Turime „ispaniškų“ savivaldybių
„Bendras nedarbo lygis slepia įvairias problemas. Kai kurios Lietuvos savivaldybės yra „ispaniškos“ – jose nedarbo lygis siekia apie 14 proc., pavyzdžiui, Zarasų raj., Joniškio raj., Biržų raj., Radviliškio raj., Visagino rajonas. Vis dėlto galima pasidžiaugti mažesniu nei ES nedarbo lygiu, tačiau būtina atkreipti dėmesį į savivaldybes, kuriose pastebima stagnacija“, – pažymi vienas iš LRBP rengėjų, buvęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Atlikus šalies Esamos būklės ekonominės dalies analizę paaiškėjo, kad nedarbo lygis šalyje išaugo nuo 9 proc. 2017 m. iki 9,4 proc. 2018 m. Nuo 2015 iki 2018 m. nedarbo rodikliai augo net 21-oje savivaldybėje, o 22-ose savivaldybėse daugėjo ilgalaikių bedarbių.
Nedarbas augo net didžiuosiuose miestuose: Vilniuje nuo 6,1 proc. iki 7,1 proc. ir Kaune nuo 7,2 proc. iki 8,6 proc. Tačiau kitose ES šalyse 2019 m. vasarį nedarbas buvo gerokai aukštesnis: Graikijoje siekė 18 proc., Ispanijoje 13,9 proc., Italijoje 10,7 proc.
Ž.Šilėnas aiškina, kad Lietuvoje žemesnį nedarbo lygį padeda palaikyti lankstesnis darbo santykių reguliavimas šalyje – darbdaviai lengviau samdo darbuotojus. Taip pat ekonomikos augimas, kuris Lietuvoje buvo aukštesnis. Tai leido greičiau sumažinti nedarbo lygį.
Vidinė migracija – tik į didžiuosius miestus
Anot Ž.Šilėno, kita išryškėjusi neigiama tendencija yra senstanti visuomenė, todėl ypač mažesnėse savivaldybėse ateityje pradės trūkti darbo jėgos.
Nors 2018 m. migracijos rodikliai Lietuvoje pagerėjo – 2017 m. Lietuvą paliko 27,5 tūkst. gyventojų, o 2018 m. – 3,3 tūkst., tačiau teigiama migracija fiksuota sostinėje, didžiųjų miestų žiedinėse savivaldybėse – Alytaus raj., Kauno raj., Klaipėdos raj., Šiaulių raj., Vilniaus raj., kurortinėse savivaldybėse – Neringos, Palangos m. ir Trakų raj. bei Elektrėnų savivaldybėse.
„Atlikta analizė rodo, kad gyventojai migruoja į ekonomiškai aktyvias savivaldybes. Jei siekiame, kad regionai atsigautų, tiek centrinė, tiek vietinė valdžia turėtų kurti prielaidas verslų steigimuisi tose savivaldybėse mažindamos mokesčius, švelnindamos reguliavimus, pavyzdžiui, liberalizuodamos darbo santykių lankstumą, atsisakydamos „Sodros“ „grindų“, – siūlė Ž.Šilėnas.
Daugiausiai laimi sostinė
Nuo ES vidurkio atsiliekantį šalies ekonomikos produktyvumą siūloma vytis investicijomis.
„2015-2017 m. tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui, Lietuvoje vidutiniškai tarp 60 savivaldybių augo nuo 1522 iki 1698 eurais. Pažvelgus detaliau matyti, kad tik 19-oje iš 60 savivaldybių investicijų buvo daugiau nei vidutiniškai. Daugiausiai jų vienam gyventojui teko didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bei keliose kaimiškose savivaldybėse Kėdainių raj., Kazlų Rūdoje). Daugiausia investicijų koncentravosi Vilniuje. Reikėtų, kad ir kiti miestai labiau įsitrauktų į investicijų medžioklę, nes daugiausia laimikių pagauna Vilnius“, – komentavo Ž.Šilėnas.
Socialinė aplinka prasčiausia pasienyje
Julius Skačkauskas, LRBP Socialinės dalies esamos būklės analizės rengėjas, pastebi, kad nors per pastaruosius metus gyventojų užmokestis augo ir socialinė aplinka linkusi gerėti visoje Lietuvoje, tačiau reikšmingi socialinės aplinkos netolygumai tarp regionų vis dar išlieka.
„Ekonomiškai silpnesnėse savivaldybėse – šalies pietvakarių ir šiaurės rytų pasienyje – socialinė aplinka yra prasčiausia. Šiaurės vidurio ir rytų Lietuvoje, kuri labiausiai buvo paliesta neigiamos gyventojų migracijos, formuojasi kaimo vietovių tinklas praktiškai be gyventojų. Pažvelgus į skurdo pasiskirstymą šalyje pagal amžiaus grupes matosi, kad itin prasta situacija vyresnio amžiaus žmonių grupėje. Panašiai ir su gaunamomis pajamomis, jei mažesnes pajamas gaunančių žmonių dalis 25-54 m. amžiaus grupės rodiklis beveik nesiskiria nuo ES vidurkio, tai 65 m. ir vyresnių amžiaus grupėje yra gana didelis“, – aiškino pašnekovas.
Visa tai, anot jo, rodo socialinių problemų spektrą – jos linkusios koncentruotis tose savivaldybėse, kur didesnė vyresnio amžiaus žmonių dalis, mažiau ekonominio aktyvumo.
Infrastruktūros tinklas – „į vienus vartus“
Šalies urbanistinė sistema nuo Nepriklausomybės atgavimo stipriai pasikeitė: plėtėsi didžiųjų miestų priemiestinės zonos, tuo pat metu tuštėjo didesnė dalis regionų. Pasak J.Skačkausko, tai nulėmė netvarios socialinės infrastruktūros tinklą – priemiestinėse teritorijose tokios infrastruktūros trūksta, o rajonuose ji yra perteklinė.
„Pavyzdžiui, turime vieną didžiausių ligoninių lovų skaičių ES, bet tuo pačiu trumpiausią gyvenimo trukmę, itin didelį mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Tai reiškia, kad platus ligoninių tinklas, ypač kalbant apie rajonus, neužtikrina sveikatos paslaugų kokybės. Priešingai, tokiai infrastruktūrai išlaikyti sunaudojamos didžiulės lėšos, kurios galėtų būti panaudojamos efektyviau: sveikatos prevencijos programoms, ligų profilaktikai, sveikatinimui ar sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymui. Viena iš svarbių inovacijų – integruotos socialinės politikos modelis, kai vyresnių žmonių problemos sprendžiamos koordinuotai tarp sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos specialistų, o ne veikiant atskirai“, – siūlė J.Skačkauskas.
