Teko pusryčiauti kuriame nors iš Vokietijos viešbučių? O gal Italijos ar Prancūzijos? Juose būna įvairiausių fermentinių sūrių bei jogurto, bet varškės – niekada. Juo labiau – varškės sūrio.
Tai – išskirtinis lietuviškas produktas, kurio niekur kitur neįmanoma paragauti.
Žymi ypatingus gaminius
Dar 2014 metais lietuviškas varškės sūris buvo įrašytas į Europos Sąjungos saugomos kilmės vietos nuorodų (SKVN) ir saugomų geografinių nuorodų (SGN) registrą.
Šis registras yra prestižinis, nes į jį pretenduojančių produktų kokybė, gamybos tradicijos bei technologijos yra išnarstomos po siūlelį.
Prireikia net penkerių metų ir šūsnies įrodymų, kol gaminiai nusipelno vietos šiame sąraše.
Tad ant pakuočių atsiradęs SGN ženklas vartotojui siunčia signalą, kad tai, ką jis paėmė į rankas, yra ypatingas, išskirtinis ir kokybiškas gaminys. Svarbu ir tai, kad jis gaminamas tik tam tikroje geografinėje vietovėje, daugiau – niekur kitur.
„Man tai svarbu. Jei ant maisto produktų pakuotės matau saugomos geografinės nuorodos ženklą, juos ir perku. Nors jie šiek tiek brangesni už įprastinius, netenka nusivilti kokybe.
Varškės sūrius namuose valgome dažnai. Tai – įprotis, kurį atsinešiau iš vaikystės. Juos slėgdavo mano mama, tai daryti esu išmokusi ir aš pati.
Tik tiek, kad dabar kaime karvių niekas nebelaiko, – nėra šviežio naminio pieno, nėra ir galimybių sūriui pasigaminti. Užtat yra galimybė jų tokių nusipirkti“, – sakė vilnietė Audronė.
Ir prestižas, ir nauda
Pirmieji ant varškės sūrių pakuočių SGN ženklą įspaudė bendrovės „Pieno žvaigždės“ meistrai. Netrukus, 2014-aisiais, SGN ženklas atsirado ir ant įmonės „Rivona“, „Vilkyškių grupės“, Kelmės pieninės, „Žemaitijos pieno“, „Rokiškio pieno gamybai“ priklausančios Ukmergės pieninės slegiamų sūrių.
2016-aisiais veiklą pradėjusi Žagarės pieninė taip pat ėmėsi jų gamybos. Taip ženklinami ir Lukšių pieninės varškės sūriai.
Tad kokios naudos duota toks gaminių ženklinimas? Pasak Vilkyškių pieninės vadovo Gintaro Bertašiaus, įmonė yra sutelkusi dėmesį į fermentinių sūrių gamybą, tad lietuviško varškės sūrio suslegiama labai nedaug.
„Jo gamyba visų mūsų produktų krepšyje yra menka. Saugomos geografinės nuorodos ženklo suteikiamos didesnės pridėtinės vertės ar naudos neįmanoma pajusti. Tiesiog mums tai – prestižo reikalas“, – sakė G.Bertašius.
Savo ruožtu „Pieno žvaigždžių“ filialo „Kauno pieno“ vyriausioji technologė Edita Stasytienė pasakojo, kad kai Europos Komisija tvirtino lietuviškam varškės sūriui SGN apsaugą, paraiškos teikimo procesu rūpinosi įmonės specialistai.
„Varškės sūriai seniai ženklinami populiariausiu mūsų prekės ženklu – „Dvaro“. Tai tarsi tradicinių lietuviškų gaminių vizitinė kortelė.
Tuomet, kai buvo patvirtinta lietuviško varškės sūrio geografinės nuorodos apsauga, nedelsdami „Dvaro“ sūrių pakuotes papildėme ir SGN ženklu. Vartotojui tai suteikia garantiją, kad jie perka tikrai skanų, pagal lietuviškas tradicijas ir receptūrą pagamintą aukščiausios kokybės gaminį“, – sakė E.Stasytienė.
Iki ženklo – ilgas kelias
Šiuo metu Lietuvoje garantuoto tradicinio gaminio (GTG) ženklą turi dviejų rūšių gaminiai. Tai Audronės ir Kazio Žilių ekologiniame ūkyje kemšamas lietuviškas skilandis. Tokio pat pavadinimo skilandžius gamina ir bendrovės „Grimeda“ bei „Biovela“.
Pieno produktų kategorijoje GTG ženklinimą turi tik įmonės „Žemaitijos pienas“ sukamas žemaitiškas kastinis. Pastaroji nuoroda liudija, kad produkto gamyba ir sudėtis atitinka senąsias žemaičių išsaugotas tradicijas.
Šiuo metu SGN ženklui gauti registruojami trys gaminiai – kietasis sūris „Džiugas“, „Kaimiškas Jovarų alus“ ir Nijolės Šakočienės šakotis. Toks ženklas skiriamas tik tiems produktams, kurie konkrečiame regione gaminami ne mažiau kaip 100 metų.
Pasak bendrovės „Žemaitijos pienas“ vadybininkės Astos Gaubienės, kietojo sūrio „Džiugas“ registracija artėja prie finišo – ženklas jam bus suteiktas gegužę.
„Iki šio pripažinimo ėjome penkerius metus. Reikėjo surinkti ir pateikti Europos registrui gausybę dokumentų – ir įmonės istorijos, ir jos steigimo dokumentų, ir įrodyti, kaip regione buvo puoselėjamos bei karta iš kartos perduodamos šio sūrio gamybos tradicijos. Ir mes esame ketvirta technologų karta, kuri kuria kietąjį sūrį“, – kalbėjo A.Gaubienė.
Šiuo metu išskirtinių produktų ženklinimą Europoje turi itališki sūriai, pavyzdžiui, asjago bei mocarelos, Prancūzijoje gaminamas rokforas, graikiška feta. 2016 metais ženklas suteiktas vokiškam kietajam sūriui „Allgauer Sennalpkase“.
„Lietuvoje SGN nominaciją iš kietojo sūrio gamintojų turėsime vieninteliai. Unikalumo suteikia vietovė – Žemaitijos regionas ir jame ganomos karvės. Mat sūris gaminamas iš pieno, melžiamo ganiavos laiku – nuo gegužės iki spalio.
Būtent toks pienas lemia geriausius ilgo brandinimo sūrių juslinius ir mikrobiologinius rodiklius. Gamyboje naudojamos tik keturios sudėtinės dalys – pienas, druska, raugas ir negyvūninės kilmės fermentas. Tai natūralus, unikalios receptūros produktas“, – paaiškino A.Gaubienė.
Sūrio „Džiugas“ gamyba vykdoma apibrėžtoje teritorijoje – Telšių miesto seniūnijoje, kuriame yra piliakalnis, vadinamas Džiugo kalnu. Visa tai sietina su geografine vietove.
Didina pridėtinę vertę
Pasak A.Gaubienės, ne bet koks produktas gali gauti SGN ženklą, nes atitiktis reikalavimams Europoje yra kruopščiai tikrinama.
„Saugoma geografinė nuoroda yra dar vienas kokybės įrodymas. Eksporto rinkose tai ypač vertinama. Žmonės žino, kad perka išskirtinį gaminį. Tokių pieno produktų pasaulyje nėra daug. Tai ir yra pridėtinė vertė.
Atkuriant sūrį kartu dirbo trijų tautų technologai, gamybos technologiją esame patentavę. Niekas daugiau pasaulyje negali tokio sūrio pagaminti – būtent iš tokių ingredientų ir pagal tokią receptūrą“, – užsiminė pašnekovė.
Nuorodos saugo intelektinę nuosavybę
Pasak Žemės ūkio ministerijos Maisto pramonės ir kokybės skyriaus vyriausiojo specialisto Rolando Valatkevičius, yra registruoti septyni lietuviški produktai, kurie turi kurią nors iš trijų europinių saugomų nuorodų, – „Saugoma kilmės vieta“, „Saugoma geografinė nuoroda“ ir „Garantuotas tradicinis gaminys“.
„Toks ženklinimas didina vartotojų susidomėjimą produktu, nes jis suteikia ir kokybės garantiją, ir parodo, kad gaminys yra susijęs su tam tikru regionu. Taip, kaip italai turi savo Parmos kumpį ar mocarelos sūrį, taip lietuviai turi Seinų-Lazdijų krašto medų, lietuvišką varškės sūrį, „Liliputo“ sūrį, Daujėnų duoną, lietuvišką skilandį, žemaitišką kastinį ir „Stakliškių midų“.
Tokių produktų gamyba glaudžiai susijusi su geografine vietove. Jų žaliavai turi įtakos dirvožemis, klimato sąlygos, kiti veiksniai. Pavyzdžiui, „Liliputas“ gaminamas tik Lukšių pieninėje, Jurbarko rajono Belvėderio kaime, nes tik tos įmonės rūsiuose auga speciali pelėsio rūšis, reikalinga gamybai“, – aiškino R.Valatkevičius.
Svarbu ir tai, kad su vietove susijusios nuorodos saugo gaminių intelektinę nuosavybę. „Joks kitas gamintojas negali panašiai pavadinti produktų. Ši apsauga galioja visoje ES bei trečiosiose šalyse, su kuriomis sudarytos sutartys“, – užsiminė specialistas.
Nors paraiškų svarstymo ir registravimo procedūros Europos Komisijoje yra ilgos, gamintojams visa tai nekainuoja. Lėšų tam skiriama pagal Kaimo plėtros programą, o ir valstybė jų skiria informacijai apie produktus skleisti.
