Fiziologijos profesorius Markas Postas iš Nyderlandų jau prieš šešerius metus pristatė savo pirmąjį „kepsnį in vitro“ JAV surengtoje degustacijoje. Maisto iš dirbtiniu būdu pagamintos jautienos utopija tapo realybe, įgavusia materialinę formą keistos raumeninių skaidulų sankaupos, nudažytos burokėlių sultimis, pavidalu. Ji sukurta laboratorijoje iš gyvūnų ląstelių. Šio iš pažiūros į klasikinę jautieną panašaus mėsos gabalo pagaminimas tada atsiėjo 250 tūkst. eurų.
„Gauti mėsos neskerdžiant galvijų jau nebėra mokslinė fantastika. Ir į šį sektorių plaukia didžiulės investicijos, įskaitant žiniasklaidos asmenybes ir turtuolius, pavyzdžiui, verslininkus Richardą Bransoną ir Billą Gatesą ar aktorių Leonardą DiCaprio“, – teigia straipsnio autorė.
Po savo pirmosios reikšmingos prezentacijos profesorius M. Postas tapo vienu iš „Mosa Meat“ įkūrėjų: šis olandų startuolis, užsiimantis kultūrinės (dirbtinės, laboratorijoje užaugintos, – red. past.) mėsos gamyba, teigia esąs pramoninės gamybos paleidimo stadijos ir žada laboratorijoje gaminti mėsainius, kainuosiančius maždaug 10 eurų už vieną.
Pirmasis plačiajai visuomenei skirtų produktų pardavimas numatytas 2021 metais. Galutinis tikslas – padaryti taip, kad tie produktai būtų pigesni už įprastą mėsą. Tuo tarpu naujai įsteigtos įmonės žada, kad iki 2020 metų kepsnį iš laboratorijoje pagamintos mėsos galės paragauti ir įgyti kulinarinės patirties gurmanams skirtų restoranų lankytojai, sumokėję už jį labai didelę, bet vis dėlto prekyboje priimtiną kainą.
„Kaip pasiekti tokį rezultatą nežudant gyvūnų? Dirbtinės mėsos gamyba „Mosa Meat“ kompanijoje apima tris pagrindinius etapus: procesas prasideda nuo gyvūno, pavyzdžiui, karvės raumenų (jei užsibrėžiamas tikslas gauti jautieną) kamieninių ląstelių rinkimo. Tai yra tos kamieninės ląstelės, kurios organizme suformuoja naują raumeninį audinį, kai raumuo yra pažeidžiamas. Būtent ši savybė yra naudojama mėsos gamybai laboratorijoje“, – paaiškina straipsnio autorė.
„Gamybos procesai skirtingose kompanijose gali skirtis, jie priklauso ir nuo mėsos tipo (dažniausiai tai būna jautiena, vištiena ir kiauliena). Gamybos procesas vidutiniškai trunka 44 dienas. Palyginimui – karvė mėsai paprastai skerdžiama, kai ji sulaukia kelerių metų“, – teigiama straipsnyje.
Seras R.Bransonas mano, kad per artimiausius 30 metų gyvūnai nebebus žudomi dėl mėsos. Pasak jo, dirbtinė mėsa – vienintelė mėsos ateitis.
O B.Gatesas pavadino dirbtinę mėsą viena pagrindinių revoliucinių 2019 metų technologijų.
Tradicinės mėsos sektoriaus dalyviai nebepuoselėja iliuzijų: viena iš pirmaujančių Europoje mėsos gamintojų – kompanija „Bell Food Group“, Amerikos milžinai „Tyson Foods“ ir „Cargill“ investavo milijonus į pasaulinius startuolius, užsiimančius dirbtinės mėsos gamyba.
„Ši pramonės šaka dar nėra visiškai išvystyta, nes tam reikia išplėsti gamybos procesą. Nė vienas iš startuolių šiandien nepretenduoja į visų iškeltų uždavinių sprendėjo vaidmenį. Pavyzdžiui, dar nepavyko įveikti tokios kliūties, kaip embrioninio jaučio serumo (angl. fetal bovine serum – FBS) ir kitų gyvulinės kilmės molekulių, reikalingų dirbtinei mėsai gaminti, sukūrimas.
Dar vienas sudėtingas uždavinys yra gebėjimas gaminti ištisinius mėsos gabalus, o ne tik faršą. Kamieninės ląstelės taip pat kelia problemų, nes jos nesidaugina iki begalybės. Kai kurie startuoliai eina genetinio modifikavimo keliu, tokiu būdu ši dirbtinė mėsa tampa GMO produktu.
„Vienas iš svarbiausių argumentų, dėl ko reikalinga tokia mėsos alternatyva, yra aplinkosaugos veiksnys. Dirbtinės mėsos kepsnys bus gerokai mažiau kenksmingas aplinkai. „Mosa Meat“ duomenimis, naudojant iš karvės paimtų ląstelių mėginį, galima pagaminti 80 tūkst. mėsos gabalų. Tam šiuo metu reikėtų beveik trisdešimt keturių karvių“, – pastebi straipsnio autorė.
„Iš tikrųjų mėsos gamyba šiandien yra viena iš daugiausiai gamtinių išteklių naudojančių ir labiausiai aplinką teršiančių žmogaus veiklos sričių. Jau nekalbant apie etines problemas, kylančias dėl žiauraus elgesio su gyvūnais gyvulininkystės sektoriuje“, – pabrėžė autorė.
„Sveikatos apsauga yra dar vienas dirbtinės mėsos gamyba užsiimančių žmonių argumentas: joje nėra antibiotikų likučių ir nekyla bakteriologinio užkrėtimo pavojus, kaip skerdienos atveju“, – tęsia žurnalistė.
Nepaisant to, dirbtinės mėsos ekologiškumu daug kas abejoja. Anksčiau minėtas garsusis maistingasis serumas susideda iš augimo stimuliatorių, energinių maisto medžiagų, amino rūgščių, hormonų, taip pat antibiotikų ir priešgrybelinių priemonių. Medžiagoje, kuri reikalinga jo gamybai, yra kolageno ir želatinos.
„Kas žino, ar mėgindami patentuoti rytdienos mėsą ir prisijungti prie farmacijos pramonės, naujieji ląstelinio žemės ūkio subjektai nepaseks savo vyresnių kolegų – pramoninio žemės ūkio gigantų, užpatentavusių sėklas ir susidėjusių su chemijos pramone, – pavyzdžiu?“, – retoriškai klausia straipsnio autorė C.Ben-Hafaiedh portale slate.fr.
Parengė Leonas Grybauskas
