Tylos miestelis
Aklina tyla. Ir taip – kiekvieną vakarą, vos tik saulė pakrypsta link laidos. Tai , ko gero, ne tik Plungės rajone esančio Kulių miestelio bruožas. Tikėtina, kad žmonės juose gyvena taip, kaip nori gamta – anksti kėlę anksti eina ir gulti.
Tačiau savaitgaliais čia viskas persimaino. Vieniems prireikia pirkinių ūkinių prekių parduotuvėje, kitiems – pokalbio su kaimynais, tretiems – tiesiog laiko ūkio darbams nudirbti, gėlynams-žolynams nuravėti. Yra ir tokių, kurie su šeimomis patraukia į Kulių „Karčemą“ cibulynės ar cepelinų.
„Pasenęs jau Kulių miestelis, dauguma gyventojų yra vyresnio amžiaus. Vakare užsidaro namuose – kur ten bevaikščios. Bet vasarą Kuliai vis dėlto sujuda, visokių renginių atsiranda“, – pratarė ūkininkas Vytautas Rubežis.
Jis pats sakė dirbąs 70 hektarų žemės – užsėja juos javais. Anksčiau laikė ir gyvulių, bet išsižadėjo – žmona nebeturi sveikatos jų sužiūrėti, o pieno supirkimo kainos buvo tokios, kad melžti teko ne pajamas, bet nuostolius.
Studentai ir traktoristas
„Stokit, – nesavu balsu klykdami jaunuoliai pasileido tekinti paskui traktorių, tempiantį priekabą. – Stokit! Mes ne taip tarėmės“.
Tuščia to klyksmo – scenarijus nepavyko. Traktoristas vienas pats nuo Kulių bažnyčios J.Tumo-Vaižganto gatve nuvairavo savo keturratį iki Lietuvos trispalve paženklinto namo. Ir ties juo sustojo.
„Ne taip viskas turėjo būti“, – pridusęs nuo bėgimo „jaunimėlis“ suskato tesintis. Ir kam gi? O gi tarpuvartėje išdygusiam Valentinui Masalskiui.
Štai taip viskas ir paaiškėjo: tai buvo jo – aktoriaus, Klaipėdos universiteto profesoriaus, Klaipėdos jaunimo teatro „Taškas“ vadovo – studentai. Gegužės 31-ąją jie įveikę paskutinį egzaminą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete ir tapo jos absolventais.
„Vadove, – virkavo ratu supdami V.Masalskį ir jo žmoną Raimondą laimingas „jaunimėlis“. – Ne taip viskas turėjo būti“.
„Nesupratau, kam manęs reikėjo. Negaliu nieku gyvu žmonių vežti priekaboje. Griežtai draudžiama“, – savotiškame spektaklyje sudalyvavęs ūkininkas V. Rubežis teisinosi nesupratęs, kam apskritai jo prireikė.
Tačiau dar akimirka, kita, ir ūkininką tie V.Masalskio vaikai pamiršo – aktoriai juk moka improvizuoti.
„Dėstytojau, – tiesė jam mėlynais žiedais pasidabinusią gėlę. – Čia gražiausia vyriška gėlė. Kadangi esate mūsų šviesa, grožis ir vedlys, ji jums patiks“.
„Tai mano vaikai. Išlaikė baigiamąjį egzaminą. Dabar bus balius“, – tądien, birželio 1-ąją, per „vakų deiną“ pratarė 15-a auklėtinius ir jų palydovus į savo namų kiemą sukvietęs V.Masalskis.
„Ir mano vaikai“, – pridūrė į viešnagę pas kolegą atvykusi kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė.
Ir jie sugarmėjo „baliavoti“ – kirsti rūgpienio su bulvėmis, raugintais agurkais ir paties V.Masalksio iškepto kiaulienos kumpio.
Kuliai ir naujieji kuliškiai
Aktorius V.Masalskis Kuliuose apsigyveno prieš ketvirtus metus.
„Tiesiog čia pigu. Ir gera“, – atsakė paklaustas, kodėl gyvenimą Vievyje iškeitė į bažnytkaimį, nuo Klaipėdos nutolusį maždaug per 30 kilometrų.
“O man neatrodo, kad miestelis paseno. Esu liudininkė, kad perkamos trobos ir į jas investuojama. Vaikų darželyje nėra laisvų vietų. Matau daug vaikų ir jaunų šeimų, gerų mašinų.
Įdomu tai, kad nuo pokario nesikeičia gyventojų skaičius, tuo tarpu daugumoje regionuose esančių miestų jis mažėja“, – nuneigti ūkininko žodžių suskato aktoriaus žmona, „Kultūros fabriko“ vadovė Raimonda Masalskienė.
Pora metų. Tiek laiko pakako ir tam, kad V.Masalskis kartu su ja bei vietos bendruomene pakeistų miestelio veidą.
Vaižganto akiniai. Sofijos suolelis. Šachmatų lenta. 100 paukštelių. Tai – kelios skulptūros bei instaliacijos, atsiradusios parke tarp Kulių Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčios ir klebonijos, kurioje XIX-XX amžių sandūroje gyveno kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas.
„Štai ką mes Kuliuose sukūrėme, – R.Masalskienė patiesė ant pievos „Sofijos festivalio“ afišą-repertuarą. – Šiame fantastiniame miestelyje užauginome nepaprastą renginį. Liepą jis bus jau trečiasis“.
O ir tos skulptūros – tie meno kūriniai po atviru dangumi atsirado būtent per festivalį lydėjusius menininkų plenerus.
„Per porą metų parke priguldėme skulptūrų. Betoninis „Sofijos suolelis“ – tai Mykolo Saukos darbas, „Vaižganto akiniai“ – skulptoriaus Danieliaus Sodeikos instaliacija, o štai paukštelius į pievą suleido keramikas Jonas Arčikauskas“, – išvardijo R.Masalskienė.
„Sujaukė“ miestelį
Kuliai, kurie visada, net ir sovietmečiu buvo nepriekaištinga tvarkomi, pastartuoju metu, dalyvaujant bendruomenei keičiasi tiesiog akyse.
O šiemet miestelis tapo Mažąja kultūros sostine.
Taigi „Sofijos festivalis“, kuris vyks liepos 21-27 dienomis, bus neįprasta ir nepaprasta teatro, muzikos, literatūros ir bendruomeniškumo šventė.
„Sofija Kymantaitė – būsimoji Mykalojaus Konstantino Čiurlionio žmona – tam tikrą laiką gyveno Kuliuose. Ji mokėsi pas bažnyčios vikarą J.Tumą-Vaižgantą. Kaip tik tuo metu Kuliuose klebonavo jos dėdė Vincentas Jerulaitis“, – garsios moters ryšį su šiuo Žemaitijos miesteliu priminė R.Masalskienė.
Kas tokia buvo Sofija, kuliškiams nebereikia aiškinti. Nors ir įpratę prie populiariosios muzikos, vietiniai gyventojai įsidėmėjo ir pianisto Roko Zubovas pavardę, ir „Aidijos“ chorą.
„Būtinai atvažiuokit į „Sofijos festivalį“, – paakino net parduotuvės „Aibė“ pardavėja.
Pasak istorikės, Kulių gimnazijos direktorės Zuzanos Jankevičienės, J.Tumo-Vaižganto veiklos metais Kuliuose leista „Žinyčia“ pasiekdavo visus aplinkinius miestus, telkdama šviesuomenę lietuvybės ir kultūros puoselėjimui.
„Taigi mūsų miestelyje vykstantis Sofijos festivalis jau tampa nauju kultūros simboliu. Netikėta ir gražu – kultūros šviesa iš nedidelio miestelio sklinda ne tik į artimiausią aplinką, bet ir į miestą“, – yra sakiusi Z.Jankevičienė.
Paklaustas, kodėl Kuliai pasirinko Sofiją Kymantaitę – Čiurlionienę festivalio heroje, V.Masalskis – jis yra ir festivalio meno vadovas – atsakė: „Mūsų festivalio sumanymas yra tarsi Sofijos kultūrinės – švietėjiškos veiklos ir pastangų „užkrėsti kultūra“ tąsa“.
Nakvynė – sunku nenustebti
Keliaujantiems po Žemaitiją tai – svarbi žinia. Nes jie gali iš anksto susiplanuoti kelionės maršrutą taip, kad nors diena kita atitektų Kuliams.
Juo labiau kad šiame miestelyje yra didelių stebuklų, pavyzdžiui, restoraną-kavinę-poilsinę „Karčema“ bei to paties pavadinimo svečių namus.
Jie įkurti Kulių pašto pastate, – neįspūdingame mūriniame dviaukščiame pastate. Bet tereikia užsukti į vidų, kad skeptiškas žvilgsnis taptų nuostaba.
Ar dažnai tenka solidžiuose viešbučiuose rasti patogią „dormėjinę“ pagalvę? Čiužinį, kuris „prisitaiko prie kūno?“ „Karčemoje“ yra būtent taip. Ir per festivalį tie jaukūs, skoningai įrengti svečių namai tikrai nebūna tušti.
Įtiks visiems
Pasak R.Masalskienės, trečiasis „Sofijos“ festivalis vyks penkiose skirtingose erdvėse: Kulių kultūros centro didžiojoje ir mažojoje salėse, Kulių bažnyčios parke ir jame esančiame istoriniame XVIII a. kultūros paveldo pastate.
Savaitę – nuo liepos 21 dienos iki liepos 27 dienose Kuliuose gyvensiantys ir kursiantys festivalio menininkai bendraus su norinčiais giliau pažinti jų kūrybos pasaulį.
Festivalio programoje – šeši įvairiausio stiliaus nemokami koncertai ir spektakliai: nuo unikalaus šiuolaikinio šokio mono spektaklio, kuriame šoks daug metų Prancūzijoje kurianti Lora Juodkaitė iki tradicinę Karibų salų kalypso muziką atliekančio gitaristo ir vokalisto Mark Dopson iš Trinidado ir Tobago.
Ne vieną širdį suvirpins ir puikia akustika garsėjančioje Kulių bažnyčioje vyksiantis Romualdo Gražinio vadovaujamo jaunimo choro „Aidija“ koncertas „Tėvyne mūsų, kur esi širdy“. Ko gero, nepritrūks kartu dainuojančių žiūrovų ir per G.Kuprevi čiaus miuziklą „Ugnies medžioklę su varovais“.
Jėzuitai, J.Tumas-Vaižgantas ir Kuliai
Kiekvienas bažnytkaimis turi savo bažnyčios istoriją ir savo parapijos atlaidus. Kuliuose liepos antroje pusėje tai bus „škaplierna“, – Šv. Mergelės Marijos škaplierinės atlaidai, vyksiantys Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčioje.
Pirmoji medinė bažnyčia Kuliuose, kaip rašoma Telšių vyskupijos (jai priklauso Kulių parapija) interneto svetainėje, buvo pastatyta 1644 m.
1897 m., prasidėjus naujos bažnyčios statybai, senoji medinė buvo nugriauta, o pamaldos kurį laiką vykdavo kapų koplyčioje, – joje buvo vienas altorius.
Plytos būsimai bažnyčiai buvo daromos rankiniu būdu laikinai įrengtoje plytinėje. Medieną bažnyčios statybai padovanojo grafas Mykolas Oginskis.
Šventovė buvo statoma ir įrenginėjama parapijiečių lėšomis. Architekto K. E. Strandmanno suprojektuota klasicistinio stiliaus bažnyčia parapijai nepatiko, todėl, vyskupui leidus, buvo pristatytas istorizmo stiliaus bokštas. Jis projekte nebuvo numatytas.
Pagrindiniai bažnyčios statybos darbai buvo užbaigti 1900 m., bet bažnyčios įrengimo darbai ir po to dar tęsėsi. 1918 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius.
Kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas Kuliuose gyveno 1898-1901 metais. Ten jis redagavo „Tėvynės sargą“, rašė „Pragiedrulius“.
XVIII a. Kuliai priklausė vienuoliams jėzuitams. 1896 m. Kulių klebonas Vincentas Jarulaitis su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu ir parapijiečiais pradėjo rūpintis naujos mūrinės bažnyčios statyba pagal švedų architekto K. Straudmano projektą.
Primenama, kad tautinis atgimimas Kuliuose prasidėjo anksčiau negu kitose Lietuvos vietose. Gyventojai dar prieš spaudos draudimą daug skaitė iš lietuviškų maldaknygių.
