Reportažuose iš šios šalies dažnai rodomos tuščios parduotuvių lentynos, milžiniškos eilės prie degalinių ir tai vienur, tai kitur kylančios riaušės. Ar iš tiesų padėtis tokia siaubinga?
– Mūsų šalyje tikrai baisus skurdas. Ir nežinia, kuo viskas baigsis, – sakė Jėzaus draugijos – jėzuitų – generalinis vyresnysis 70 metų venesuelietis Arturo Sosa, kuris neseniai buvo atvykęs į Vilnių. Nors dabar dvasininkas gyvena Romoje, jam neretai tenka lankytis gimtajame Karakase – Venesuelos sostinėje.
– Kaip iš tiesų verčiasi paprasti šios šalies žmonės? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Sosos.
– Venesueloje dabar sudėtingas pereinamasis ekonominis, socialinis ir politinis laikotarpis. Tačiau kur tas perėjimas veda, dar nežinia.
Dėl vykdomos socialinės politikos per pastaruosius 30–40 metų skurdas sustingdė šalį. Pastaruoju metu padėtis apskritai tapo sunkiai nusakoma.
Žmonės nebegali gyventi jiems įprasto kasdienio gyvenimo. Tie, kurie dirba, per mėnesį uždirba apie 5 eurus. Tačiau elementariam kasdieniam gyvenimui reikia mažiausiai 100 eurų. Pragyventi net ir turint darbą yra labai sudėtinga – įpirkti įmanoma tik paprasčiausius dalykus.
– Ar tai reiškia, kad bent dalis gyventojų yra priversti netgi badauti?
– Visi – net ir vaikai – negauna pakankamai maisto. Dar blogiau, jei šeimoje kas nors suserga. Tuomet visus apima baimė, nes neįmanoma gauti tinkamo gydymo, nes trūksta vaistų.
Jei, pavyzdžiui, šiandien ligoniui, kurio inkstai neveikia, atliekama dializė, nėra jokios garantijos, kad po keleto dienų tai bus galima vėl padaryti.
Per pastaruosius ketverius metus Venesuelą paliko apie 3 mln. jaunų žmonių, o tai yra apie 10–12 procentų šalies gyventojų.
Jie išvyksta ieškoti ne tik geresnio gyvenimo – dažniau, kad išgelbėtų šeimą, galėtų jiems atsiųsti uždirbtų pinigų nors maisto produktams įsigyti.
Mano seneliai buvo darbininkai. Tačiau tėvas jau gavo akademinį išsilavinimą, mama – vidurinį. Aš pats, mano broliai ir seserys – visi esame baigę universitetus. Tačiau tikėjomės visai ne to, realybė smarkiai nutolusi nuo mūsų svajonių.
– Įprasta dėl to kaltinti jau kelis dešimtmečius šalį valdančius kairiuosius. O, jūsų nuomone, kokia yra pagrindinė tokio nuosmukio priežastis?
– Valdžios priklausomybė nuo naftos per pastaruosius 100 metų buvo ir liko vienas būdingiausių Venesuelos ekonomikos bruožų. Gyvenimo lygis priklauso ne nuo gyventojų produktyvumo, bet nuo pajamų, gaunamų už parduotą naftą.
Tačiau visos tos pajamos atsiduria vyriausybės rankose, jos nepasiekia žmonių.
Valstybė ir vyriausybė yra dvi skirtingos sąvokos, pirmoji – silpna, antroji – stipri ir visur dominuojanti.
Visos vyriausybės, kokios tik buvo per pastarąjį šimtmetį, – prokapitalistų, socialistų ir kitos – kartojo ir kartoja tą patį.
Aišku, per tiek laiko įvyko daug socialinių pokyčių, tačiau žmonės dabar jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti.
Krizė yra kompleksinė: skurdas tebeauga, išsilavinęs jaunimas nebeturi iliuzijų apie būsimą normalų gyvenimą, nes jas gniuždo tikrovė.
Net negaliu numanyti, kuo viskas baigsis, nes turėdama tokią galią dabartinė valdžia gali sukurti dar stipresnę diktatūrą. O jeigu pavyks suburti naują vyriausybę, jai teks įveikti ne tik krizę, bet ir priklausomybę nuo naftos.
– Jums tenka lankytis Karakase – kaip krizė paveikė artimuosius?
– Mano mamai jau 94 metai. Tiesą sakant, mano šeimai viskas kaip ir gerai, nes mes radome būdų, kaip vieni kitiems pagelbėti. Tačiau bet kokiu atveju jie yra paliesti to, kas vyksta aplinkui.
Kas kita yra dėl čia dirbančių brolių jėzuitų. Venesuelos jėzuitų provincija jau paprašė kitų pagalbos, nes nebegali išlaikyti mokyklų, socialinių centrų.
Ten turime apie 200 jėzuitų įsteigtų bendrojo lavinimo mokyklų. Tačiau didžiausias iššūkis yra ne surengti vaikams pamokas ir juos šviesti, bet prireikus pagelbėti – tiesiog pamaitinti.
Vis dėlto net ir tokioje situacijoje matome tai, kaip mokyklos ir parapijos tampa žmonių solidarumo židiniu, nes dauguma stengiasi vieni kitiems pagelbėti.
