Kaunietės visais laikas garsėjo noru ir mokėjimu puoštis. Moterys išsiskirdavo ne tik apranga, bet ir apavu. Ne veltui vienu metu pagrindinė miesto pėsčiųjų gatvė – Laisvės alėja – buvo pakrikštyta batų alėja, o moterys kasdien, net ir kęsdamos nepatogumus, stypčiodavo su aukštakulniais.
Tada nemažai darbo turėjo ir avalynės taisytojai.
Dabar avalynės mados pasikeitė. Jos kaina – įvairiausia. O batų taisyklų mieste sumažėjo. Avalynės gamybos ir taisymo veiklą nutraukė net 70 metų šioje srityje garsėjusi įmonė „Tauras“.
Likę šio amato meistrai tikino, kad pragyvena tik tie, kurie dirba kokybiškai ir ne tik paklijuoja bato kulno apačią, bet teikia kur kas didesnį spektrą paslaugų.
Nepaisant konkurencijos, avalynės meistrai įsitikinę, kad ši profesija neišnyks.
Vienintelė mokykla, kur mokosi šios specialybės atstovai, – Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras. Šiais metais jis rengia naują avalynės gamintojų ir taisytojų programą.
Darbas – savotiška kūryba
Avalynės taisyklose dažniausiai dirba vyrai, tačiau pravėrus vienos taisyklos Kauno centre duris klientus pasitinka žavi moteris. Tai – 44 metų Zita Budkinienė, kuri kauniečių avalynę remontuoja jau ne vienus metus.
„Neretai būna, kad žmonės praveria taisyklos duris, pamato mane ir jas uždaro. Po akimirkos vėl įlenda ir klausia: „Kur meistras?“ Tenka aiškinti, kad tai aš ir esu“, – šypsojosi Z.Budkinienė.
Jos dirbtuvėje stovi sena, tarpukariu gaminta „Adler“ siuvamoji mašina, šveistuvai, presai. Lentynose guli įvairi oda, klijai ir kiti keisčiausi daiktai, kurių reikia meistrės darbui.
Moteris sugeba ne tik pataisyti batų pakulnes, bet ir lopo batus, siaurina jų aulus, keičia užtrauktukus ar jų galvutes bei papuošimus. Taip pat gali ištempti per ankštą avalynę.
„Šis darbas labai įdomus, nes kiekvieno bato bėdos skirtingos, iš pradžių reikia pasukti galvą, kaip pataisyti. Tai savotiška kūryba“, – sakė Z.Budkinienė.
Panoro pakeisti profesiją
Moteris yra įgijusi verslo vadybos specialybę, sostinėje dirbo prekyboje, prekiavo audiniais, kitomis prekėmis, bet ne batais. Susipažinusi ir pradėjusi draugauti su būsimu vyru, vėliau ištekėjusi būtent iš jo ir jo giminių ji ir išmoko avalynės taisymo paslapčių.
„Vyras kilęs iš batsiuvių dinastijos. Tuo užsiėmė jo senelis ir kiti artimieji. Laukdama, kol vyras baigs darbą, jį stebėdavau. Pamažu susidomėjau tokia veikla ir pati iš jo ėmiau mokytis. Neslėpsiu, darbas sunkus.
Vien odų būna labai storų, norint jas perlenkti, suformuoti reikia labai stiprių pirštų ir rankų. Iš pradžių iš skausmo net verkdavau“, – atviravo avalynės meistrė.
Vis dėlto darbas moteriai patiko. Kai likimas lėmė, kad su vyru išsiskyrė, Z.Budkinienė grįžo į tėviškę Ukmergėje. Ten taip pat bandė taisyti batus, bet klientų buvo mažai.
Tuo metu Kaune viena avalynę gaminusi ir remontavusi įmonė ieškojo siuvėjos. Ten Z.Budkinienė ir įsidarbino.
„Būti tik siuvėja man buvo nuobodu, mokėjau kur kas daugiau, todėl nusprendžiau imtis individualios veiklos“, – sakė meistrė.
Taip ji jau 7-us metus taiso kauniečių batus toje pačioje vietoje, kur veiklą ir pradėjo.
Avalynės kokybė – prasta
Z.Budkinienė pasakojo, kad anksčiau kaunietės dažniau atnešdavo taisyti aukštakulnius, norėdavo, kad kulniukai būtų pakaustyti metalu.
„Dabar aukštakulnius vis dar dėvi biuruose dirbančios arba vyresnio amžiaus elegantiškai atrodyti pratusios moterys. Bet jos jau nenori, kad kulniukai kaukšėtų, prašo pakalti juos minkštesnėmis medžiagomis“, – pasakojo meistrė.
Į taisyklą patenka įvairiausio stiliaus batų. Jų taisytoja pastebėjo, kad pastaraisiais metais prabangiuose avalynės salonuose pirkti batai yra gana prastos kokybės, todėl žmonės, išleidę nemažai pinigų, tokį apavą bando taisyti.
„Dabar nemažai kauniečių avalynę perka dėvėtų drabužių parduotuvėse. Pastebiu, kad nors ji jau būna patekusi į antras rankas, kokybė geresnė, paslėpto broko, netikėtumų pradėjus ją taisyti būna mažiau“, – sakė Z.Budkinienė.
Mieliau neša remontuoti
Avalynės meistrė pasakojo, kad taisyti batus dažniau atneša moterys nei vyrai.
„Moterys dažniau kenčia dėl iššokusio pėdos kauliuko, todėl kai įsigyja patinkančius batus, išmesti jų ir pirkti naujų neskuba, nors batų kainos dabar ir prieinamos. Klientės sako, kad nenori kentėti, kol batas vėl prisitaikys prie pėdos formos, todėl mieliau neša į taisyklą“, – pasakojo avalynės specialistė.
Už darbą dosniau atsilygina vyresni žmonės, jie vertina tai, kad meistrė suteikia antrą gyvenimą jų apavui.
„Turtingesni žmonės linkę mokėti kuo mažiau, nesuka galvos, kad mano darbas yra rankų, o ne gamyklinis štampas“, – sakė Z.Budkinienė.
Avalynės taisytoja pasakojo, kad pastaruoju metu užsiimančių tokia veikla kolegų smarkiai sumažėjo. Tie klientai, kurie yra patenkinti jos darbu, sugrįžta, meistrę pareklamuoja ir kitiems, todėl jai darbo nestinga.
Batus tenka ir atimti
Daugybė kauniečių žino ir avalynės meistrus Jeleną bei Viktorą Dubrovskichus. Ši pora avalynę taiso ir kitus odos dirbinius remontuoja ir gamina jau beveik 30 metų.
J.Dubrovskich pasakojo, kad jos mama – lietuvė, kilusi iš Kauno, bet ištekėjusi už baltarusio apsigyveno Rusijoje, Sankt Peterburge, kur Jelena ir gimė. Kai tėvai išsiskyrė, drauge su motina ji grįžo į Kauną ir čia baigė vidurinę mokyklą. Po to Pamaskvyje įgijo avalynės modeliuotojos diplomą. Praktiką jauna specialistė atliko mūsų mieste veikusioje avalynės gamybos ir taisymo įmonėje „Tauras“.
Pabaigusi studijas ji šioje įmonėje 1973 metais pradėjo dirbti batų modeliuotoja, vėliau vadovavo vienai „Tauro“ ateljė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę įmonės darbo apimtis sumažėjo.
Avalynės modeliuotojos vyras buvo lėktuvų radioelektronikos specialistas. Tuo pat metu šio darbo taip pat neliko. V.Dubrovskichas išmoko taisyti avalynę, todėl pora nusprendė įkurti savo dirbtuves.
„Vyras – nepaprastas krapštukas. Jis stengiasi batus pataisyti tobulai. Matau, kad darbas jau atliktas gerai, bet jis vis dar randa ką patobulinti, todėl būna, kad kai klientas ateina savo avalynės pasiimti, batus iš vyro reikia tiesiog atimti“, – neslėpė kaunietė.
Patinka dabartinė mada
Avalynės specialistė sakė, kad kaunietės ne veltui garsėja kaip puošeivos.
„Amžina klasika – aukštakulniai bateliai smailėjančia nosimi – išlieka. Tokia avalynė niekada neišeina iš mados. Vis dėlto pastaruoju metu labai madinga derinti įvairius stilius, todėl net prie išeiginių drabužių moterys ir vyrai renkasi storapadžius sportinius ar tokį stilių primenančius batus ar basutes“, – sakė kaunietė.
Avalynės meistrės nuomone, tokia mada yra puiki.
„Kaip žmogaus delnuose, taip ir pėdose yra nemažai taškų, kurie susiję su mūsų vidaus organais. Anksčiau moterys dėl grožio ir mados kentėdamos avėjo aukštakulnius, nors kojos pavargdavo ir skaudėdavo. Ilgainiui pavargusios kojos ir suspaustos pėdos neigiamai atsiliepdavo sveikatai“, – sakė J.Dubrovskich.
Kaunietė mano, kad anksčiau moterys informacijos apie kojų ir pėdų sveikatą, avalynės įtaką jai turėjo mažai. Dabar apie tai žinių nestinga ir moterys vis dažniau atsisako aukštakulnių.
Meistrė patarė renkantis avalynę pirkti tik iš natūralių medžiagų arba naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis sukurtus gaminius, kurie leidžia odai kvėpuoti.
„Juk ant galvos plastikinio maišelio nesimauname. Tad kodėl perkame batus iš dermatino ir juos aunamės?“ – mintimis dalijosi kaunietė.
Tiki, kad amatas išliks
J.Dubrovskich pasakojo, kad nuo 1995 metų į jų dirbtuves atlikti praktikos ateidavo jauni avalynės gamybos specialistai. Kiekvieną vasarą darbuodavosi po 3–6 jaunus vyrus.
Pastaruosius 10 metų situacija kur kas prastesnė. Jauni žmonės emigravo, likę tokio darbo imtis nenori, nes nemato perspektyvų.
„Išliko kokybiškai dirbantys ir kuo daugiau paslaugų teikiantys meistrai“, – sakė J.Dubrovskich.
Meistrės žodžius patvirtina jos pačios su vyru veikla. Pora ne tik taiso avalynę, galanterijos gaminius. Jie gamina ir odinį apavą tautinių šokių šokėjams. Odines kurpes, diržus, rankinę meistrai siuvo ir buvusiam Kauno merui Andriui Kupčinskui bei jo žmonai Jurgitai, kai jie norėjo apsirengti lyg bajorai per Kauno miesto dienų šventes.
Taip pat meistrai yra pagaminę ir odines rankenas Kauno Žaliakalnio funikulieriaus vagonėliui.
Nors avalynės meistrų mieste sumažėję, J.Dubrovskich įsitikinusi, kad ši profesija neišnyks.
„Odontologų paslaugų reikia visiems. Visi avi ir batus. Manau, kad žmonių, kurie norės avėti kokybiškus, patogius batus, daugės, todėl darbo bus ir mums, nes dažnai pirkti galima tik pigią, bet nekokybišką avalynę. Taip pat tikiuosi, kad atsiras ir jaunų žmonių, kurie susidomės šia profesija, nes pastaruoju metu tokių požymių juntu“, – sakė J.Dubrovskich.
Nebeturi nei gamintojų, nei taisytojų
Kauniečiai puikiai žino įmonę „Tauras“, kuri avalynę gamino ir ją taisė net septynis dešimtmečius. Einant metams, keičiantis rinkos sąlygoms įmonė nuo 2016 metų nebevykdo šios veiklos.
„Tauro“ direktorė Lina Smolskienė sakė, kad šiuo metu dar veikia dvi įmonės parduotuvės Vytauto prospekte bei Laisvės alėjoje.
„Išparduodame likusią produkciją. Avalynės taisytojų ir gamintojų nebeturime“, – sakė L.Smolskienė.
Kiek bus tęsiama prekybinė veikla, kol kas nežinoma. Įmonė dar gauna pajamų iš jai Kaune priklausančio nekilnojamojo turto nuomos.
Septynis dešimtmečius batus gaminusiam „Taurui“ gamybinės veiklos stabdžiu tapo tai, kad jis siuvo tik vietos rinkai, nebuvo modernizavęs technologinių linijų, nes neturėjo pakankamai tam reikalingų lėšų. Konkurencijos su pigesne atvežtine produkcija nepavyko atlaikyti.
Norinčių mokytis – jau tik vienetai
Tomas Darbutas
Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktoriaus pavaduotojas
„Mūsų centre ne vienus metus buvo rengiami ortopedinės avalynės gamybos specialistai. Jie, žinoma, įgaudavo žinių, kurių užtenka ir avalynei remontuoti.
Į kursą susirinkdavo iki 25 studentų. Daugiausia tai būdavo įvairaus amžiaus žmonės, kurie jau dirba įmonėse, bet neturi oficialaus dokumento, kad yra baigę avalynės gamintojo mokslus.
Taip pat tokias studijas rinkdavosi drabužių dizaineriai, kurie norėdavo patys išmokti gaminti avalynę, kad galėtų rengti žmones nuo galvos iki kojų. Viena studentė buvo tango šokėja, ji nerasdavo kur įsigyti šiam šokiui tinkamų batų, todėl nusprendė išmokti juos kurti pati.
Žmonių, kurie siekė išmokti avalynės gamintojo ir taisytojo amato, buvo tik vienas kitas. Manau, jog jaunimas mano, kad tai – neperspektyvi specialybė.
Kita priežastis, kodėl avalynės meistrų nedaugėja, – finansinė. Norint dirbti nenuostolingai, reikia turėti nemažai įvairios įrangos. Ji brangi, investuoti ir rizikuoti tam imant paskolas žmonės taip pat nesiryžta.
Nuo šių mokslo metų pradžios mūsų mokymo centre, kuris vienintelis šalyje rengia avalynės gamintojus, mokymo programa keisis. Bus rengiami ne ortopedinės, bet tiesiog avalynės meistrai. Jau mokantis bus galima rinktis siauresnes specializacijas. Gal tai paskatins šia profesija susidomėti daugiau žmonių.“
