Kartu su ja ir būreliu įvairių tautybių žmonių savaitgalį atvykau į uždarąją Černobylio zoną. Norėjau savo akimis įsitikinti, kuo per 33 metus virto ši mirtimi ir radiacija persisunkusi žemė.
Po serialo – turistų srautai
1986 metų balandžio 26 dieną ne per toliausiai nuo Lietuvos įvyko didelė nelaimė – sprogo Černobylio atominės elektrinės 4-asis blokas. Šį pavasarį kanalas HBO išleido serialą „Černobylis“, skirtą šiai nelaimei. Serialas, beje, buvo filmuotas Lietuvoje.
Černobylio zonoje pirmieji turistai pasirodė praėjus dešimtmečiui po avarijos. Tai buvo ekstremalai, pavienės smalsuolių grupės, žurnalistai. Ilgainiui jų srautai augo. Pasirodžius serialui į Černobylį pradėjo plūsti žmonės iš viso pasaulio. Per mėnesį turistų srautai išaugo 30 proc.
Vežiojo generalinį
„Nežiūriu filmų apie Černobylį, nieko neskaitau apie avariją. Melas visa tai, melas“, – „Lietuvos ryto“ žurnalistei pasiteiravus, ar matė amerikiečių sukurtą serialą, galvą purtė Kijevo pakraštyje, vadinamajame černobyliečių name, gyvenantis Vasilijus.
Tą istorinę dieną, kai Černobylio atominėje įvyko avarija, Vasilijus – asmeninis Černobylio atominės elektrinės direktoriaus Viktoro Briuchanovo vairuotojas, ketino dalyvauti vestuvėse – vėžinti jaunavedžius. Iš vakaro pasiruošė kitai dienai – pasikabino išlygintus marškinius, kostiumą. Tačiau jų taip ir neprireikė.
Po vidurnakčio jį pažadino skambutis. „Važiuok, atominėje avarija. Reikia išgabenti žmones“.
Į šį toli nuo Kijevo įspūdingo dydžio, kone visą kvartalą užimantį černobyliečių namą atvykau po dviejų dienų kelionės į Černobylio zoną. Norėjau sutikti tuos žmones, kurie kone plikomis rankomis kovojo su nelaime, kokios pasaulis dar nebuvo regėjęs.
Daugiausia – užsieniečiai
Ankstų šeštadienio rytą iš Kijevo centro link Černobylio išriedėjo šeši autobusiukai. Penki vežė į vienos dienos kelionę išsiruošusius turistus, o mūsų dešimties žmonių grupės laukė kelionė prie sprogusio reaktoriaus, nakvynė Černobylyje, pusdienio kelionė po mirusį miestą Pripetę, paslaptingasis Sovietų Sąjungos karinis objektas „Duga-1“, kitos vietos.
Tarp išsiruošusių į ekstremalią kelionę dauguma buvo užsieniečiai. Sąraše mačiau ir lietuviškas pavardes, nedidelėje mūsų grupėje buvo kanadietis. Daugelis ekstremalų buvo vos perkopę dvidešimtmetį.
Beveik visi pakeleiviai buvo matę amerikiečių serialą apie Černobylį. Daugelį jų būtent šis filmas paskatino traukti į kelionę.
Pilna grybautojų ir uogautojų
Keliaujantys į zoną iš anksto buvo informuoti, ko iš jų bus reikalaujama – uždarų batų ir drabužių, kurie maksimaliai pridengtų kūną. Tačiau karštą savaitgalį į išvyką rinkosi šortais, trumparankoviais marškinėliais vilkintis jaunimas.
Vis dėlto jau pusiaukelėje viskas pasikeitė. Pakeliui į Černobylį stabtelėjome nedideliame miestelyje, kuriame šurmuliavo šeštadienio turgus. Nemažą jo teritoriją užėmė prekeiviai, pardavinėjantys kamufliažines uniformas, kepures. Nė dvidešimties eurų nekainuojantys kostiumai kaip mat pakeitė bendrakeleivių išvaizdą. Atrodėme tarsi sukarintas būrys.
Nuo Ivankovo miestelio vis labiau artėjant prie Černobylio kelyje beveik nebepasitaikydavo automobilių. Dar Kijeve žvilgsnį patraukė aktyvi prekyba mėlynėmis ir voveraitėmis. Kuo arčiau Černobylio, tuo dažniau buvo galima išvysti moterėles, prekiaujančias miško gėrybėmis. Tarp pušų buvo matyti su kibirėliais šmižinėjantys grybautojai.
Nuolat matavo radiaciją
Prie zonos pirmosios dokumentų patikros laukė per dešimtį autobusų su turistais. Čia buvo galima išvysti ir pusamžių žmonių.
Kiekvieną mėnesį apie penkiolika kartų turistus iš Kijevo į Černobylį lydintis gidas Aleksandras sakė, kad tarp smalsuolių sutikti buvusį černobylietį ar Pripetės gyventoją yra retas dalykas.
„Per keletą darbo metų man pasitaikė gal dešimt tokių žmonių. Jie vengia šios vietos. Pernelyg skaudūs prisiminimai“, – aiškino gidas.
Po dokumentų patikros kertame akylai saugomą užkardą. Kiekvienam išdalijami asmeniniai radiacijos matuokliai. Mums prisakė kompaktišką aparatą visą laiką nešiotis su savimi. Per dvi dienas teko daugybę kartų lįsti į radiacijos lygį matuojantį prietaisą. Asmeninis dozimetras rodydavo, ar nepadidėjęs mums tekusios radiacijos lygis.
Graibsto žemę
Černobylio zona padalinta į dvi dalis. Ypač užterštas yra dešimties kilometrų ruožas, į kurį patenka sprogusio reaktoriaus ir visos atominės teritorija, jį supanti giria, Pripetės miestas ir Kapačy kaimas. Čia jau niekada negrįš žmonės ir ši žemė nebus dirbama. Kitas, trisdešimties kilometrų ruožas yra mažiau užterštas, tik nusėtas daugybe pavojingų židinių, radiacinių atliekų kapaviečių. Pasak Aleksandro, po kokių trisdešimties metų šiame ruože uždraustos zonos statusas gali būti panaikintas.
„Yra gudruolių, kurie jau dabar šią žemę kone dykai įsigyja. Ateityje tikisi gerai iš jos uždirbti“, – sakė gidas.
Neliko radioaktyvaus kapinyno
Keistas jausmas apima atvykus į zoną: tarsi persikeltum į kitą realybę. Gal į kompiuterinį žaidimą, gal į fantastinį filmą.
Dar neprivažiavus Černobylio miesto pro medžių šakas matyti belangėmis akimis griūvančios ukrainiečių „chatos“.
Šie ypatingos architektūros ir spalvų namai atrodo itin graudžiai. Jie tokie jaukūs, su meile kelioms kartoms statyti namai tarsi laukia grįžtančių šeimininkų. Ateis, palopys, langus įstatys ir bus vėl galima gyventi.
Trisdešimt treji metai po avarijos – didelis laiko tarpas. Daugiau nei gamta, permainingi orai ar radiacija Černobylio, Pripetės miestus ir aplink esančius kaimus nusiaubė vadinamieji marodieriai. Jie iš namų išnešė visus daiktus, išdaužė langus, išlupo grindis, nusiaubė mokyklas, ligonines, išrovė šviestuvių vidurius, iki paskutinio varžtelio išrinko radiacijos pritvinkusias mašinas.
Ieškojo, bet nerado
Kad tai ne pramanas, galima matyti kiekviename žingsnyje. Bendrakeleiviai pasakojo apie britą, kuris praslinkus dešimčiai metų po avarijos atsivežė iš kosmoso darytą nuotrauką ir norėjo surasti vieną iš 800 zonoje esančių radioaktyvių atliekų kapinyną. Ten turėjo būti sukaupta daugybė avarijos likvidavime dalyvavusio transporto. Už galimybę padaryti tokią nuotrauką britas žadėjo didelius pinigus.
Deja, visos radioaktyvios mašinos – greitosios pagalbos, milicijos automobiliai, šarvuočiai, sraigtasparniai, kita karinė technika bei Pripetės miesto transportas ir lengvieji automobiliai buvo išardyti ir išgrobstyti. Vėliau visa tai atsidūrė metalo supirkimo įmonėse, automobilių remonto dirbtuvėse, turguose. Šią istoriją girdėjau ne pirmą kartą. Ją liudininko lūpomis savo knygoje „Černobylio malda“ papasakojo Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič.
Miestas be vaikų
Trylika tūstančių gyventojų turėjęs Černobylis ir dabar nėra visiškai apleistas. Vienu metu čia gyvena trys tūkstančiai žmonių. Tarp jų – aštuoniasdešimt senbuvių, o visi kiti – atominės darbuotojai, ugnagesiai, zoną saugantys patruliai. Jie čia gyvena tol, kol baigiasi penkiolika dienų trunkanti jų pamaina. Po to, iki kito karto grįžta į namus.
Keista ir sunku žiūrėti į daugiabučius, kurių pusė langų išdaužyti, o prie kitų kabo palydovinės antenos, plevėsuoja skalbiniai. Tik retkarčiais apmirusio miesto gatvėje šmėkšteli kokia gyvybė – prabėga šuo, prarieda dviratininkas. Tačiau zonoje, trisdešimties kilometrų spinduliu, nepamatysit nei vieno vaiko ar jaunuolio iki aštuoniolikos metų. Juos įvežti ar į važiuoti į teritorją griežtai uždrausta.
Mirties kvapas
Prie bendrabučio, kuris mums atstojo viešbutį, pasitikęs šuo, vietinių šaukiamas Sasyska, akivaizdžiai džiaugėsi žmonių bendrija. Tokį pat palydovą, vardu Alfa, turėjome ir Pripetėje.
Bendrabutyje, kur apsistoja atvykėliai, atrodo niekas nekeista nuo avarijos laikų. Neveikiantis dušas, vos besilaikantis klozetas, keisti baldai, apipelijusios sienos. Ir kvapas, kuris lydėjo visą buvimo laiką – dūlančių daiktų, pūvančios medienos, pelėsio ir dar kažko. Mirties? Radiacijos?
Černobylis turi ir dar vieną viešbutį, su kavine „Desiatka“, kurioje vakarieniavome ir pusryčiavome. Sotų, puikiai paruoštą maistą su apetitu kirto ir savaitgalį čia apsistojusi grupė turistų iš Australijos bei Argentinos televizijos komanda.
Maitina sovietiniais šniceliais
O štai prie atominės veikianti valgykla, kurioje pietauja ne tik turistai, bet ir Černobylio darbuotojai, yra sovietinės valgyklos etalonas. Atvykėliams siūlomi šniceliai, kotletai, barščiai, kompotas, forminė duona. Jokio padažo, varganas garnyras. Jis masina nebent tuos, kurie ieško sovietinės egzotikos ar jaučia nostalgiją. Nuolatiniams darbininkams toks maistas turėtų greitai įgristi. Už pietus šioje, į Ignalinos AE kaip du vandens lašai panašioje valgykloje teko sumokėti 120 grivinų (apie 4 eurus).
Du dalykai čia priminė, kad esame ypatingoje zonoje. Įeinant į valgyklą dėl radiacijos užterštumo patikrinamas kiekvienas ir primenama, kad rankas reikia nusiplauti ir prieš einant į tualetą, ir po jo. Kodėl? Radiacija per nešvarias rankas gali persiduoti į itin pažeidžiamas žmogaus kūno dalis.
Pagal zonos taisykles alkoholis tiek kavinėje, tiek pakelėje esančioje parduotuvėje parduodamas nuo 19 iki 21 val. Nuo 23 val. zonoje prasideda nerašyta komendanto valanda.
O Leninas tebestovi
Su pirkinių maišeliu pro žolėse skendintį ir groteskiškai atrodantį Lenino paminklą lėtai traukiantis Anatolijus tuščiame mieste nudžiugo palabintas ir pakalbintas.
„Man jau septyniasdešimt. Iki pensijos dirbau atominėje, 23 metus likvidavau avarijos padarinius. Gyvenu čia visą gyvenimą, čia ir numirsiu. Sveikata dar labai nesiskundžiu. Visai neseniai palaidojau mamulią, jau ir seseris dvi praradau. Ar man čia neliūdna, nebaisu? Visokių minčių kyla...“ – atsiduso Anatolijus.
Jis pasiguodė, kad po avarijos valdžia tylomis išvežė savo šeimas, o nuo kitų slėpė tiesą.
„Priešingai, ragino nekelti panikos. Jei būtų laiku imtasi priemonių, nebūtų tiek mirčių ir ligų“, – tarstelėjo prisėsdamas prie iš tolo auksiniais kupolais spindinčios cerkvės, kurios viduje tvarkėsi keturios moterys – ruošėsi šv. Trejybės šventei.
Čia pat prie cerkvės pūpsojo sugriebto šieno kūgeliai, apie dešimtį sode išrikiuotų avilių zujo bitės.
Jei ne aplink tuščiais langais į cerkvę žvelgiančios trobos, pro jų stogus ir langus į dangų besistiebiantys medžiai, sakytum, kad miestelis gyvena įprastą gyvenimą.
Kelionę surengti padėjo agentūra magelanokeliones.lt
Visą tekstą skaitykite šeštadieniniame „Lietuvos ryte“
Sekmadienį skaitykite antrąją šio reportažo dalį.
