Dramatiški demografiniai pokyčiai
Demografinės prognozės Lietuvoje nėra labai džiuginančios. „Eurostat“ prognozės rodo, kad kai kuriuose regionuose iki 2050 metų gyventojų gali sumažėti perpus. Tai reiškia, kad labai sumažės ir darbingo amžiaus žmonių populiacija.
Švietimo ekspertas Saulius Zybartas sako, kad Lietuvai būdinga migracija iš regionų į didžiuosius miestus, ir iš regionų, ir iš didžiųjų miestų į užsienį, o didžiausias migracijos srautas yra iš kaimiškų vietovių. Įvertinant migruojančių asmenų amžių tikėtina, kad regionų ir laukia didžiausi iššūkiai, kalbant apie darbo jėgą, jos konkurencingumą, produktyvumą ir apskritai požiūrį į darbą ir darbo veiklos organizavimą.
„Svarbus momentas – ekonomikos kaita. Artėja gana dramatiški pokyčiai, pavyzdžiui, šiuo metu ant bangos esanti ketvirtoji pramonės revoliucija. Jie iš esmės keičia požiūrį į tai, kaip turi atrodyti darbo vieta, pats darbo procesas, atsiranda įvairių technologinių iššūkių, reikalaujančių iš darbuotojų visiškai kitokio pasirengimo, kitokių kompetencijų nei iki šiol.
Kitas iššūkis – mažėjant darbuotojų skaičiui teks su mažesne darbo jėga pagaminti tą patį, o gal ir didesnį kiekį produkcijos dėl augančios paklausos. Todėl sparčiai judama robotizacijos link, o tai turi įtakos darbuotojų veiklos pobūdžio pokyčiams“, – teigė ekspertas.
Jau dabar aišku, kad mažos kvalifikacijos darbuotojų poreikis ilgainiui mažės, darbdaviams reikės vis aukštesnės kvalifikacijos ir kitokių kompetencijų specialistų.
Per menki darbuotojų gebėjimai
Specialistai skaičiuoja, kad apie 60 proc. darbo vietų ateityje bus sukuriama tokių, kokių šiandien turbūt nė pavadinimų neįsivaizduojame. Deja, Lietuva Europos Sąjungos kontekste turi didžiausią vidutinio lygio darbo jėgos sumažėjimą, didžiausią darbuotojų pakeitimo normą. O tai byloja, kad iš esmės nieko nekeičiant darbo rinkos pasiūla ilgainiui vis labiau atsiliks nuo paklausos.
„Europos profesinio mokymo plėtros agentūra numatė, kad Lietuvai iki 2030 metų dėl išvardytų problemų ir iššūkių gali tekti perkvalifikuoti 827 tūkst. asmenų. Tai yra labai didelis skaičius. Ir tai reiškia, kad tie žmonės vienokiu ar kitokiu būdu turės investuoti į savo mokymąsi siekdami neatsilikti nuo technologinės ir darbo rinkos struktūros kaitos“, – pažymi S.Zybartas.
Pasak jo, prisitaikant prie šios situacijos produktyvumui, darbo našumui ir judumui darbo rinkoje turintys įtakos bendrieji gebėjimai tampa ne mažiau svarbūs nei darbo veiklos gebėjimai. Pavyzdys – IT gebėjimai. Tikriausiai sunku būtų ginčyti jų svarbą, tačiau EBPO atlikti tyrimai rodo, kad daugiau nei pusės 16–65 metų asmenų šios srities gebėjimai tėra pirmo ar net žemesnio lygmens.
„Tai reiškia, kad tokie asmenys geba skaityti, rašyti komentarus ir geriausiu atveju susikurti elektroninį paštą ar per paieškos sistemas susirasti bendro pobūdžio informaciją. Tai neaukšto lygmens gebėjimai, kai kalbame apie IT žinių panaudojimą darbo veiklos problemoms spręsti. O tai yra ateitis“, – įsitikinęs ekspertas.
Taigi kalbant ne tik apie konkrečias darbo vietas, bet apie bendruosius gebėjimus, lietuviai turi visą kompleksą problemų. O mokymosi visą gyvenimą rodiklis Lietuvoje, deja, yra santykinai žemas. Tai, pasak specialistų, ir neleidžia greitai judėti darbo rinkoje.
Problemos sprendimas – pameistrystė
Kylančius iššūkius spręsti specialistai ragina taikant pameistrystės mokymo formą. Mat tvaraus jos modelio užtikrinimas leistų parengti labiau rinkos poreikius atitinkančius ir į konkrečius technologinius sprendimus orientuotus bei konkrečioms darbo vietoms parengtus specialistus. Tiesa, ir čia dar esama iššūkių.
„Pameistrystė – mokymo organizavimo forma, kai dalyvauja trys partneriai: besimokantis asmuo, mokymo institucija ir verslas. Besimokantis asmuo gauna tam tikrą atlygį, o verslas atsako už praktinį jo parengimą. Asmuo tokiu atveju ir įgyja kvalifikaciją, ir kartu parengiamas atlikti konkretų darbą realioje darbo vietoje. Tokio asmens produktyvumas jau įsiliejant į darbo rinką gali gerokai viršyti 80 procentų konkrečiai darbo vietai reikalaujamo produktyvumo.
Pavyzdžiui, pasaulyje plačiai žinomas Vokietijos pameistrystės mokymo dualinis modelis.
Dėl tam tikrų sąvokų išskyrimo Lietuvoje ir užsienyje pameistrystės suvokimas šiek tiek skiriasi. Tai akivaizdžiai matome iš ES profesinio mokymo plėtros centro terminų banko ir ES pameistrystės modelių analizių leidinių.
Mūsų šalies ypatumas yra tas, kad Lietuvoje pameistrystė kai kur vis dar suvokiama gana siaurai, kaip konkretaus darbdavio suteikiamas mokymas konkrečiai darbo vietai per kuo trumpesnį laiko tarpą. Valstybės didžiausios paskatos verslui orientuotos į mokymo programas, kurios trunka iki pusmečio. Žinoma, kartu įgyjama ir kvalifikacija arba jos dalis, bet ji dažniausiai yra žemesnio lygmens. Ilgalaikėje perspektyvoje tai nėra tvarus sprendinys.
Šiandien Lietuvoje derėtų galvoti apie ilgesnius mokymo modelius ir tvaresnes paskatų sistemas, kurios spręstų ne tik pavienių įmonių atskirų darbo vietų užpildymą, bet ir vestų į kokybiškai kitokį specialistų rengimą, labiau ugdant bendrąsias kompetencijas ir įsitraukiant asocijuotoms verslo struktūroms, kurios geriau jaučia įmonių poreikius ir kurios su valstybe galėtų pasidalyti tiek specialistų rengimo kokybės priežiūros, tiek finansine našta. „Business Europe“ atlikta studija rodo, kad toks atsakomybių subalansavimas būdingas visoms šalims, kuriose pameistrystės modelis efektyviai funkcionuoja. Tuo metu pagrindine kryptimi pasirinkus greitai ir pigiai spręsti šiandienos konkrečių įmonių konkrečių tuščių darbo vietų užpildymą, reikėtų ilgalaikėje perspektyvoje gerai įvertinti sąnaudas, nes įvykus bet kokiems pokyčiams darbo rinkoje taip parengti darbuotojai labai greitai iš jos gali iškristi, o tai reikalautų naujų investicijų“, – teigia S.Zybartas.
Taigi Lietuva turi orientuotis į tai, kad žmonės patys galėtų judėti darbo rinkoje, įgiję ir stiprius darbo veiklai reikalingus bendruosius gebėjimus, ir kuo arčiau realios darbo aplinkos įgiję darbo veiklos gebėjimus.
Imtasi pilotinių projektų
2013 metais Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai ES pasirašė Pameistrystės aljanso sutartį. Lietuva, padedant Europos profesinio mokymo plėtros agentūrai, pirmoji ES narė kartu su Malta atliko pameistrystės apžvalgą, kurioje pateiktos rekomendacijos, kaip ji galėtų būti įgyvendinta.
„Viena rekomendacijų – pradėti nuo pilotinių projektų atskirose ūkio šakose. Po Baltijos šalių pameistrystės aljanso sutarties pasirašymo 2015 metais buvo numatyta pagrindinė veikla ir Lietuva iš Europos Komisijos gavo finansavimą kartu su partneriais iš Latvijos ir Estijos įvertinti, kaip toks modelis galėtų būti plėtojamas ir regioniniu principu išplečiant galimybes, įtraukiant daugiau verslo, panaudojant „Erasmus“ programą ir kitas priemones. Su šia užduotimi puikiai susitvarkė Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras. Įžvalgos ir įdirbis yra didelis. Labai svarbu jį tinkamai panaudoti“, – pasakojo S.Zybartas.
Pirmasis projektas vyko 2016–2017 metais. Jis, pasak eksperto, buvo skirtas situacijos Baltijos šalyse analizei, bendriems prioritetams, tikslams ir bendroms veiklos kryptims susidėlioti. O šiuo metu vykstantis antrasis „Erasmus +“ programos projektas Nr. 582951-EPP-1-2016-2-LV-EPPKA3-PI–Policy „Naujų praktinio mokymo būdų išbandymas profesiniame mokyme ir profesijos meistrų rengimas mokyti darbo vietoje“ (angliškai – „Testing New Approaches To Training VET And Workplace Tutors For Work Based Learning“) jau turi ir konkrečių rezultatų.
„Paprastai, kad įmonė galėtų užtikrinti kokybišką mokymą, joje dirbantys specialistai turi žinoti, ką daryti. Baltijos šalys konsultuodamosi su suomiais parengė tam tikras programas, apmokė verslo įmones verslas verslui principu. Trijose Baltijos šalyse šiandien turime jau daugiau nei 800 apmokytų įvairių sričių verslo įmonių žmonių, Lietuvoje jų – apie 300, kurie jau gali dalytis patirtimi, kaip gamyboje apmokyti asmenį, kad jis įgytų visas reikiamas kompetencijas. Tai, kad pats verslas gali konsultuoti verslą, yra labai svarbu“, – mano švietimo ekspertas.
Vardija geruosius pavyzdžius
Be to, jau esama ir gerųjų pavyzdžių, kai projekto įgyvendinimo metu pavyko išbandyti tiek mokymo programų lankstumą, tiek įsitikinti, kad programą baigę asmenys puikiai įsilieja į darbo rinką.
„Ukmergės profesinio mokymo mokykla prieš kiek laiko pasidalijo patirtimi, kaip dirba su viena Skandinavų įmone. Pastarieji pageidavo ilgesnės nei metai mokymo programos, kad besimokantieji turėtų laiko įgyti kompetencijas palaipsniui ir jų produktyvumas taip pat didėtų. Tai buvo, ko gero, pirmas kartas, kai susidūrėme su pageidavimu ne trumpinti, o ilginti mokymo programą. Gaila, kad tai buvo ne Lietuvos kapitalo įmonė. Tačiau tai verčia pagalvoti ir apie programų lankstumą: turėtume užtikrinti, kad jų struktūra bei įgyvendinimas galėtų prisitaikyti prie poreikių.
Puikūs pavyzdžiai – Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras ir Visagino profesinio rengimo centras, glaudžiai dirbantys su inžinerinės pramonės šaka, kuriai rengia specialistus. O štai Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro Pakruojo filiale vienos įmonės didžioji dalis siuvėjų, apmokyta pameistrystės būdu, sėkmingai dirba vietos siuvimo įmonėje Žeimelyje. Iš tokių tvarių sėkmės pavydžių ir turėtų formuotis bendrosios pameistrystės modelio Lietuvoje nuostatos, jokiu būdu ne teoretikų galvose“, – vardijo S.Zybartas.
Ieškos kitų mokymo formų
Žinoma, specialistai taip pat pastebi, kad ir verslas turi pasirengti pameistrystei. Įmonės darbuotojai meistrai taip pat turi būti pasirengę mokyti. Tam reikia mokymų, o verslo įmonių darbuotojus sunku atitraukti nuo darbo vietos, nes jie kuria įmonei pridėtinę vertę, todėl ateityje turėtų būti ieškoma kitokių mokymo formų įmonių meistrams.
„Galbūt reikėtų judėti į elektroninę mokymosi platformą, sumažinti kontaktinių mokymosi valandų skaičių iki minimumo, kad mokymasis nereikalautų atsitraukimo nuo darbo.
Mąstome globaliai, bet veikiame lokaliai. Džiaugiuosi, kad verslo atstovai po truputį supranta, kad žiūrėti į pameistrystės mokymą reikia plačiau. Mokydamasis žmogus turi įgyti daugiau kompetencijos. O tai, be abejonės, skatina ir lojalumą įmonei“, – teigia S.Zybartas.
Nuo šių metų Lietuvoje pameistrystės būdu pradėti mokytis gali kiekvienas į profesinio mokymo įstaigą priimtas asmuo. Remiantis teisės aktais, kiekviena valstybinė profesinio mokymo įstaiga turėtų padėti asmeniui, panorusiam tokiu būdu įgyti kvalifikaciją ar jos dalį.
