Pinigų numatyta rasti pačioje uždariausioje valstybinėje kompanijoje „Rosneftegaz“, kurią ir pats V.Putinas vadina antrąja valstybės kišene. Projektas toks svarbus, kad apie jo finansavimo šaltinius kalba tik prezidentas, o statyboms vadovauja vienas iš pagrindinių Olimpiados objektų statytojų.
Jau žinoma, kas labiausiai iš tokių statybų išloš – pinigus naudos senas V.Putino pažįstamas Arkadijus Rotenbergas.
Putino projektas
Keturi kompleksai, kurie taps regioniniais Didžiojo teatro, Tretjakovo galerijos, Ermitažo ir Marijos teatro filialais, iškils Vladivostoke, Kaliningrade, Kemerove ir Sevastopolyje.
Šalies prezidentas pareiškė, kad įstaigos pradės dirbti ne vėliau nei 2023-iaisiais.
„Kas saugyklose laiko tiek meno kūrinių? Tai turi būti tikri kultūrinio gyvenimo centrai, atviri visokio amžiaus žmonėms“, – kalbėjo V.Putinas.
Vėliau jis pasakojo, kad idėją sukurti centrus jam pamėtėjo Marijos teatro direktorius Valerijus Gergijevas ir Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis.
„Tai stambūs misionieriški projektai, lyg iš kitos planetos būtų atskridę dievai ir atgabentų laimę“, – ironizavo bbc.com šaltinis, artimas Kremliui ir gerai susipažinęs su pasirengimu projektui.
Jo teigimu, Kaliningradas, Vladivostokas ir Sevastopolis išskirti politiniais sumetimais, kaip esantys pasienio teritorijose.
„Visiškai suprantama, kad šias tris teritorijas reikia kaip nors palaikyti“, – sakė bbc.com pašnekovas ir pridūrė, kad dėl centrų „Rusija pakraščiuose turės kultūros tvirtoves: Didžiojo ir Marijos teatro lygio baletą, Ermitažo lygio parodas“.
Kemerovas į sąrašą įtrauktas paskutinis. Jis konkuravo su Jaroslavliu ir Žemutiniu Naugardu. Kemerovą pasirinko, kad miestas taptų kultūros vystymosi pramonės centruose modeliu.
Iš kur pinigai?
Šiandienos skaičiavimu, keturių kultūros centrų statybos kainuos 120 mlrd. rublių (1,6 mlrd. eurų). Tačiau beveik neabejojama, kad, kaip būna vykdant didelio masto statybas, numatytų išlaidų suma išsipūs.
Projektą kuruojantis valdininkas bbc.com teigė, kad tam bus skirti ne biudžeto pinigai, tačiau kitų šaltinių nenurodė. Vis dėlto buvo galima padaryti išvadą, kad kalbama ne apie privataus verslo pinigus.
Sausį tą pasakė pats V.Putinas – tai „Rosneftegaz“, pačios uždariausios rusų valstybinės kompanijos, pinigai. Tiesa, prezidentas nepatikslino, ar tai bus vienintelis sponsorius. Tačiau bbc.com šaltiniai vyriausybėje, susipažinę su projekto realizavimo eiga, teigė, kad bent jau dabar „Rosneftegaz“ – vienintelis kultūros centrų statybų finansavimo šaltinis.
Bbc.com pašnekovas darė prielaidą, kad toks kelias pasirinktas tam, kad krizės atveju tokiam brangiam projektui nebūtų eikvojamos tiesiogiai biudžeto lėšos.
„Rosneftegaz“ – tai kompanija tarpininkė, kuri nevykdo jokios operacinės veiklos. Per ją valstybė valdo kontrolinį naftos kompanijos „Rosneft“ paketą, dalį dujų kompanijos „Gazprom“ ir elektros energijos kompanijos „Inter RAO“, joje akumuliuojami šių kompanijų akcijų dividendai. Tik pusę šių pajamų ji atiduoda biudžetui. Visi „Rosneftegaz“ dividendai, kurie priklauso valstybei už dalį kompanijoje, patenka ne tiesiogiai į biudžetą, o per „Rosneftegaz“. Viešai prieinamų duomenų, kiek „Rosneftegaz“ sąskaitose yra lėšų, neskelbiama. Tokie skaičiai neviešinami nuo 2014 metų.
2016 m. V.Putinas, kalbėdamas apie „Rosneftegaz“ pinigus, sakė, kad iš esmės tai – dar vienas vyriausybei priklausantis biudžetas. O jo pinigai leidžiami, „kai vyriausybė pamiršta, jog yra prioritetų, kuriems taip pat reikia dėmesio“.
Šaltiniai tikino, kad „Rosneft“ pati norėjo imtis šio projekto, o kompanijos vadovybė liko nepatenkinta, kad dalį darbų atidavė kompanijai „Strojgazmontaž“, priklausančiai V.Putino draugu vadinamam Arkadijui Rotenbergui.
Dėl to, kad „Rosneftegaz“ – neskaidri organizacija, o jos pinigai iš esmės – valstybės lėšos, kurias tik sąlyginai galima pavadinti ne biudžeto lėšomis, informacija apie kultūros centrų statybas laikoma paslaptyje.
Apie pinigus statyboms kalbama itin nenoriai. V.Putinas, vicepremjerė Olga Golodec ir kultūros ministras Vladimiras Medinskis pareiškė, kad keturių kultūros centrų statybos – tai dalis nacionalinio projekto „Kultūra“, kuriame išdėstyti prezidento nurodymai šioje srityje.
Tik nacionaliniame projekte kompleksai Vladivostoke, Kaliningrade, Sevastopolyje ir Kemerove nenumatyti, o visas jo biudžetas – 113 mlrd. rublių (1,5 mlrd. eurų). Tai pinigai iš federalinio ir regionų biudžetų. Apie pinigus iš kitų šaltinių neužsimenama.
Vadinasi, faktiškai kultūros centrai – tai prezidentinis projektas, neformalioji nacionalinio projekto dalis.
„Patikrintas rangovas“
Du bbc.com šaltiniai aiškino, kad „Rosneftegaz“ pinigus perves tiesiai į specialiai pernai gegužę įsteigto fondo sąskaitą. Oficialiai fondas – statybų užsakovas, kuris vykdo techninę priežiūrą.
Fondą pernai gegužę įsteigė Didysis teatras, Tretjakovo galerija, Ermitažas ir Marijos teatras. Fondui vadovauja Chamitas Mavlijarovas, valstybinės korporacijos „Olimpstroj“, kuri statė objektus Sočio olimpiadai, viceprezidentas.
Rangovu pasirinkta A.Rotenbergo „Strojgazmontaž“. Su šia kompanija sudarytos sutartys dėl kultūros centrų Vladivostoke, Kaliningrade ir Sevastopolyje statybų. Sutarties suma neskelbiama.
Labai tikėtina, kad ir Kemerove kultūros centrą statys „Strojgazmontaž“.
A.Rotenbergas ne sykį yra patekęs į žurnalo „Forbes“ sudaromą rusiškąjį valstybinių užsakymų karalių reitingą. Tarp paskutinių užsakymų, kuriuos jis gavo iš valstybės – vaikų stovykla „Artek“ ir Krymo tiltas. Šiais, kaip ir kultūros centrų atvejais, V.Putino pažįstamas užsakymus gavo be konkurso. Pakako pasakyti, kad „Strojgazmontaž“ – patikrintas rangovas, kuris laiku įgyvendino du stambius projektus.
Kyla grėsmių
Kremliui artimas ir su projektu susipažinęs bbc.com šaltinis teigė, kad projektą kuruojanti vicepremjerė O.Golodec visa šia idėja labai tiki. „Tačiau jei jos nepavyks įgyvendinti, bus katastrofa“, – sakė britų transliuotojo pašnekovas.
Rūpestį kelia būsima šių centrų finansavimo sistema, kuri nėra iki galo aiški. Preliminariai skaičiuojama, kad visų keturių centrų eksploatavimas atsieis 12-14 mlrd. rublių (160-186,6 mln. eurų) per metus. Tik tai jau bus federalinio ir regioninių biudžetų lėšos.
Jei galiausiai nutiks taip, kad kultūros centrų išlaikymas kris ant regionų valdžios pečių, šios bus priverstos sumažinti finansavimą vietos kultūros įstaigoms.
Valstybės Dūmos deputatas Aleksandras Šolochovas, kultūros komiteto narys bei Tarptautinės muziejų tarybos Rusijoje prezidentas, atkreipė dėmesį, kad finansavimo klausimas sprendžiamas jau pradėjus projektą, be suvokimo, kaip visa tai atrodys po penkerių metų.
A.Šolochovo teigimu, muziejininkai apskritai čia pasigenda skaidrumo. „Jie baiminasi, kad nesuprantama, kas bus tie kultūros centrai. Suvokiama, kad tai bus kažkas didelio, bet kas? Jie daro išvadą, kad vietos muziejai praras lankytojus ir pajamas“, – kalbėjo deputatas.
