Geležinkelio stotis ir šiuo metu išliko tokia pati. Tik traukiniai rieda greičiau – prašvilpia pro Plungę, dundėdami link Klaipėdos, porą kartų per dieną. Žmonės po Lietuvą dažniausiai laksto savo automobiliais, o atostogaudami nusibraižo ir žemėlapius, kur ir ką, pralekiant paknopstom, būtų verta pamatyti.
Plungėje galima užmesti akį ir į Babrungo užtvanką, ir žvilgtelėti Florijono skulptūrą ar fontaną miesto centre, užsukti į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.
Verta užsukti ir į Plungės savivaldybės viešąją biblioteką – laikrodinę oranžeriją. Bet ji – tai jau dalis svarbiausio į Žemaitiją nukankančių žmonių turistinio „taikinio“ – ji priklauso Plungės dvaro sodybai. O tai – paskutinio jos šeimininko kunigaikščio Mykolo Oginskio valdos.
Viešnagė dvare daug nekainuoja. Suaugusieji bilietui išleisti turi po 3 eurus, moksleiviai – po 2. O jei į grupę susiburtų apie 20-25 žmones, gidas po dvarą ir po jo parką pavedžios už 15 eurų.
Rūmams bei juose esančiai istorinei ekspozicijai ir dailės parodai apžiūrėti bei po parką pasivaikščioti pakanka maždaug poros valandų.
Atkūrė iš nieko
Plungės dvaro rūmus pradėta restauruoti ne taip seniai – tuo metu, kai jau buvo galima tam panaudoti ES paramos lėšų. Jie buvo atkuriami pagal išlikusią medžiagą – rūmų architekto vokiečio Karlo Lorentzo ir darbų vadovo Gotfrydo Schranke paliktus aprašymus.
Tačiau to nepakako. Ikonografinę medžiagą kraštotyrininkai rinko po kruopelę, o tai, ko nepavyko atrasti, kas liko tik pasakojimuose – atkurta vadovaujantis XIX a. rūmų įrengimo stiliumi.
Rūmai buvo galutinai sutvarkyti ir duris atvėrė vos prieš porą metų. Tad viskas, ką juose pamato užsukę lankytojai, yra „absoliučiai šviežia“. Ir centrinė rūmų dalis yra tokia, kokia ir buvo, kai XIX ir XX amžių sandūroje juose šeimininkavo M.Oginskis.
Visam tam prireikė nemažai lėšų. Rūmai atnaujinami buvo trimis etapais, ir kiekvienam iš jų prireikė maždaug po 5-6 mln. litų.
Gidai lankytojams pasakoja apie šių rūmų istoriją, jų valdytojus. Ir visada pamini tai, kad sovietmetis vos nepadėjo tai istorijai galutinio taško.
1945 metais rusų kariuomenė rūmus buvo padegusi. Apleisti jie stovėjo kone dešimtmetį, perdangos per tą laiką sukrito. O sumanius juos atstatyti, niekas nesirūpino išsaugoti to, kas dar buvo likę autentiško.
Bet kaip atstatyti rūmai buvo paversti mokyklą, ir atrodė, kad visas grožis, kurio būta M.Oginskio laikais, sunyko amžiams.
Paknopstomis – per istoriją
Plungės dvaro istorija prasidėjo ne nuo muzikos. Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“ jame suskambo daug vėliau – XIX amžiuje.
Dvaro istorija grybšteli XV amžių ir glaudžiai siejasi su netoliese esančio Gandingos piliakalnio praeitimi.
XVI amžiuje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Plungės dvarui atidavė administracines Gandingos valsčiaus teises. Slenkant amžiams, keitėsi ir valsčiaus valdytojai, ir dvaro šeimininkai.
1779 metais Abiejų tautų Respublikos karalius Plungės seniūniją kaip privačią valdą atidavė Vilniaus vyskupui Igontui Masalskiui.
I.Masalskis dalyvavo Kosciuškos sukilime, ir kaip tėvynės išdavimas buvo viešai pakartas Varšuvoje, turgaus aikštėje.
Po jo mirties Plungės dvarą valdė jo giminaitė Opolonija Masalskytė ir jos vyras grafas Vincentas Potockis. Jiems nusigyvenus, 1806-aisiais Plungės dvarą nusipirko grafas Platonas Zubovas – Rusijos imperatorės Jekaterinos II dvaro didikas.
Apie jį sklando įvairių legendų. Teigiama, kad Jekaterina II, jo meilužė, pati padovanojo P.Zubovui Plungės dvarą. Iš tikrųjų tuo metu ji jau buvo mirusi, bet vargu, ar be jos pinigų P.Zubovas būtų galėjęs jį įsigyti.
Jekaterina II mėgo skaičiuoti, kiek kuriam meilužiui paliks turto. Apie P.Zubovą ji yra sakiusi, kad jam atseikėjo ne vieną milijoną rublių.
M. Zubovas vaikų neturėjo, ir po jo mirties dvarą paveldėjo giminaičiai. Ir jau 1873 metais iš jų dvarą nusipirko paskutinis valdytojas – kunigaikštis Mykolas Oginskis.
M.Oginskis buvo pasamdęs garsų vokiečių kilmės architektą K.Lorenzą, kuris suprojektavo puošnų rūmų ansamblį, įkomponavo jį mišraus stiliaus parką. Architektūriniu akcentu tapo italų neorenesancinio stiliaus rūmai su dviem oficinomis ir neogotikos stiliaus žirgynais, kuriame buvo auginami Žemaitukų veislės žirgai.
Rūmus dekoravo Kazimiero Somero stiuko dirbtuvių meistrai iš Varšuvos, o interjerą puošė lipdyba, tapybos pano, puošnios krosnys, kolekciniai baldai.
Šiuo metu rūmų ansamblis neretai pavadinamas Žemaitijos Versaliu. Dabar jame įsikūręs Žemaičių dailės muziejus.
