Mažėjanti ir senėjanti visuomenė reiškia darbo rinkos susitraukimą, o tai savo ruožtu gali sumažinti ekonominį produktyvumą ir stabdyti jos augimą. Pavyzdžiui, dėl senėjančios visuomenės per ateinančius 40 metų Japonijos ekonomika gali sumažėti daugiau kaip 25 procentais.
Šios problemos jau skausmingai jaučiamos ir Lietuvoje. Vyresnio amžiaus žmonių grupė auga. Mirusiųjų skaičius yra didesnis nei gimusiųjų, ir kasmet dėl natūralios kaitos mes prarandame apie 11 tūkst. žmonių. Didžiausia darbingo amžiaus grupė yra 57 metų, todėl valstybė, galvodama apie savo tolimesnį vystymosi kelią, turi labai rimtai įvertinti tendencijas.
Ši žmonių grupė yra skaitlingiausia ir per penkerius-septynerius metus išeis į pensiją, o jaunesnė amžiaus grupė, galinti iš dalies kompensuoti praradimus ateityje, yra aktyviausiai emigruojanti. Nors mes džiaugiamės, kad atvykstančiųjų ar sugrįžusiųjų skaičius yra didesnis nei išvykstančių, bet turime tik vienerių metų rezultatus ir to dar negalime laikyti tendencija.
Tokiais atvejais daugelis sako, kad įdarbinsime robotus ir situacija susireguliuos. Bet Ekonomikos ir inovacijos ministerijos paskelbti skaičiai rodo, kad didesnė dalis mūsų įmonių dar tik pradeda galvoti apie technologinį atsinaujinimą ir robotizaciją.
Iš 7 807 Lietuvoje veikiančių gamybos įmonių daugiau nei pusė yra mažos įmonės (iki 10 darbuotojų), 709 – vidutinės (50–249 darbuotojai) ir 139 yra didelės (250 darbuotojų ir daugiau). 80 proc. didelių ir vidutinių įmonių galvoja arba planuoja technologinį atsinaujinimą, iš smulkių įmonių, kurios sudaro 56 proc. visų mūsų Lietuvos įmonių, tik 10 proc. yra girdėjusios apie ketvirtąją pramonės revoliuciją ir galvoja kažką daryti. Todėl kol kas robotizacija nėra ta stebuklinga piliulė, padėsianti išspręsti susitraukiančios darbo rinkos problemas.
Jau šiandien turime labai rimtai įvertinti ateinančius demografinius pokyčius ir pradėti veikti. Iš darbo rinkos nuo 2023 m. pasitrauks ženkliausia šiuo metu esanti dirbančiųjų grupė, kurią sudaro 220 tūkst. žmonių. 2030 m. vyresnio ir darbingo amžiaus žmonių santykis bus 47 proc., kitaip tariant, vienam dirbančiajam teks išlaikyti vis daugiau pensinio amžiaus žmonių. Todėl jau dabar būtina optimizuoti valstybės valdymą, viešą sektorių ir infrastruktūrą (švietimas, sveikatos, socialinė apsauga), kuri atitiktų realų gyventojų pokytį pagal amžiaus grupes ir poreikius.
Bendras užimtųjų skaičius Lietuvoje 2019-2025 m. gali sumažėti apie 180 tūkstančių. Siekiant stabilizuoti darbo rinką ir užtikrinti valstybės funkcionavimo tvarumą, būtinos priemonės, užtikrinančios darbo rinkos papildymą 160 tūkst. darbuotojų. Naujų sprendimų niekas iki šiol nesugalvojo ir, matyt, nesugalvos.
Atsižvelgiant į demografų skaičiavimus, akivaizdu, kad šį darbuotojų trūkumą apie 70 proc. galime kompensuoti iš imigracijos – 112 tūkst. per šešerius metus, iš kurių apie 60 tūkst. trečiųjų šalių sudarytų imigrantai ir apie 52 tūkst. reemigrantai Lietuvos piliečiai.
Būtina galvoti apie aktyvesnį pensinio amžiaus gyventojų įdarbinimą – apie 32 tūkst. per šešerius metus. Reikia sudaryti sąlygas pensinio amžiaus žmones išlaikyti darbo rinkoje, galvoti, kaip pritaikyti jiems darbo vietas, kaip atnaujinti jų žinias ir t.t. Neįgaliųjų įdarbinimas taip pat nesulaukia reikiamo dėmesio, o turėtume galvoti, kaip įdarbinti papildomai apie 16 tūkst. per šešerius metus.
Beje, dar viena tendencija, kelianti rimtų klausimų: kai Lietuvoje buvo 3,6 mln. gyventojų, neįgaliųjų buvo apie 110 tūkstančių. Dabar Lietuvoje gyvena 2,7 mln., o neįgaliųjų turime 260 tūkstančių. Ar tai nėra dar viena paslėpta socialinio subsidijavimo formų, kuri, esant netvariai situacijai su viešaisiais finansais, taps pakankamai didele našta valstybei?
Bendra tendencija rodo, kad iki 2030 m. vidutinis gyventojų amžius ilgės – prognozuojama 78 metai, bet bendras medianinis amžius artėja prie 50 metų. Kitaip tariant, apie 2035 m. pusė tautos bus penkiasdešimtmečiai. Kaip su tokiais amžiaus rodikliais tauta atgims – didelis klausimas.
Nors dabar gimstamumo rodikliai gana geri, bet kol kas nėra pagrindo manyti, kad tokios tendencijos išsilaikys, nes tiesiog nebus kam gimdyti. Jeigu 2018 m. turėjome beveik 30 tūkst. gimusių vaikų, tai 2025 m. jų bus tik 25 tūkst., 2030 m. – 20 tūkstančių. Akivaizdu, kad gimstamumo skatinimo priemonės situacijos nepakeis. Reikia galvoti apie jaunų žmonių pritraukimą į Lietuvą.
Būsiu vėl nepopuliarus, bet esami skaičiai akivaizdžiai rodo, kad turime galvoti apie migraciją. Tam turi būti suformuota aiški ir kryptinga, toli į ateitį ir realiomis darbo rinkos prognozėmis pagrįsta valstybės politika, nes vien kvotų peržiūros problemos neišspręs. Turime pagaliau pripažinti, kad ateities gyventojų pokyčių tendencijos priklausys nuo migracijos tendencijų. Kitos išeities neturime, tik didinti bendrus imigracijos srautus, kompensuojant nuolatinį bendrą gyventojų skaičiaus sumažėjimą dėl didesnio mirusiųjų ir gimusiųjų skaičiaus. Būtina užtikrinti teigiamą migracijos saldo (+11 tūkst. ar daugiau), kad nuo 2025 m. pradėtų augti bendras gyventojų skaičius.
Kokiomis formomis, kokiu reguliavimu ir kokiais būdais – čia jau atskiras diskusijų klausimas, bet mums reikės tai padaryti. Kuo anksčiau pradėsime apie tai galvoti, tuo mažiau skubotų sprendimų priimsime ateityje.
Bet pirmas žingsnis, kurį galėtume žengti lengvai jau dabar – sudaryti sąlygas užsienio jaunimui, studijuojančiam Lietuvoje, likti ir įsitvirtini Lietuvos darbo rinkoje suteikiant jiems galimybes po studijų ieškotis darbo. Tai yra geras potencialas mūsų ekonomikai. Turime didelį dėmesį skirti talentams susigrąžinti ir užsienyje gyvenančių aukštos kvalifikacijos specialistams pritraukti į Lietuvą. Puikiai žinome apie pasaulyje vykstančią konkurenciją dėl protų, nes jie yra pagrindinis kiekvienos valstybės strateginis resursas, todėl mūsų talentų fondas yra pagrindinis konkurencinis pranašumas prieš kitas valstybes.
Kitas klausimas, apie kurį dabar negalvojame, kalbėdami apie gimstamumo mažėjimą – kokius iššūkius visai švietimo sistemai prognozuoja toks vaikų mažėjimas? Reikia jau dabar planuoti, kaip susitvarkyti, optimizuoti švietimo sistemos infrastruktūrą, kurią jau dabar turime perteklinę, ir kurios optimizavimo klausimas yra politizuojamas ir nesprendžiamas.
Pensinio amžiaus laikotarpio trukmės dalis bendroje šalies žmonių gyvenimo trukmės struktūroje 2005 – 2035 m. padidės nuo 10 iki 19 proc., o darbingo – sumažėtų nuo 70 iki 57 procentų. Gresia darbo vietų ir mokesčių mokėtojų praradimas, kas turės įtakos viešiesiems finansams ir socialinės apsaugos sistemos tvarumui. Mažėjant darbuotojų, kurie yra ir vartotojai, lėtės vartojimas, mažės mokesčių mokėtojų, todėl mažės valstybės biudžetas, bus mažiau galimybių finansuoti viešąsias paslaugas.
Ilgėjant gyvenimo trukmei bei daugėjant pensinio amžiaus žmonių, mūsų valstybės laukia dar vienas iššūkis – sveikatos ir socialinė sistema. Abu šie sektoriai reikalaus vis daugiau lėšų, išplėtoto priežiūros paslaugų sektoriaus ir t.t. Matant tokias ateities tendencijas, mums reikia daryti sprendimus ir dėl viešojo sektoriaus optimizavimo. Jis turėtų būti kompaktiškas, efektyvus, progresyvus ir gerai apmokamas. Viso viešojo sektoriaus skaitmenizavimas galėtų padėti spręsti kylančias problemas.
Lietuvos demografinės problemos yra bendrų pasaulinių tendencijų atspindys. Nuo to, kaip tvarkysimės su šiomis problemomis, priklausys, kokią ateitį mes savo valstybei sukursime.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
