B.Borodkina – vienintelė moteris Sovietų Sąjungoje, sušaudyta už ekonominius nusikaltimus. Kalbama, ji žinojo pernelyg daug ir apie pernelyg didelį ratą žmonių.
Virtuvės paslaptys
Būsimoji Gelendžiko karalienė Bela Borodkina, mergautine Bertos Korol pavarde, gimė 1927 metais. Ji buvo vienas iš dešimties pasiturinčio kurpiaus iš Ukrainos Bila Cerkvos miesto šeimoje augusių vaikų.
Nuo pat mažumės mergaitė visiems prisistatydavo Belos vardu – Berta jai visiškai nepatiko. Nuo vienmečių ji skyrėsi užsispyrimu ir žinių siekiu, tačiau dėl Antrojo pasaulinio karo Bela nebaigė ir devynių klasių. Kubanėje netgi pasakota istorija, esą Bela iš tiesų gimė kur kas anksčiau, o per karą daug padėjo vokiečiams. Sakyta, kad nuo to meto jai ant dilbio buvo likusi tatuiruotė, kurią vėliau Bela išsipjovė su visa oda. Tačiau tai – tik šnekos: jokių dokumentų, įrodančių, jog tokios istorijos galėjo būti tiesa, nėra.
Karui pasibaigus, Bela nutarė mokslams nešvaistyti laiko: persikėlusi į Odesą ji ištekėjo už vyro pavarde Aizinbergas. Tik nuobodi šeimos buitis jai netruko įkyrėti — 1951 m. moteris metė įgrisusį sutuoktinį ir persikėlė į Gelendžiką. Čia darsyk ištekėjo. Šįkart – už trečio rango atsargos kapitono Borodkino, tačiau po dvejų metų tapo našle. Vėliau moteris tekėjo dar keturis kartus.
Bela dirbo padavėja miesto kavinėje. Besiilsintieji paprastai nebuvo šykštūs ir besišypsančiai merginai palikdavo dosnių arbatpinigių. Ji sparčiai kilo karjeroje į viršų: iš padavėjos tapo bufetininke, o po to – ir kavinės vedėja, rašo lenta.ru.
B.Borodkina pasirodė esanti versli vadovė. Pirma, ko ji ėmėsi – išmokė virėjus taupyti ruošiant patiekalus iš mėsos. Juk gaminant kotletus pridėjus kiek daugiau duonos ar kruopų nenusimanantis valgytojas vargu susigaudys. Likusią mėsą Bela atidėdavo šašlykams, nešusiems kur kas didesnį pelną nei kotletai, gaminti.
Per kelerius metus vien ši primityvi schema B.Borodkiną padarė turtingesnę 80 tūkst. rublių.
Kavinės vedėja išmokė darbuotojus, kaip iš karamelizuoto cukraus paruošti reikiamos spalvos arbatą, o recepte nurodyta sviesto dalis privalomai būdavo dalijama per pusę.
Gelendžiko karalienė
Įsisukusi į nesibaigiančias machinacijas Bela labai bijojo užsitraukti valstybinių institucijų nemalonę. O tai lengvai galėjo nutikti, jei kavinės lankytojams būtų paduotas nekokybiškas maistas. Todėl jei jau virtuvė skiesdavo grietinę ar pieną, tai tik karštu vandeniu. Nepaklusniųjų laukė baudos ar netgi atleidimas iš darbo.
Už tai moralinės dirbančiųjų savybės B.Borodkiną mažai jaudino. Priešingai buvo su jų algomis – kiekvienas kavinės darbuotojas vedėjai privalėjo atiduoti dalį savo uždarbio. Jausdamasi vietos karaliene Bela savo turtų itin ir neslėpė: jai patiko kailiai, ryškūs papuošalai ir jauni vyrai, kuriems kaip atsaką į simpatiją negailėjo dovanų.
Už meilę prabangai miestiečiai B.Borodkiną vadino šacho žmona. O tie, kurie ją pažinojo artimiau, už akių moterį pravardžaivo Geležine Bela. Ir ne veltui: dėl savo veržlaus charakterio 1974 m. Bela tapo vietos restoranų ir valgyklų tresto vadove, kitaip pasakius – kurorto viešojo maitinimo šeimininke.
Konkurentų B.Borodkina negalėjo pakęsti ir atsikratydavo jų pačiais rafinuočiausiais būdais. Į privatų sektorių, kur ne tik gyveno, bet ir valgė poilsiautojai, Geležinė Bela pasiųsdavo savus žmones. Šie, apsimetę poilsiautojais, apsigyvendavo nuomojamame būste ir, paragavę naminio maisto, suvaidindavo esą apsinuodiję, o po to skundais užversdavo valdžios institucijas. Patikrinimai ir baudos netruko sumažinti skaičių tų, kurie pageidavo užsidirbti maitinant poilsiautojus.
Apgaulė stiklinės dugne
Naujos pareigos B.Borodkinai parodė ir naujas nelegalaus uždarbio galimybes. Ji buvo atsakinga už alkoholio poilsiautojams tiekimą. Užsidirbti čia buvo lengviau nei lengva. Įsilinksminę poilsiautojai vakarui įsibėgėjus liaudavosi skaičiuoti pinigus, o padavėjai imdavo lankytojus apgaudinėti. Niekas ir nepastebėdavo, kad stiprusis alkoholis ar vynas patiekiamas skiestas. Tai nestebina, nes B.Borodkinos darbuotojai konjaką skiesdavo toli gražu ne vandeniu, o rugine degtine, kurios skonį pajusti konjake buvo praktiškai neįmanoma.
Nesudėtinga suvokti, kad suktybės su alkoholiu buvo itin pelningos.
Kai į Gelendžiką atvykdavo įtakingi asmenys, B.Borodkina jiems pasiūlydavo specialų meniu, kuriame buvo šviežiausi deficitiniai produktai ir kokybiškas alkoholis.
Be furšetų restoranuose svarbiems svečiams aferistė dengdavo stalus ir kruizinių laivų deniuose, pasirūpindavo vaišėmis per turistines keliones. Be viso to, turėdama ryšių su pačiais įvairiausiais asmenimis, Geležinė Bela valdininkams be vargo galėdavo parūpinti ir lengvo elgesio merginų, kad tik svečiai iš Gelendžiko išvyktų su geriausiais atsiminimais.
Į kino salę – per pažintis
B.Borodkina nuolat atnaujindavo savo ryšius, pažįstamų ratą išplėsdama naujomis pažintimis iš aukščiausių valdžios sluoksnių, jau neminint vietos vadukų. O šie iš Geležinės Belos reguliariai sulaukdavo vokelių su pinigais.
Tačiau 1981 m., nepaisant visų ryšių, Gelendžiko karaliene rimtai susidomėjo teisėsauga. Paaiškėjo, kad ji vienoje miesto kavinių rengdavo uždaras pornografinių filmų peržiūras. Į jas įsileisdavo ne visus, o tik tuos, kurie turi kvietimus ir sočiai pinigų.
Tačiau apie nelegalią kino salę atsitiktinai sužinojo neabejingas miesto gyventojas, kuris apie savo atradimą pranešė prokuratūrai. Kavinės darbuotojus netruko sulaikyti. Šie netylėjo ir papasakojo, kad kinų peržiūros vyko su B.Borodkinos žinia, kuriai, beje, ir tenka dalis surinktų pajamų.
Formaliai nuo to momento Geležinę Belą ėmė stebėti sovietų teisėsauga. Iš tiesų teisėsaugos organai turėjo kur kas gilesnių priežasčių susidomėti aferiste. Mat būtent tuo metu Kubanėje vykdyta didžiulė operacija prieš kyšininkus ir korupcionierius, kurią inicijavo pats generalinis sekretorius Jurijus Andropovas. B.Borodkina tapo kaltinamąja parodomajame procese.
Nekviesti svečiai
Kai į restoranų tresto vadovės namų duris pasibeldė tvarkos saugotojai, Geležinė Bela, sužinojusi apie jų vizito tikslą, tik nusijuokė svečiams į veidą ir užtrenkė duris. Ji buvo įsitikinusi savo neliečiamumu netgi tada, kai milicininkai išlaužė duris.
Pradėjus kratą išsyk tapo aišku, kad pavyks aptikti nemažai įdomaus – Gelendžiko karalienės namai stebino prabanga. Visur – krištolas, spintos lūžo nuo kailių ir madingų drabužių, o stalčiai – pilni brangenybių. Vis dėlto teisėsaugininkams įdomiausi buvo pinigų kupini stiklainiai. Šeimininkė juos slėpė rūsyje už atsargų žiemai ir kieme už plytų krūvos. Pinigų ryšulių rado už radiatorių ir sienose – už brangių kilimų. Po kratų Geležinės Belos namuose aptikta pinigų ir brangenybių, kurių vertė – per 500 tūkst. rublių.
Kalbama, kad aferistė ne visada kruopščiai slėpė pinigus – ji tą ėmė daryti tik po to, kai praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje apvogė jos butą.
Apie tai Bela neapdairiai pranešė milicijai. Vagį netruko pagauti, o šis prisipažino, kad jo grobiu tapo apvali suma – 20 tūkst. rublių. Tačiau teisme B.Borodkina jo parodymus nuneigė teisėją įtikinusi, kad prarado tik 2 tūkst. rublių. Tuo metu teisėsaugininkams nuodugniau pasidomėti Geležine Bela pristigo laiko.
Gelbėjo vienintelė duktė
Kai B.Borodkiną vežė į tardymo izoliatorių, ji laikėsi savo – neva įvyko klaida.
Praėjo mėnuo. Areštuotoji ėmė skųstis kankinimais ir tyčiojimusi per apklausas. Geležinė Bela pasakojo, kad kas vakarą ją stipriai sumušdavo, išmušė visus dantis. Moteris mėgino vaidinti psichinę ligą, tačiau patyrę psichiatrai jos gudrybę greitai perkando.
Nepaisant viso to, Bela tebelaukė, kada įtakingi pažįstamieji ištrauks ją į laisvę. Tačiau tie, kurie anksčiau mielai naudojosi aferistės parūpinamais malonumais, dabar stengėsi nepakliūti į J.Andropovo patikėtinių akiratį. Be viso to, B.Borodkina apie aukštas pareigas ėjusius žmones pernelyg daug žinojo, todėl daugeliui jos pašalinimas išėjo tik į naudą.
B. Borodkinos byloje – 20 tomų. Drauge su ja ant teisiamųjų suolo sėdo 70 bendrininkų. Paskui save aferistė nusitempė ir Gelendžiko prokurorą Nikolajų Kovaliovą, pareiškusi, kad apmokėjo šio santuokos išlaidas. Prokuroras bandė gintis, pristatė net ir išsaugotus kvitus, tačiau posto neteko.
Tačiau netgi B.Borodkinai supratus, kad ji sausa iš balos neišlips, moteris negalėjo įsivaizduoti, kokia griežta bausmė jos laukia. Nors tuo metu mirties bausmė formaliai galėjo būti taikoma ir moterims, praktiškai nė viena už ekonominius nusikaltimus ja nebuvo nuteista. Todėl ir Geležinė Bela tikėjosi 15 metų kalėjimo su turto konfiskavimu. Blogiausiu atveju, 20 metų už grotų, jei vis dėlto nuteistų sušaudyti, bet bausmę palengvintų.
Teismo sprendimas – sušaudyti – buvo netikėtas visiems, o pačią B.Borodkiną jis moraliai sužlugdė. Vienintelis žmogus, kuris mėgino gelbėti mirtininkę, buvo jos duktė. Ji visoms įmanomoms institucijoms siuntė laiškus su prašymais pasigailėti, tik pastangos nuėjo veltui. O atsisakymų bausmę sušvelninti priežastis buvo visiškai formali – neva aferistė, būdama laisvėje, nesutiko dalyvauti kultūriniuose ir politiškai svarbiuose renginiuose.
Paskutinius gyvenimo metus buvusi Gelendžiko karalienė praleido Novočerkasko kalėjime. Mirties nuosprendis įvykdytas 1983 m. rugpjūtį. Geležinę Belą palaidojo už valstybės lėšas bevardžiame kape.
