Investicijos skirstomos į gamtai naudingas ir žalingas, o protinga „žalioji“ investicija tampa ir pozityvia šalies ar bendrovės įvaizdžio formavimo istorija.
Ekonomiškai stipriausios valstybės pradėjo aktyviau kovoti su visuotiniu atšilimu. Siekdamos įgyvendinti tikslus, iškeltus Paryžiaus klimato kaitos susitarime, įvairių šalių vyriausybės ir stambiausios pasaulio korporacijos skolinasi milijardus dolerių didelio masto aplinkosaugos projektams įgyvendinti.
Pagrindiniu instrumentu joms tapo vadinamosios žaliosios obligacijos. Šiaip tos obligacijos niekuo nesiskiria nuo kitų skolos dokumentų. Investuotojai jų įsigyja kaip ir bet kokių kitų obligacijų, o emitentas gauna pinigų savo projektui įgyvendinti. Skirtumas tik tas, kad tokios lėšos yra tikslinės – jas galima naudoti tik projektams, kurie galimai turės teigiamą poveikį aplinkai. Tarkime, tokių iniciatyvų pavyzdžiu gali būti atsinaujinančių energijos šaltinių, švaraus transporto, „protingų“ pastatų ir veiksmingo atliekų utilizavimo sistemų kūrimo projektai. Lėšos gali būti skiriamos ne tik naujiems projektams, bet ir jau įgyvendinamoms „žaliosioms“ iniciatyvoms refinansuoti.
Obligacijos – skolos vertybiniai popieriai. Iš esmės tai yra paskola, kurią iš investuotojų gauna dokumentą išleidusi valstybė ar bendrovė mainais už įsipareigojimą grąžinti paskolą po tam tikro sutarto laiko, o iki tol tvarkingai mokėti palūkanas nuo paskolos sumos.
„Žaliosios“ obligacijos pirmą kartą finansų rinkoje pasirodė šiek tiek daugiau nei prieš 10 metų – de facto pirmosiomis tokiomis obligacijomis tapo Europos investicijų banko obligacijos, išleistos 2007 metais. Jos buvo skirtos atsinaujinančių energijos šaltinių ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektams finansuoti. O pirmosios obligacijos, pažymėtos kaip „žaliosios“, atsirado po metų – jas išleido Pasaulio bankas.
Nuo tada šis finansų rinkos segmentas nuolat augo – vidutinis metinis augimas nuo 2007 metų siekia apie 230 procentų. Bendra „žaliųjų“ obligacijų emisijos apimtis 2007 metais buvo 0,8 mlrd. JAV dolerių, 2008 metais – 0,5 mlrd., 2009 metais – 1 mlrd., 2010 metais – 3,7 mlrd., 2012 metais – 2 mlrd. dolerių. 2013 metais ekoobligacijų rinka patyrė tikrą bumą – bendra emisijos apimtis vos per vienerius metus padidėjo tris kartus – iki 11 mlrd. dolerių, o po to ir toliau didėjo didžiuliais tempais.
2014 metais buvo išleista 36,6 mlrd. „žaliųjų“ obligacijų, 2015 metais šis skaičius padidėjo iki 41,8 mlrd., o 2016 metais – iki 87,2 milijardo. 2017 metais tokių obligacijų buvo išleista net už 155,5 mlrd. dolerių.
Segmento augimas sulėtėjo tik 2018 metais – suvedus tų metų rezultatus paaiškėjo, kad emisija siekė apie167,3 mlrd. dolerių, tai šiek tiek daugiau nei prieš metus. Tačiau tikimasi, kad tokių obligacijų emisija pasaulio mastu vėl paspartės, ir 2019 metais rinkoje „žaliųjų“ obligacijų jau bus už 200 mlrd. dolerių. Šių metų sausio mėnesio duomenimis, pasaulinė „žaliųjų“ obligacijų rinka padidėjo iki 528,9 mlrd. dolerių. Tokia obligacijų emisijos dinamika atspindi aplinką tausojančių finansinių priemonių visuotinę paklausą.
50 atspalvių
Finansų rinkoje atsiradus „žaliosioms“ obligacijoms tapo akivaizdu, kad būtina sukurti vieningą jų „ekologiškumo“ vertinimo standartą ir stebėsenos mechanizmą, kaip šio standarto laikomasi. Parengti tokį standartą pirmą kartą pamėginta 2011 metais, tačiau jo kriterijai netiko visų rūšių projektams vertinti: jie apėmė tik elektros energijos gamybą vėjo jėgainėse.
2015 metais standartas buvo išplėstas – naujoji jo redakcija jau apėmė keletą projektų tipų. Iki šiol vyksta vieningo standarto rengimo darbai. Šiandien etalonu laikomi vadinamieji „Žaliųjų obligacijų principai“ („Green Bonds Principles“). Šiame dokumente išdėstytų sąlygų laikosi dauguma pasaulio „žaliųjų“ obligacijų emitentų. Pagal tai, kaip jų laikomasi, investuotojas vertina emitento patikimumą. Pastarąjį paprastai patvirtina nepriklausoma šalis – dažniausiai tai autoritetingos kompanijos, pavyzdžiui, „Deloitte“, „Moody's“, „S&P“ ir „Sustainalytics“.
Viena žymiausių organizacijų iš nepriklausomų „žaliųjų“ projektų vertintojų yra Norvegijos institutas CICERO. Institutas sukūrė savąją aplinkosauginių projektų klasifikavimo sistemą, kuri pavadinta „Žalieji atspalviai“ („Shades of Green“). Ji leidžia suskirstyti projektus pagal jų naudingumą aplinkai – tamsiai žali, žali, šviesiai žali ir rudi.
Pirmajai kategorijai priskiriami tie projektai, kuriuose numatyta sumažinti į atmosferą išmetamo anglies dioksido kiekį ilgalaikėje perspektyvoje (pvz., projektai, skirti elektros energijos gamybai vėjo jėgainėse). Antrajai kategorijai priskiriami projektai, kuriuose aiškiai galima įžvelgti siekį eiti aplinkosaugos problemų sprendimų keliu, kuris ilgalaikėje perspektyvoje leis nuolat gerinti ekologinę situaciją, tačiau tikslas dar nėra visiškai įgyvendintas (tai, pavyzdžiui, tokių pastatų projektai, kurių energijos vartojimo efektyvumas šiandienos požiūriu yra geras, bet ne išskirtinai puikus).
Į šviesiai žalių projektų tarpą patenka tie, kurie ilgalaikėje perspektyvoje nepablogina ekologinės situacijos (pavyzdžiui, efektyvesnė naftos gavybos infrastruktūra). O rudais laikomi tie projektai, kurie neatitinka aukščiau nurodytų sąlygų. Obligacijomis, kurios buvo sertifikuotos ir priskirtos „žaliosioms“, prekiaujama atskirose vertybinių popierių biržų sekcijose. Pavyzdžiui, Liuksemburgo biržoje yra speciali prekybos platforma „Liuksemburgo žalioji birža“ (Luxembourg Green Exchange).
Pinigai išgelbės pasaulį
„Žaliųjų“ obligacijų rinka aktyviai vystosi Vakaruose ir Azijos šalyse. Jų emitentai yra tiek valstybės ir savivaldybės (obligacijas išleido Prancūzijos vyriausybė, JAV Masačusetso valstija ir Ontarijo provincija), tiek ir įvairaus lygio organizacijos (pavyzdžiui, jau minėtas Pasaulio bankas ar pensijų fondai). 2018 metais daugiausiai „žaliųjų“ obligacijų išleido JAV, Kinija ir Prancūzija.
JAV užėmė pirmąją vietą daugiausia dėl būsto paskolų bendrovės „The Federal National Mortgage Association“ (FNMA), žinomos „Fannie Mae“ vardu. Bendrovė kontroliuoja didžiąją JAV nekilnojamojo turto rinkos dalį ir finansuoja atsinaujinančios energijos šaltinių projektus. 2018 metais ji išleido ekoobligacijų už 37,7 mlrd. dolerių. Tuo pačiu metu vienas didžiausių pasaulyje investuotojų į infrastruktūrą yra Ontarijo mokytojų pensijų fondas. Jis išpirko didžiausią Pietų Amerikoje vandens kanalą eksploatavusios kompanijos ir didžiausios pasaulyje vandens gėlinimo gamyklos, pastatytos Australijoje, akcijas.
Pasirodė, kad „žaliosios“ obligacijos naudingos visiems – emitentams jos gali tapti priemone pereiti prie aplinkosaugos klausimams neabejingos ekonomikos. Dėl aplinkai nekenksmingų projektų emitentas kuria pažangios organizacijos ar valstybės, kuri yra pasirengusi eiti ilgalaikio ir stabilaus vystymosi keliu, įvaizdį. Be to, ekoobligacijų emisija atitinka 2015 metais pasirašytame Paryžiaus klimato kaitos susitarime iškeltus tikslus.
Investuotojams ekoprojektai kasmet tampa vis įdomesni. 2018 metų pabaigoje bendrovė „Ernst&Young“ paskelbė tyrimo rezultatus, kurie rodo, kad investuotojai pradėjo kur kas dažniau kreipti dėmesį į kompanijos veiklos ekologinius ir socialinius aspektus, kada priima sprendimą dėl lėšų investavimo. Atsisakyti investuoti į projektą, kuris galimai pakenks aplinkai, yra pasirengę beveik pusė respondentų (2017 metais tokių buvo tik 8 procentai). Pagaliau ir patys investuotojai neretai mato „žaliosiose“ investicijose gerą sprendimą įvaizdžio formavimo požiūriu.
Žalia šviesa
Rytų Europos rinka kol kas tik vejasi lyderius, nors ir aktyviai vystosi. 2016 metais „žaliąsias“ obligacijas išleido Lenkija. 2018 metais jos pavyzdžiu pasekė Lietuva – išleidus ekoobligacijas valstybei pavyko pritraukti lėšų energiją taupančių būstų projektų plėtrai. Rusijoje šis segmentas dar nėra išvystytas – pirmosios ekoobligacijos, atitinkančios „Žaliųjų obligacijų principus“, išleistos ir pasiūlytos 2018 metų pabaigoje. Gautos lėšos bus skirtos komunalinių atliekų sąvartynui statyti.
Tačiau valdžios institucijos sėkmingai pritaiko užsienio šalių patirtį Rusijoje „žaliųjų“ finansinių priemonių naudojimo srityje.
2018 metų pabaigoje Centrinis bankas sudarė „žaliųjų“ finansų rinkos sukūrimo Rusijoje planą, pagal kurį Maskvos biržoje turi atsirasti atskiras „žaliųjų“ obligacijų sektorius (pati birža planuoja tai padaryti jau pirmąjį 2019 metų pusmetį). Sumanymui kurti „žaliųjų“ obligacijų rinką Rusijoje pritarė Ekonominės plėtros ministerija. Tokį finansavimą ji pavadino „pasauline tendencija“ ir paskelbė apie pasirengimą skatinti šios rinkos plėtrą Rusijoje, pavyzdžiui, mažinant mokesčius. Tuo pat metu ji pažymėjo, kad naujojo finansų rinkos segmento problema Rusijoje gali tapti tai, kad šalies teisinėje sistemoje nėra „žaliųjų“ obligacijų apibrėžimo. Ministerija mano, kad reikia tiesiog paimti Vakaruose galiojantį standartą ir nuspręsti, kas tvirtins obligacijų „ekologiškumą“.
Rusijos bankas yra įsitikinęs, kad „žaliųjų“ obligacijų rinkos plėtra Rusijoje ir investicijų pritraukimas iš užsienio gali tapti varomąja jėga sankcijoms Maskvai panaikinti. Kaip teigiama Rusijos banko pastaboje, „žaliosios“ investicijos į ekologiškus projektus gali būti laikomos labiausiai tikėtinomis kryptimis šiems projektams pašalinti iš tokių tarpo, kuriems taikomos sankcijos.
Užsienio investuotojai, turintys savo portfeliuose didelį rusiškų „žaliųjų“ obligacijų kiekį, užsiims lobistine veikla ir visais būdais stengsis pasiekti, kad būtų panaikinti esami apribojimai. Be to, Rusija turės vystyti savo ekofinansų rinką, kadangi šalys, kurios vykdo aktyvią aplinkosaugos politiką šalies viduje, anksčiau ar vėliau bus priverstos sumažinti prekių pirkimą iš valstybių, kurių veikla neatitinka pasaulinių aplinkosaugos standartų. Tokiu atveju Rusija gali patirti smūgį, nes energijos ištekliai (pvz., nafta ir dujos) ir gamtos ištekliai (pvz., miško medžiaga) yra šalies eksporto pagrindas, baigia savo straipsnį Anastasija Stachanova portale „lenta.ru“.
Parengė Leonas Grybauskas
