksandras išsklaido visas abejones dėl mūsų saugumo ir radiacijos poveikio sveikatai. Tačiau įspėjo: zonoje nieko nedėti ant žemės, neišsukti iš takelių, kai kuriose vietose neatsukti vandens buteliuko ir negerti. Kai kur galima nusimesti ilgarankovius drabužius, kitose tą daryti griežtai draudžiama.
„Šios vietos seniai išžvalgytos. Turistai pradėjo čia lankytis praėjus dešimtmečiui po avarijos. Iš pradžių pavieniai žmonės, o dabar kone kiekvieną dieną čia sutiksi kokią grupelę. Didžiausias srautas čia būna šeštadieniais. Apsilanko iki tūkstančio žmonių. Vienai dienai atvykę žmonės jau penktą po pietų turi palikti zoną, taigi visur tenka skubėti. Todėl į daugelį vietų juos tiesiog atveža autobusu. Jie išlipa, pasižvalgo ir toliau važiuoja. Sekmadienį lieka keli šimtai.
Turiu kolegę, kuri per mėnesį zonoje praleidžia dvidešimt aštuonias dienas. Jokių problemų su sveikata neturi“, – tvirtino mūsų palydovas.
Jis atviravo, kad tarp bendradarbių yra žmonių, susirgusių vadinamąja zonos liga. Juos traukia ir traukia čia sugrįžti. Kaip, beje, ir kai kuriuos turistus.
Plūsta nelegalai
Kitą dieną Pripetės šabakštynuose kaktomuša susidūriau su keturiais nelegalais, vadinamaisiais stalkeriais, kurie į zoną nelegaliai prasmuko dvidešimt penktą kartą. Augaloti, savo apranga piratus primenantys vaikinai teigė Kijeve dirbantys rimtus darbus, o tokia atrakcija jiems – pati puikiausia priemonė nuimti stresui.
Kaip jie patenka į zoną be leidimo?
„Mes turime savo kelius. Žinoma, mus gaudo, bet tai dar įdomiau. Surašo administracinį protokolą. Bet kokia ten bauda – vos daugiau nei dešimt eurų“, – juokėsi vaikinai.
Jie įtikinėjo esantys gerai pasiruošę, turi radiacijos matuoklius, todėl nelenda, kur nereikia. „Mes niekam nieko blogo nedarome, čia mūsų pramoga, mūsų žaidimas“, – ir pradingo tarp griūvančių daugiabučių.
Apokalipsę primenanti realybė
Grupėje su manimi keliavęs reklamos specialistas Jurijus į tokią kelionę išsiruošė pirmąjį kartą.
„Priešingai, nei daugelis, tik prieš šią kelionę ir draugų paragintas pažiūrėjau naująjį filmą. Jis man padarė didelį įspūdį“, – dalijosi jis.
Kiek vėliau, Pripetės džiunglėse duodamas interviu ant tako pasipainiojusiems Argentinos žurnalistams, jis sakė, kad visą laiką jaučiasi tari kompiuteriniame žaidime.
„Jei tai būtų žaidimas, pavadinčiau jį Apokalipse. Deja, tai realybė“, - sakė Jurijus.
Užgožė medžiai mutantai
Pripetė, kurioje kitą dieną praleidome apie penkias valandas, iš tiesų priminė apokalipsę. Vaikščiojant po šį miestą vaiduoklį kalbėti niekam nesinorėjo.
Buvusias gatves, pavadintas tradiciniais sovietiniais pavadinimais – Leninskaja, Sovietskaja, baigia užgožti augmenija. Belangius namus jau beveik praaugo medžiai mutantai, iš vienkamienų virtę krūmais.
Kiek akis užmato – šiurpą keliantys namai tuščiomis angomis, ištisi kvartalai penkiaaukščių, devynaukščių ir dar aukštesnių namų. Aplink juos žydi bekvapiai jazminai. Nusiaubti butai, išgrobstyta viskas, ką tik buvo galima išlupti ir išvežti.
Pasakojama, kad daugybę metų Kijevo turguose buvo pardavinėjami iš čia atvežti kilimai, kailiniai, vaikiški drabužiai, mašinų dalys. Kai kas iš Pripetės butų išvogtus kilimus tiesė savo namuose, apstatė juos išvogtais baldais, dalijo giminaičiams. Aleksandras pasakojo, kad dažnas ukrainietis gali papasakoti apie greitą tokių morodierių, arba vogtus daiktus priblobusiųjų mirtį.
Nuo devynaukščio stogo
Užkopiame į dar tvirtą devynaukštį. Pro jo liuką išlipame ant stogo. Prieš akis – Černobylio elektrinė, daugiabučių jūra. Aplink nė gyvos dvasios, tik kregždės zuja, nardo pro išdaužtus langus.
Pripetės upės įlankoje – kažkada garsi to paties vardo kavinė su prieplauka. Iš jos telikusios sienos, iškaba ir vitražinių langų nuotrupos. Toliau – vaiduoklis kino teatras. Tada patenki į buvusią miesto aikštę, kurią supa galingi, bet jau mirštantys pastatai – viešbutis „Polesia“, vykdomasis komitetas, restoranas, didelis prekybos centras, o priešais paskutinias dienas skaičiuoja vadinamieji Baltieji rūmai, kuriuose gyveno Černobylio atominės vadovybė bei Pripetės elitas. Čia pat, už prekybos centro, vieta su įgriuvusiu asfaltu, kur vyko Pripetės gyventojų evakuacija.
Buvo ypatingoje malonėje
Pripetė buvo ypatingoje Sovietų Sajungos vadovų malonėje. Po Maskvos ir Leningrado (dabartinis Sankt Peterburgas) tai buvo trečiasis miestas, kuris sulaukdavo ypatingo valdžios dėmesio – geriausių prekių, įvairių rūšių dešros. Mieste dar tebestovi parduotuvė „Berželis“. Vyresni žmonės žino, kad taip visoje SSRS buvo vadinamos parduotuvės, kuriose vieninelėse buvo galima atsiskaityti ne rubliais, bet užsienio valiuta.
Iki avarijos Pripetėje gyveno 42 tūkst. žmonių. Varčiau miesto plėtros planus. Jei ne avarija, ilgainiui čia jau būtų gyvenę 72 tūkst. žmonių. Bet vieną dieną viskas pasibaigė.
Liko radioaktyvūs drabužiai
Daugelį žiūrovų sudominusiame naujame amerikiečių serijale „Černobylis“ buvo daug dėmesio skirta ugniagesiams, kurie tą naktį išskubėjo gesinti sprogusio reaktoriaus. Iš trisdešimties ugniagesių po daugybės operacijų išgyveno tik vienas. Du žuvo iš karto, likusieji, per trumpą laiką gavę milžinišką jonizuojančią spinduliuotę, mirė Maskvos ligoninėje.
Pripetėje vienoje kelio pusėje galima rasti jų buvusią darbo vietą, iš kurios pajudėjo gaisrinės, o netoliese – ligoninę, kur jie buvo atvežti. Tą dieną greitosios pagalbos mašinos lėkė pro kiemuose žaidžiančius vaikus, o prie ligoninės rikiavosi moterys, pardavinėjančios bandeles. Tos ligoninės rūsiuose iki šiol tebėra radiacijos prisigėrę drabužiai, kuriuos vilkėjo ugnagesiai ir kiti avarijos likvidatoriai.
Skalbykla tebeveikia
Gegužės pirmosios iškilmių laukė ir naujoji Pripetės karuselė, kuri taip ir nebuvo paleista. Šioje vietoje radiacijos lygį matuojantys aparatai vėl pradėjo mirties šokį.
Morgas, sulaikymo izoliatorius, garažai su nusiaubtomis mašinomis, o šalia – žemuogių pievelė, skleidžianti kur kas didesnę, nei aplink, radiaciją.
Netoliese - po avarijos dar ilgai veikusi laboratorija, kurioje buvo tiriamas radiacijos poveikis augalams ir gyvūnams. Lentynose ir ant žemės palikti augalų prikrauti mašeliai, buteliukai su keistomis gyvūnų liekanomis. Ant jų surašytos datos. Iš jų aiškėja, kad žmonės laboratorijoje darbavosi ir 2005-aisiais.
Pripetėje yra vienas pastatas, kuriame žmonės dirba iki šiol. Jame veikia vandens aprūpinimo stotis ir skalbykla. Kadais, po avarijos, šioje skalbykloje darbavosi moteys, kurios rankomis skalbdavo avarijos likvidatorių drabužius, nes valdžia taip ir nepasirūpino skalbimo mašinomis. Pagyvenusios moterys kasdien plikomis rankomis čiupinėjo nematomą mirtį.
Bedrakeleivis iš Kijevo pasakojo apie pažįstamą moterį, kuri kartu su moterų brigada ant radioaktyvaus asfalto klojo antrą ir trečią sluoksnį. Jos dirbo karštyje, be jokios apsaugos. Labai greitai iš jų neliko nei vienos.
Naktį – žvėriškos pjautynės
„Girdėjau, kad filme pavaizduota Pripetė, tai vienas iš Vilniaus mikrorajonų. Aš matau tikrąją Pripetę ir galiu įsivaizduoti, kaip ji atrodė. Labai vykęs filmo kūrėjų pasirinkimas“, – baigiant kelionę po Pripetės šabakštynus tarstelėjo Jurijus.
O mus lydėjusi kalė Alfa Pripetės aikštėje staiga atliko neįtikėtiną skrydį ir tiesiog ore sugavo skrendančią kregždę. Tą akimirką ji tikrai nepriminė taikaus mūsų palydovo. Kaip ir tie visur šmirinėjantys Černobylio miestelio šunys, kurie vidurnaktį beveik išmirusiame mieste surengė tokias pjautynes, kad visi miegai išlakstė, o kūnas pagaugais ėjo. Tada norom nenorom imi tikėti pasakojimais, kad tai jau pusiau šunys, pusiau vilkai, nes per daugybę metų uždaroje zonoje jie susikryžmino.
Kone kilometrą besitęsiantis tiltas per Pripetę – puiki vieta, iš kurios galima stebėti elektrinę ir saulėlydžius. Filme būtent čia susirenka smalsuoliai iš Pripetės pažiopsoti į keistą stulpą virš atominės, nors realybėje, pasakojama, to nebuvo. Pasakojama, kad jie būriavosi balkonuose, kvietėsi draugus kartu stebėti.
Prieš akis – plati upė, begalinės girios, prie elektrinės besileidžianti saulė ir kone kilometro ilgio tiltu link ne mažiau radiacija užtertos Baltarusijos žingsniuojantis vienišas briedis.
Surengti kelionę padėjo agentūra magelanokeliones.lt
Visą tekstą skaitykite šeštadieniniame „Lietuvos ryte“
Pirmadienį skaitykite trečiąją reportažo dalį
