Iš kurios pusės kraštinis?
Dar prieš du dešimtmečius pusiaukelėje tarp Pasvalio ir Biržų esančio Kraštų kaimo vietą galėjai pamatyti iš tolo. Didžiulis plytų gamyklos kaminas buvo tarsi šauklys, kviečiantis aplankyti darbininkų gyvenvietę.
Dabar nebeliko nei kamino, nei visoje šalyje išskirtinės kokybės plytomis garsėjusios gamyklos.
Tik privažiavęs kaimą supranti, kad tikrai nepaklydai, nes palei siauras gatveles pūpso raudonų plytų mūrinukai. Namai pastatyti iš tų pačių plytų, pagamintų vietos gamykloje.
Kaimo bendruomenės pirmininkas Saulius Šivickas labai domisi senąja kaimo istorija, tačiau jam taip ir nepavyko išsiaiškinti Kraštų pavadinimo kilmės.
„Nėra užrašytos jokios legendos, kodėl kaimas gavo būtent šį vardą. Anapilin išėjusių senbuvių nebespėjome paklausti, o daugiau niekas nežino. Belieka tik spėlioti, iš kurios vietos kaimas buvo kraštinis. Dabar esame Pasvalio rajono pakraščio kaimas, tačiau anksčiau Kraštai priklausė Biržų apskričiai“, – aiškino aktyvus vyras.
Kraštuose nebelikę ir senų žmonių, kurių giminės šaknys kilusios iš šių vietovių. Mat tai – darbininkų kaimas, kur žmonės iš įvairių šalies kampelių suvažiavo dirbti į tais laikais klestėjusią plytinę.
Kaime niekada nebuvo žemdirbystės tradicijų. Ir dabar yra tik du didesnius žemės plotus dirbantys ūkininkai. Niekas nebelaiko ir gyvulių.
Įspūdingos algos
Bendruomenės pirmininko žodžius patvirtina ir prieš kelis dešimtmečius iš Vilniaus krašto į plytinę dirbti technologe atvykusi ir čia pasilikusi gyventi Audronė Šaniauskienė.
„Kai gavau paskyrimą atidirbti už mokslus, maniau, pabūsiu šitoj tolybėj tuos trejus metus ir mausiu atgal. Dabar gi tenka pripažinti, kad geriu vandenį, į kurį iš pradžių spjaudžiau. Kraštai jau tapo mano namais, o vaikams – gimtine“, – sakė aktyvi bendruomenės narė.
Moteris prisiminė laikus, kai tokią plytinę turėdamas kaimas klestėjo. Gyventojai, nors ir sunkiai dirbo, tačiau nieko nestokojo.
„Gyvenom užrietę nosis. Gamykla aprūpindavo beveik viskuo. Kaime degė tiek lempų, kad naktį gatvėje galėjai knygą skaityti. Buvo valgykla, paštas, iš kurio galėdavome laisvai ir į užsienį skambinti. Nemokamai veždavo į ekskursijas, teatrą. Mes, darbininkai, uždirbdavome apie 400 rublių, dar ir premijas gaudavome“, – prisiminė pašnekovė.
Kraštų plytinės darbininkai per mėnesį uždirbdavo tiek, kiek kitose įstaigose darbuotojai gaudavo kone už pusmetį darbo.
Už turtą – didelė kaina
Garsas apie dideles plytinės darbuotojų algas sklido plačiai. Kaimo žmonėms net nereikėdavo važiuoti ieškoti tuo metu buvusių deficitinių prekių.
Į Kraštus patys atvykdavo Kauno trikotažo, cigarečių fabriko ar kitų gamyklų atstovai su savo produkcija.
Nors atlyginimai buvo nemaži, kaime mažai kas turėjo nuosavą automobilį. Paprasčiausiai žmonėms jis nebuvo reikalingas, nes transporto paslaugas galėjai dykai gauti iš gamyklos.
Ir už turtingą išskirtinį gyvenimą teko sumokėti kita kaina. Dauguma gamykloje dirbusių vyrų mirė ne nuo senatvės, o nuo profesinių ligų ilgai dirbus kenksmingomis sąlygomis.
„Dabar Kraštai – našlių, pensininkų ir bedarbių gyvenvietė. Prie krosnių buvo neatlaikomas karštis, teko kvėpuoti pelenais ir smalkėmis. Nors gamykloje darbininkams duodavo nemokamai pieno, mažai jis kuo tepadėjo“, – pasakojo A.Šaniauskienė.
Moterų „seimelis“ išrūpino koplyčią ir varpinę
Uždarius statybinių medžiagų gamyklą, žmonės kiek įmanydami stengėsi prikelti kaimą.
„Kraštuose nebuvo nei bažnyčios, nei koplyčios. Daugiau nei prieš 20 metų moterų grupelė, vietinių gyventojų vadinta „Kraštų seimeliu“, pasirūpino, kad buvusios mokyklos patalpose būtų įrengta koplyčia. Šalia koplyčios buvo sumūryta ir varpinė“, – prisiminė S.Šivickas.
Varpinės statybas inicijavo ir pats dirbo tuometis Pabiržės kunigas Antanas Balaišis. Kad būtų pigiau, pusvelčiui buvo nupirkta plytinė ferma Pabiržėje. Ją išardžius ir buvo sumūryta varpinė. Dvasininkas ne tik vadovavo, kvietė talkininkus, bet ir pats nešiojo plytas.
Didįjį varpą padovanojo vienos Rytų Aukštaitijos parapijos klebonas, nenorėjęs skelbti savo pavardės. O mažesnį varpą, skambėjusį dar XVIII amžiuje Pabiržės bažnyčioje, atvežė klebonas A.Balaišis.
Verkė žiūrėdami į griūvantį kaminą
Kaimo patriotai, vos rasdami laisvo laiko minutę, skuba prie siaurojo geležinkelio, nutiesto pro kaimą ir išlikusio iki šių dienų. Žmonės iš velėnos vaduoja išlikusius bėgius.
Bendruomenei labiausiai gaila, kad nesumojo laiku susikibti rankomis ir apjuosti kaimo simboliu tapusio buvusios plytinės kamino.
Prieš porą dešimtmečių jis buvo susprogdintas.
„Gerai atsimenu tą dieną, kai kaminas buvo sprogdinamas. Kone visi Kraštų žmonės išėjo į kiemus ir, gailiai žiūrėdami į griūvančius plytų luitus, braukė ašaras. Gaila, kad tada nesumojome gyva grandine jį apjuosti ir išsaugoti“, – susigraudina pasakodama A.Šaniauskienė.
Iš raudonų plytų pamūryto kamino liko tik niekur nebepanaudojami suskilę mūro žiedai.
Visą traktorių pavyko nusipirkti
Kraštuose šiuo metu priskaičiuojama apie 120 gyventojų. Net pusė jų – bendruomenės nariai.
Bendruomenė įsikūrė prieš penkerius metus.
Pašnekovai šypsodamiesi pasakojo, kad bendruomenė planavo nusipirkti žoliapjovę, tačiau, berašant projektą, pakilo apetitas ir pateikė paraišką traktoriui įsigyti. Dabar vienintelė Kraštų bendruomenė rajone turi traktorių su visais padargais. Ši technika – didelė paspirtis kaimo žmonėms. Be atlygio talkinantis traktorininkas aria daržus, iš miško veža malkas, žiemą braukia sniegą.
„Atgaivinome anksčiau rugpjūčio mėnesį vykdavusią statybininkų šventę. Kadangi nei statybininkų, nei darbininkų nebėra, šias linksmybes pavadinome vasaros švente“, – kalbėjo A.Šaniauskienė.
