Maskvos legenda
Didžiausio Maskvos gastronomo legenda prasidėjo 1898 m. Tais metais Tverės gatvėje stovėjusį pastatą įsigijo pirklys Grigorijus Jelisejevas. Po trejų metų pirmajame aukšte atsidarė prabangiai įrengta parduotuvė, kurią šeimininko garbei sostinė netruko praminti „Jelisejevskij“.
Jau pirmaisiais metais parduotuvė tapo Maskvos įžymybe: pirkėjai su malonumu vaikščiojo šviečiant krištolo šviestuvams po paauksuotais lipdiniais puoštomis lubomis ir retai kada iš čia išeidavo tuščiomis.
Tačiau dėl revoliucijos pirkliui teko bėgti į Prancūziją. Žymiosios parduotuvės iškabą pridavė metalo laužui, o prekybos salės stovėjo tuščios iki Naujos ekonominės politikos epochos.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje „Jelisejevskij“ duris atvėrė jau nauju pavadinimu – Gastronomas nr. 1. Pasikeitė ir gatvės, kurioje jis veikė, pavadinimas – 1932 m. Tverės gatvė pervadinta į Gorkio gatvę. Nepaisant visko, maskviečiai ir toliau garsiąją parduotuvę vadino pirklio G.Jelisejevo vardu. Parduotuvė išsaugojo ir elitinį statusą – čia būdavo galima įsigyti deficitinių prekių, tokių kaip ananasai.
Tapti „Jelisejevskij“ direktoriumi reiškė didelį prestižą. Vienas vadovų – Jurijus Sokolovas. Panašu, jis tapo garsiausiu legendinės parduotuvės direktoriumi. Tik išgarsėjo ne darbu.
Apie J.Sokolovo kilmę žinoma mažai: jo motina buvo Aukštosios partinės mokyklos profesorė, tėvas – mokslininkas. Jaunystėje Jurijus iš kitų mažai kuo skyrėsi, tačiau viską pakeitė Antrasis pasaulinis karas. 18-metis vaikinas pateko į frontą, pasirodė esąs puikus karys, turėdamas jaunesniojo leitenanto laipsnį tapo būrio vadu.
Nuo herojaus iki areštuotojo
Kariai pasakojo, kad J.Sokolovas buvo visiškas bebaimis, to paties reikalavo ir iš pavaldinių. Panašu, jog dėl to jaunojo vado būrys pražudė 100 priešininkų karių, sunaikino kelis kulkosvaidžius ir patrankas. J.Sokolovas užsitarnavo aštuonis apdovanojimus.
Nepaisant to, kad vyras pasižymėjo fronte, tai jam nepagelbėjo ieškant darbo pokariu – iki pat penktojo dešimtmečio pabaigos J.Sokolovas vertėsi iš atsitiktinio uždarbio. Pavargęs nuo tokio gyvenimo jis persikėlė į Maskvą, įstojo į universitetą, kur pradėjo mokytis prekybos ir gana greitai įsidarbino taksistu.
Tik ramus gyvenimas tęsėsi neilgai: 1950 m. vienas klientų pasiskundė, kad J.Sokolovas sukčiauja. Milicija keleivio įtarimus patvirtino, o taksistą nubaudė dvejiems metams kalėjimo. Bausmę vyras atliko iki paskutinės dienos.
Gastronomo karalius
Išėjęs į laisvę J.Sokolovas vėl ėmė ieškoti darbo, tačiau taksistu jis dirbti nebegalėjo. Buvęs kalinys nusprendė mestis į prekybą – jis įsidarbino pardavėju vienoje Maskvos parduotuvių, o jo pažinčių ratas pūtėsi akyse. Tai padėjo J.Sokolovui septintojo dešimtmečio pradžioje pakliūti į žymųjį „Jelisejevskij“. Beje, jo žmona retu Floridos vardu dirbo ne menkiau prestižinėje vietoje – universalinėje parduotuvėje Raudonojoje aikštėje.
Eiliniu pardavėju J.Sokolovas dirbo neilgai – jau 1963 m. jis tapo parduotuvės direktoriaus pavaduotoju, o po devynerių metų jau vadovavo Gastronomui nr.1. Pirmas darbas, kurį jis padarė ėmęs vadovauti parduotuvei – pakeitė įrangą: šaldytuvai, kurie kartais nepalaikė reikiamos temperatūros, buvo pakeisti suomiškais.
Dėl to produktus, kurie anksčiau sugesdavo per porą dienų, dabar buvo galima išlaikyti tinkamus naudoti kur kas ilgiau. Tik dokumentuose tas neatsispindėjo: prekės būdavo nurašomos tokiomis pat apimtimis kaip ir anksčiau, o pinigai už neapskaitytas prekes tekėjo į J.Sokolovo kišenę. Dar nubyrėdavo ir iš bendrininkų – skyrių vedėjų ir filialų direktorių, iš kurių jis susirinkdavo po 150-300 rublių.
Tačiau nešvarūs pinigai direktoriaus kišenėse neužsibūdavo – J.Sokolovas juos leisdavo kyšiams. Jis nebuvo šykštus, todėl solidžių pakišų iš jo sulaukdavo ir Maskvos miesto vykdomojo komiteto Vyriausioji prekybos valdyba, kuriai vadovavo Nikolajus Tregubovas. Kalbama, kad būtent šis asmuo prisidėjo prie to, kad J.Sokolovas įsidarbintų „Jelisejevskij“.
Delikatesai viršūnėlėms
Dėl didelių, bet ne visuomet teisėtų pastangų J.Sokolovo parduotuvė gaudavo nemažai kokybiškų ir tais laikais deficitinių prekių. Tačiau eiliniams piliečiams nebūdavo prieinama nė pusė to, kas nuguldavo partijos elitui, bohemai ir aukštas pareigas einantiems mokslo darbuotojams skirtose lentynose. Šie, vos įsigeidę, gaudavo juodųjų ir raudonųjų ikrų, šokoladinių saldainių, dešrų, sūrių, žuvies delikatesų, kavos ir kokybiško alkoholio.
J.Sokolovas buvo talentingas vadovas: per tą laiką, kai jis vadovavo Gastronomui nr.1, parduotuvės pajamos išaugo tris kartus – nuo 30 iki 90 mln. rublių per metus.
Suprantama, dėl užimamo aukšto posto ir savo talento jį priėmė aukščiausiuose partiniuose postuose. Tarp jo globėjų be jau minėto N.Tregubovo buvo ir antroji Maskvos komiteto komunistų partijos sekretorė Raisa Dementjeva, ir Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščiolokovas. Tačiau pats įtakingiausias iš J.Sokolovo pažįstamųjų buvo Komunistų partijos Maskvos miesto pirmasis sekretorius Viktoras Grišinas, rašo lenta.ru.
V.Grišinas turėjo priešų. Tai – Valstybės saugumo komiteto vadas Jurijus Andropovas. Jis V.Grišiną ne tik įtarinėjo korupcija, bet ir suvokė, kad šis asmuo – vienas realiausių kandidatų į komunistų partijos Centro komiteto generalinio sekretoriaus kėdę, kurios siekė pats J.Andropovas.
Konkurentą reikėjo pašalinti. Parankiausia tą buvo padaryti diskredituojant jo aplinką. Štai dėl ko teisėsauga ėmė kastis po J.Sokolovu.
Beje, likimas davė progą Gastronomo nr. 1 direktoriui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje vieno laikraščio žurnalistas ėmėsi tyrimo ir išsiaiškino, kad „Jelisejevskij“ pardavėjai dažnai sukčiauja. Straipsnis jau buvo ruošiamas spaudai, tik į redakciją paskambino „iš viršaus“ ir pareikalavo kompromato neviešinti. Taip ir buvo padaryta. O juk J.Sokolovą tada galėjo paprasčiausiai atleisti. Taip aferistas būtų išvengęs politinės mėsmalės. Tik išėjo visiškai kitaip.
Dešrų skyriaus užkulisiai
Teisėsaugininkai „Jelisejevskij“ direktoriaus ėmėsi išmintingai. Pasinaudoję tuo, kad J.Sokolovas išvykęs į užsienį, jie Gastronomo nr.1 vadovo kabinete įtaisė pasiklausymo įrangą ir slaptas kameras. Operatyviniai darbuotojai parduotuvės pastate sukėlė trumpąjį jungimą ir, apsimetę elektrikais, pateko į viršininko kabinetą.
Taip teisėsaugininkai tapo kasdienių kyšių dalijimo ir gavimo liudytojais.
Neilgai trukus po to milicijai į rankas pakliuvo viena J.Sokolovo bendrininkė – dešrų skyriaus vadovė, kuri už užsienio valiutą bandė užsieniečiams parduoti ikrus ir degtinę. Jau per pirmąją apklausą sulaikytoji palūžo ir įdavė savo viršininką.
J.Sokolovas buvo sulaikytas 1982 m. spalio 30-ąją. Prieš įžengdami į kabinetą KGB darbuotojai buvo tik ką gavę informacijos, jog įtariamasis ką tik paėmė 300 rublių kyšio. Tačiau buvo žinoma, kad J.Sokolovas po stalu turi slaptą pavojaus mygtuką, kuriuo iškviečia apsaugą. Ji galėjo apsunkinti sulaikymą. Todėl kai vienas operatyvininkų įėjo į kabinetą, jis tuoj viršininkui ištiesė ranką pasisveikinti, kad šis neturėtų progos paspausti mygtuko.
Be J.Sokolovo ant teisiamųjų suolo sėdo ir jo pavaduotojas bei trijų Gastronomo nr. 1 skyrių vadovai. Iš pradžių pagrindinis kaltinamasis tylėjo ir nedavė jokių parodymų. Tiesa, kai mirus L.Brežnevui į valdžią atėjo J.Andropovas, „Lefortovo“ izoliatoriuje sėdėjęs aferistas tapo kur kas šnekesnis. Sužinojęs, kad prie partijos vairo stojo ne jo galingasis užtarėjas V.Grišinas, o pavojingas priešas, J.Sokolovas ėmė gailėtis, prieš tai iš tyrėjo išgavęs pažadą sutrumpinti jam bausmės terminą.
Pataikūnas
J.Sokolovą teisė už kyšių didelėmis sumomis davimą ir ėmimą. Tie, kurie buvusį Gastronomo nr. 1 vedėją laikė režimo auka, tvirtino: jis gyveno asketiškai, miegojo pačioje paprasčiausioje lovoje.
Tačiau „Jelisejevskij“ direktoriaus namas stovėjo Galinos Brežnevos, L.Brežnevo dukters, ir jos vyro vilos kaimynystėje. O per kratą J.Sokolovo name rastas bidonas su 67 tūkst. rublių vertės obligacijomis.
Kol J.Sokolovas vadovavo Gastronomui nr.1, G.Brežneva vyriškiui buvo labai palanki, o šis jai siuntė krepšius su delikatesais. Būdavo, kad G.Brežneva pati aplankydavo „Jelisejevskij“ direktorių: pas jį atvažiuodavo automobiliu, o grįžtant jo bagažinė lūždavo nuo brangiai kainuojančių produktų. Kaip nesunku spėti, jai tai visiškai nieko nekainavo.
Paskutinio žodžio auka
Teisiamas J.Sokolovas bandė įrodyti, kad jis tik žaidė pagal prekybos pasaulyje galiojusias taisykles. Tačiau, atskleisdamas visas savo slaptas gastronomines schemas, jis nė neįtarė, kad pats save tempia į dugną. Vienu metu teisiamasis atsinešė savo slaptą sąsiuvinį, kuriame buvo fiksuojamos visos neteisėtos operacijos, surašytos jų dalyvių pavardės, ir ėmė jį skaityti.
Tačiau teismas netikėtai nutraukė J.Sokolovą ir netruko paskelbti verdiktą. Žmonės kalbėjo, kad skubėta ne veltui: aferisto užrašai mirgėjo pirmųjų asmenų Sovietų Sąjungoje pavardėmis.
Nepaisant duotų pažadų, bendradarbiavimas su tyrėjais J.Sokolovo neišgelbėjo – vyrą nuteisė mirties bausme. Teismo sprendimas, paskelbtas 1983 m. lapkričio 11 dieną, netikėtai buvo sutiktas plojimais. Mirties bausmė įvykdyta 1984 m. gruodžio 14 dieną. Nors iki pat šių dienų sklando kalbos, kad su nuteistuoju buvo susidorota dar milicijos mašinoje jį po teismo vežant į izoliatorių.
