Bylinėjimosi patirties E.Bėrontas jau spėjo įgyti. Nemalonumai jį užgriuvo, kai 2017-ųjų balandį jis buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas ikiteisminio tyrimo byloje dėl beveik 4 mln. eurų iššvaistymo.
Ši byla nebaigta ir nežinia, kada baigsis. Todėl buvęs žemės ūkio ministras B.Markauskas pernai sausį paskyrė E.Bėrontą, kuriam dėl darbo esą neturėjęs jokių priekaištų, vadovauti NMA antrai kadencijai.
Bet tada užsirūstino į didžiausios šalyje teisingumo gynėjos vaidmenį įsijautusi prezidentė D.Grybauskaitė – jos patarėjas M.Lingė pareiškė, kad skirdamas direktoriauti E.Bėrontą žemės ūkio ministras mažina pasitikėjimą ir šia agentūra, ir kompromituoja save.
Tada dar vengęs konfliktuoti su prezidente premjeras S.Skvernelis pasiskubino įkišti savo trigrašį – viešai pritarė nuomonei, kad E.Bėrontas kenkia agentūros darbui.
Aišku, gavęs tiek velnių B.Markauskas pasistengė atsikratyti ašaka gerklėje tapusio valdininko. Kai prezidentė trepsi koja, o premjeras jai palinksi į taktą, matyt, nelabai rūpėjo, ar teisėtas toks atleidimas.
Vis dėlto E.Bėronto bylinėjimosi istorija parodė, kad ne visi teismai šoka pagal politinės valdžios dūdelę, – pernai rugsėjį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) grąžino E.Bėrontą į NMA vadovo pareigas ir priteisė jam išmokėti 22,3 tūkst. eurų kompensaciją.
B.Markauską pakeitęs žemės ūkio ministras G.Surplys neturėjo kitos išeities, kaip įgyvendinti teismo sprendimą, – E.Bėrontas vėl ėmė vadovauti NMA, nors jau buvo surengtas naujo vadovo konkursas.
Be abejo, tai buvo antausis prezidentei, kuri teismo sprendimą sutiko tylomis. O su ja jau ėmęs konfliktuoti premjeras paragino valstybės institucijas atidžiau vertinti teisėsaugos institucijų informaciją ir net pareiškė, kad E.Bėronto atvejis gali būti lūžio taškas.
Lūžiu tai netapo. Buvo galima nujausti, kad teismo sugrąžintas NMA vadovas ramybe mėgausis neilgai. Dabar trenkta jam jau daugybę kartų naudotu prezidentės itin pamėgtu vėzdu – slapta pažyma.
Tiesa, šį kartą D.Grybauskaitės ausys tiesiogiai lyg ir nekyšo. Balandžio pabaigoje VSD atsiuntė Žemės ūkio ministerijai pažymą, kad E.Bėrontui yra neleidžiama dirbti su įslaptinta informacija. Kodėl taip nutarta – valstybės paslaptis.
Bet ar ši valstybės paslaptis nėra tik akių dūmimas slepiant tiesą, kad karalius – nuogas, kitaip sakant, aukštuose kabinetuose buvo nutarta, kad E.Bėronto reikia atsikratyti išbandytu metodu – pažyma?
Pirmiausia kyla klausimas, kam iš viso NMA vadovui reikalinga teisė dirbti su įslaptinta informacija. E.Bėrontas pajuokavo, kad jam uždraudė dirbti su tuo, su kuo jam nė karto neteko susidurti nuo 2014- ųjų, kai pradėjo vadovauti agentūrai.
Žinoma, toks reikalavimas numatytas NMA vadovo pareigoms, bet greičiausiai jis perteklinis. Gal įsriegtas pagal bendrą biurokratinį kurpalių visiems aukštesnio rango valdininkams, o gal tai daroma net specialiai tokiems atvejams kaip E.Bėronto – kad būtų galima prikibti, kai nėra aiškaus teisinio pagrindo atsikratyti nepageidaujamo asmens.
G.Surplys mėnesį palūkuriavo, tarėsi su teisininkais, kad nepasikartotų ankstesnė E.Bėronto atleidimo istorija, dar paprašė VSD išaiškinti savo pažymą, o sulaukęs atsakymo antrąkart atleido NMA vadovą.
Paradoksas, kad atleisdamas ministras išsijuosęs gyrė E.Bėrontą – esą vertina jį kaip gerą vadybininką, sulaukęs daug gerų atsiliepimų apie šį vadovą iš ūkininkų, o ir profesinės sąjungos jį palaiko. Tada kam reikia tokį gerą vadovą atleisti? Ministras tik skėsčioja rankomis: atseit VSD sako – VSD žino.
Tiktai ar tokia neginčijama VSD tiesa vėl nekainuos valstybei solidžios kompensacijos ir nesulauksime naujo E.Bėronto sugrįžimo vadovauti NMA?
Jis jau apskundė tą pažymą teismui, o dabar dėl atleidimo rengiasi bylinėtis ir su ministerija.
Nesudeda ginklų ir kitas buvęs valstybės tarnautojas J.Milius, įsitikinęs, kad jis irgi neteisėtai buvo atleistas iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo pareigų. Jis jau pasiekė, kad jo skundą nagrinėjantis LVAT antrą kartą kreiptųsi į Konstitucinį teismą (KT).
Ši byla – dar ankstesnės Vyriausybės palikimas. Labai jautrią klausą iš Prezidentūros girdimam kojų trepsėjimui, kurį tąkart išprovokavo Specialiųjų tyrimų tarnybos pažyma, išsiugdęs tuometis premjeras A.Butkevičius pasistengė, kad Vyriausybė nepritartų J.Miliaus ataskaitai, nors konkrečių argumentų, ko jai trūksta, nepateikė.
Pirmą kartą teismo kreipimąsi dėl J.Miliaus atleidimo gavęs KT nesiėmė pareikšti nuomonės iš esmės ir nevertino, ar jo ataskaitai buvo pagrįstai nepritarta, o apsiribojo tik teisiniais formalumais – Vyriausybės nutarimas esą buvo priimtas jos narių dauguma, todėl yra teisėtas.
Tačiau ši byla, per metus apsukusi dar vieną ratą, vėl grįžta į KT. Šįkart LVAT prašo atsakyti, ar pats Vyriausybės įstatymas, kuriuo remiantis buvo atleistas J.Milius, neprieštarauja Konstitucijai.
Turbūt per pustrečių bylinėjimosi metų galima kompensacija J.Miliui laimėjus bylą siektų ir šimtus tūkstančių eurų.
Bet gal specialiosioms tarnyboms ir prezidentei atrodo, kad tai menka kaina už jų ambicijas?
