Žemdirbiai pribloškė – įsteigė elitinį klubą

Jis jau įsteigtas. Elitinio pieno klubas, šiuo metu vienijantis dvylika Žemaitijos ūkininkų, kovą pradėjo veiklą. Ir ne bet kur, o Žemaitijos sostinėje Telšiuose.

Šis klubas, kurį įsteigė Lietuvos pienų ūkių asociacijos direkcija, yra ne tik ūkininkaujančių žmonių bendrystės forma. Jame ketinama keistis gerąja patirtimi, aptarti pieno rinkos aktualijas ir kartu skleisti patirtį, kaip dirbti, kad melžiamas – žaliavinis pienas būtų aukščiausios kokybės.

Pieno ūkius turintys žmonės tuo neabejoja – burnodamas ant gyvulių geros kokybės pieno neprimelši. Gyvulius reikia ne tik mylėti, bet ir rūpintis jų sveikata, pašarais bei gerove. Tai – pagrindinės sąlygos, nulemiančios žaliavinio pieno kokybę.Taigi Lietuvoje nuolat kalbama apie pieno produktus, patenkančius ant mūsų stalo: valgytojams jų reikia skanių, be konservantų, maistingų. Bet žmonės, kurie aprūpina pieno perdirbimo įmones itin gera žaliava, yra nepastebimi.Todėl Lietuvos pieno ūkių asociacijoje ir kilo sumanymas suburti geriausius pieno tiekėjus į klubą. Tai netipiški lietuviai. Kaimynų nesėkmės jiems nekelia piktdžiugos, o sėkmė – pavydo. Tie, kurie juos pažįsta, nuolat kartoja, kad šie ūkininkai yra ir labai geri žmonės.

Ką tik įsteigtas Elitinis pieno klubas yra vienintelis toks Lietuvoje, analogų nėra nė kitose valstybėse. Jo misija – skatinti Lietuvoje kokybiško pieno gamybą. Tai nėra paprasta pasiekti. Ūkininkams reikia ir kantrybės, ir sąžiningumo, ir žinių apie naujausias technologijas, ir daug darbo įdėti.

Taigi Lietuvos pieno ūkių asociacija kartu su nepriklausoma tyrimų laboratorija iš daugybės pieno ūkių atrinko dvylika, kurių tiekiamas žaliavinis pienas yra elitinis – atitinka aukščiausios kokybės reikalavimus. Tai patys pirmieji žemdirbiai, pradedantys savo veiklą klube. Iš savo būrio jie išsirinko prezidentą – Kelmės rajone, Kalniškių kaime, pieno ūkį turintį 49 metų Vytautą Vaišvilą.

V.Vaišvilos fermose šiuo metu melžiama apie 100 karvių, kasdien pieno perdirbėjams jis tiekia apie 2 tonas aukštos kokybės pieno.

„Prieš porą metų pasistačiau naujas karvides. Tam reikėjo nemažai lėšų. Apskaičiavau, kad per trejus metus į visą ūkį investavome apie 1 mln. eurų. Nepirkau melžimo roboto – pasistatėme naują melžimo aikštelę. Ekonomiškai tai naudingiau. Mano šeima – nemaža, du sūnūs yra vedę, dirbame visi kartu. O melžimo aikštelėje šimtą karvių pamelžiame maždaug per pusantros valandos“, – pasakojo V.Vaišvila.

Jo nuomone, pieno kokybei didžiausios įtakos turi bandos sveikatingumas. „Ko gero, svarbiausias veiksnys – turi patikti tai, ką dirbi. Ir mylėti gyvulius – jie tai jaučia. O aš patirties iš tikrųjų turiu. Mama dirbo fermose, tai nuo 9 metų jai talkindamas fermose ir užaugau“, – sakė ūkininkas.

Pasak V.Vaišvilos, jam netrūksta sveiko patriotizmo. „Man tenka lankytis užsienio valstybėse – važiuoju ir į ūkius, ir į technikos parodas. Manau, esame visa galva aukščiau už juos. Taigi ta sukaupta patirtimi ir su kitais Lietuvos ūkininkais norėčiau pasidalyti“, – užsiminė jis.

Nuo ko priklauso pieno kokybė? Ūkininkai į šį klausimą turi skirtingų atsakymų.

„Reikia kas rytą keltis anksti ir iki išnaktų dirbi. Ir dar – mylėti gyvulius“, – tarstelėjo Stefa Jonikienė. Kartu su vyru Bronislovu Jonika Plungės rajone, Kantaučiuose, jie turi 80 holšteinų veislės karvių. Anot B.Jonikos, pieno kokybei įtaką daro daug veiksnių. Tai ir geri pašarai, ir natūralūs papildai, ir tinkama priežiūra.

Šilutės rajone, Grigališkių kaime, ūkininkaujančio Vlado Maraulos šeimos fermoje melžiama apie 70 juodmargių. Pats V.Maraula turi didelės patirties – pienininkystės jis ėmėsi Atgimimo laikais, 1989-aisiais.

„Pieno kokybė – tai šeimininko atsakomybės rezultatas. Turiu patirties. Jei jau taip nutinka, kad gyvulys suserga mastitu, negydau antibiotikais. Atskiriame ją nuo bandos, pamelžtą pieną išpilame. Ir kuo skubiau stengiuosi tą karvutę parduoti supirkėjams. Patirtis liudija, kad uždegimai kartojasi, jie plinta – nuo sergančio galvijo užsikrečia kitos karvės. Gydymo išlaidos didelės, o realiai išgydyti ligos neįmanoma“, – patirtimi pasidalijo V.Maraula.

Vlado ir Rolandos Vasių ūkyje, esančiame Telšių rajono Drobūkščių kaime, šiuo metu melžiama apie 20 karvių. Pasak V.Vasio, geri savi pašarai ir karvių sveikatingumas – tai pieno kokybės pagrindas.

„O tada ir kiti dalykai tampa svarbūs, pavyzdžiui, kad piene nebūtų bakterijų, reikia gyvulius prižiūrėti, melžimo aparatūrą kaskart švariai išplauti, tešmenis prieš melžimą stropiai nuplauti. Jei karvė sveika, somatinių ląstelių piene nebus. Todėl svarbu, kad gyvuliai nesušaltų. Juk būna, kad ūkininkai gegužės pradžioje išgena bandas į laukus. Mes gi laukiame, kol žemė įšils, kad naktinės šalnos neužkluptų. Ir tik kaip reikiant atšilus orams iš tvartų karves gename į ganyklas“, – sakė V.Vasys.

Kadangi į Elitinio pieno klubą sukviesti nepriekaištingos žaliavos gamintojai, kas gi daro pieno kokybei daugiausia įtakos? Pasak Telšių valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos viršininko, veterinarijos inspektoriaus Zigmo Nevardausko, klubo nariai yra patikimi šios tarnybos partneriai.

„Vien Telšių rajone yra apie 1200 pieno ūkių, o klube – tik elitiniai. Jų nereikia mokyti – jie patys gali patarimais padėti kitiems. Tų žmonių pieno ūkiuose daugiausia įtakos kokybei daro ne tik įdiegtos pažangiausios technologijas. Jie dirba sąžiningai – tinkamai prižiūri gyvulius, laikosi ligų profilaktikos reikalavimų. Todėl karvės nesuserga mastitu – tešmens uždegimu. O tai reiškia, kad jų nereikia gydyti – nėra ir tikimybės, kad į pieną pateks vaistų likučių. Garantuojama, kad tokiuose ūkiuose melžiamo pieno, patenkančio į maisto gamybos grandinę, produktai bus labai geri“, – kalbėjo Z.Nevardauskas.

Ir, atvirkščiai, didelis somatinių ląstelių skaičius piene liudija, kad gyvulys nėra sveikas, o bakterinė ar kitokia pieno tarša – tai, kad tešmuo prieš melžimą gerai nenuplaunamas ar melžimo įranga tinkamai neišvaloma, nes visoje pieno kelio nuo karvės iki šaldytuvo grandinėje gali būti taršos. Tačiau kodėl sėkmingiausiai dirbantys ūkiai yra nedideli, bandose nuo 20 iki 150 karvių?

„Tai vidutiniai ūkiai, kuriuose dirba patys šeimininkai, jie puikiai pažįsta kiekvieną gyvulį. Tie žmonės yra sukaupę zootechnikos, veterinarijos, veislininkystės žinių. Kuo didesnė karvių banda, tuo sunkiau pačiam jas visas sužiūrėti“, – užsiminė Z.Nevardauskas.

Geras žaliavinis pienas garantuoja tai, kad iš jo pagaminti produktai bus maistingi ir biologiškai vertingi. Juose bus mažiau pakitusių baltymų, daugiau vitaminų, fermentų, mineralinių medžiagų, pavyzdžiui, kalcio, magnio. Produktai – varškė, grietinė, jogurtai esti aromatingi, geros konsistencijos, ilgiau išlieka švieži.

Anot bendrovės „Pieno tyrimai“ Kokybės sistemos vadovės dr. Dalios Riaukienės, pieno kokybės rodiklių duomenys liudija, kad Lietuvoje jie gerėja.

„Palyginau pastarųjų poros dešimtmečių pieno rodiklius, pokytis – akivaizdus. Per tą laiką bakterijų kiekis piene sumažėjo apie tris kartus, somatinių ląstelių kiekis sumažėjo per 16 proc., baltymų kiekis padidėjo apie 2 proc. Tai svarbu. Nes baltymų kiekis liudija, kad karvės šeriamos kokybiškais pašarais, o kartu ir tai, kad jomis yra deramai rūpinamasi“, – kalbėjo D.Riaukienė.

Jos teigimu, „Pieno tyrimai“ pernai pradėjo teikti pieno ūkiams ypač svarbią paslaugą – atlieka pašarų sudėties tyrimus.

„Dirbame su ūkiais, kurie turi bandų valdymo programas. Bendradarbiaujame su Olandijoje esančia laboratorija, kuri atlieka pašarų spektro analizę. Pagal jos rezultatus galima gauti šėrimo rekomendacijas. Užsienyje populiaru net žolės brandą prieš šienapjūtę įvertinti. Suteikiame ir tokių tyrimų galimybę“, – kalbėjo D.Riaukienė.

Ji užsiminė, kad šiuo metu kartu su Veterinarijos akademijos specialistais atliekami moksliniai pieno rūgščių tyrimai. Yra vertinama, kaip ir kiek žaliavinio pieno riebalų patenka į gaminamus produktus. Gavus išvadas bus skelbiamos rekomendacijos, kurios elitinio pieno ūkiams bus ypač naudingos.