Užstato sistemai – treji metai. Per tą laiką mūsų šalyje buvo surinkta per 1,6 mlrd. vienkartinių pakuočių – mineralinio vandens, alaus, gaiviųjų gėrimų, sulčių ir kitokių. Jas sunešę žmonės atsiima užstatytus pinigus ir toliau juos leidžia į apyvartą.
Pernai grąžinta 92 proc. taros – plastikinės, stiklinės, skardinės, iš viso – kone 582 mln. Vadinasi, per metus vienam žmogui jų teko po 207-ias.
Išgeriama daug gėrimų – daug išlaidaujama ir pakuotėms gaminti. Tai kur čia taupymas? Pokalbis apie tai – su viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“ vadovu Gintaru Varnu.
– Šykštus moka du kartus. Šios patarlės Lietuvoje dažnai nepaisoma. Tačiau kuriant užstato sistemą nebuvo nusipiginta – pasirinktos moderniausios technologijos, todėl netrūko ir priekaištų, kad jos labai brangios. Ar investicijos pasiteisino? – paklausiau G.Varno.
– Užstato sistema nėra verslas ir čia nesiekiama pelno. Dėl to apie investicijų grąžą ar pelno rodiklius šioje sistemoje nekalbama, pagrindinis dėmesys skiriamas efektyvumui, siekiama, kad sistema būtų kuo pigesnė gamintojams ir vartotojams. Iki šiol priimti sprendimai ir padarytos investicijos pasiteisino, – sistema veikia sklandžiai.
Tačiau jai pradėjus veikti 2016 metais būta kalbų, kad sistema bloga vien dėl to, kad brangesnė nei jos alternatyva – konteinerinė rūšiavimo sistema. Dabar, kai sistema įžengė į ketvirtus metus, galima palyginti jos rezultatus su alternatyvia rūšiavimo sistema – „varpeliais“.
Suprantama, kad mažiau tvarkyti ir kainuoja mažiau, o pigiausia būtų visai netvarkyti, tuomet visai nekainuotų, bet gyventume šiukšlyne. Dėl to lyginant pakuočių atliekų tvarkymo sistemų sąnaudas būtina įvertinti, kiek atliekų sutvarkoma.
Pasitelkus užstato sistemą sutvarkoma daugiau kaip 90 proc. pakuočių, o „varpeliuose“ surenkama apie 30–50 proc.
Lyginant šias sistemas būtų galima pasakyti, kad jei užstato sistema surinktų tiek mažai pakuočių, kiek konteinerinė, ji būtų pigesnė už konteinerinę. Ir, atvirkščiai, jei konteinerinė sistema būtų taip pertvarkyta, kad surinktų net 90 proc. pakuočių, ji būtų labai brangi.
Užstato sistema yra ne tik finansiškai geresnis sprendimas – ji yra akivaizdžiai efektyvesnė aplinkosaugos požiūriu.
– Aplinkosaugą formuojantys politikai norėtų tokios atliekų tvarkymo sistemos kaip Norvegijoje, kur stropiai rūšiuojamos antrinės žaliavos, o kiekvieno būsto komunalinės atliekos pasveriamos. Iš kokių valstybių buvo mokomasi kuriant Lietuvos užstato sistemą?
– Vertinome Švedijos, Suomijos, Danijos patirtį, taip pat Norvegijos. Bet kūrėme ją perimdami Estijos, kuri užstato sistemą įvedė 2005 metais, patirtį.
Mūsų rinkos panašios – tie patys gėrimų gamintojai, tie patys prekybos tinklai, tos pačios prekės. Kad verslui būtų paprasčiau, ir buvo stengiamasi sukurti užstato sistemą, kuo panašesnę į estų. Jie daugiausia mums pagelbėjo ir konsultavo.
– Tačiau dažnai tenka girdėti sakant, kad mums pavyko dar geriau nei estams. Kokie tie sistemos sėkmės komponentai?
– Vienas svarbiausių – tinkamas pasirengimas.
Pirmais metais, kai tik estai paleido užstato sistemą, jie surinko apie 40 proc. vienkartinių pakuočių. Iš pradžių jie tai darė vien rankiniu būdu – dar neturėjo taromatų. Kitų Skandinavijos šalių pirmųjų metų nuo veiklos pradžios duomenys – apie 55 proc.
Mūsų tikslas diegiant užstato sistemą – kiek įmanoma labiau pasirūpinti visais jos dalyviais ir naudotojais. Negerai, jei sistema iš karto nebūtų veikusi kokybiškai – jei vartotojai nebūtų galėję grąžinti pakuočių ir atsiimti užstato.
Visiems reikėjo patogios sistemos. Kadangi gėrimų gamintojai ir pardavėjai rūpinasi savo vartotojais, jie ir kėlė mums užduotį sukurti ją tokią, kad iš karto be priekaištų veiktų visa jos infrastruktūra. Juk tai daro įtaką pirkėjų lojalumui – grąžinęs pakuotes vartotojas dažniausiai ten pat ir išleidžia užstato pinigus.
Todėl jau pirmaisiais metais pavyko surinkti 74 proc. pakuočių – gerokai daugiau nei kitoms šalims, nes taromatai buvo įrengti visose didesnėse parduotuvėse. O paskui liko tik plėtra, kuri yra nuolatinis procesas, nes atidaroma naujų parduotuvių arba jos išsiplečia.
Taigi dabar einame kartu – ir Skandinavijos šalys, ir Estija, statistikos rodiklių skirtumas nebėra didelis, visur surenkama apie 90 proc., Lietuvoje – 92 proc. pakuočių. Estijoje šiek tiek mažiau, bet dėl objektyvių priežasčių. Juk suomių turistai, prisipirkę joje gėrimų, gabenasi juos namo, ir pakuotės nebegrąžinamos.
– Sistemą prižiūri žmonės, tad egzistuoja ir klaidų tikimybė. Pasitaiko iššūkių?
– Mums rūpi vartotojų nuomonė, todėl svarbu laiku išsiaiškinti, kokių jiems kyla sunkumų, kokių klaidų jie pastebi, ir jas ištaisyti.
Pernai esame atlikę dvi gyventojų apklausas. „Spinter Research“ gruodį atliktos apklausos duomenys liudija, kad sistema naudojasi 88 proc. gyventojų. 97 proc. jų yra patenkinti jos veikimu. Tai labai geras įvertinimas.
Visada esame pasirengę suteikti pagalbą – jei pakuočių srautas padidėtų kurioje nors surinkimo vietoje ar jei per maža būtų vieno taromato. Be to, ir sutartimis esame įsipareigoję tokiais atvejais pastatyti jį dar vieną arba pakeisti galingesniu.
Pati sistema yra plati – įrengta apie 3 tūkst. taros surinkimo vietų. Tad nenuostabu, kad pasitaiko trukdžių: tai taromatai persipildo, tai atsiranda nemalonus kvapas, jeigu tik jie laiku neišvalomi. Tai – žmogiškieji veiksniai, kurie nulemia nesklandumus, tačiau jie nesunkiai ištaisomi.
– Mažosiose kaimo parduotuvėse taromatų nėra, pakuotės surenkamos rankomis. Būta savininkų nerimo, kad jiems patiems reikia finansuoti užstato sistemą, nes per mažas įkainis už teikiamą paslaugą. Kas pasikeitė?
– Kaimo parduotuvėse surenkama apie dešimtadalį visų surinktų pakuočių, bet jų skaičius regionuose juk gana didelis. Dažniausios problemos jose – sandėliavimo vietos stygius ir rūpesčiai dėl higienos. Joms tenka į maišus surinktas pakuotes krauti prie maisto prekių, o tai nėra higieniška.
Antraisiais užstato sistemos metais buvo nuspręsta nemokamai aprūpinti kaimo parduotuves specializuotais sandėliavimo konteineriais. Taip ir buvo padaryta.
Parduotuvių savininkai skundėsi, kad jiems patiems reikia pirkti higienos priemones. Nutarėme parduotuves jomis aprūpinti nemokamai – jos yra tiekiamos.
Užstato sistema valdoma gėrimų gamintojų ir pardavėjų, jie sukūrė bendradarbiavimo taisykles. Jie suinteresuoti susitarti, kaip tvarkytis, kad jų verslas – gamyba ir pardavimas – būtų sklandus.
Užmokesčio dydis ilgai buvo opus klausimas. Pirmaisiais bei antraisiais metais būta daug ginčų dėl tarifų, pardavėjai teigė, kad jie per maži, o gamintojai atvirkščiai – kad per dideli. Šiuo metu, manytume, tos problemos neliko, nes 2017-aisiais buvo atliktas išsamus pakuočių surinkimo sąnaudų auditas. Jį atliko nepriklausoma tarptautinė audito kompanija.
Parduotuvėse buvo vertinama viskas – tarai reikalingas plotas, operacijų skaičius, tam skiriamas darbo laikas, elektros ir kitos sąnaudos, net šluotos ir darbo drabužiai. Ir pagal visai tai apskaičiuoti tarifai – kompensacijos pakuotes priimančioms parduotuvėms.
– Užstato sistema turi didelę reikšmę aplinkosaugai. Ir ne tik dėl to, kad pakuotės netampa šiukšlėmis. Teigiama, kad sistemos veikimas per trejus metus pastojo kelią kone 153 tūkst. tonų anglies dvideginio emisijai. Kaip pavyko tai apskaičiuoti?
– Skaičiavo specialistai. Buvo vertinami du svarbiausi veiksniai. Vienas jų – logistika. Visos pakuotės iš parduotuvių grįžta naudojant tą patį transportą, kuris atveža į jas prekes. Specialiai nesiunčiama mašinų vien pakuotėms surinkti.
Kiekviename prekybos tinkle pakuotės sukraunamos į vilkikus, kurie jas nuveža į centrinius tinklų sandėlius. Iš kaimo parduotuvių jos surenkamos panašiai.
Vadinasi, nereikia siųsti specialiai transporto, nereikia papildomai deginti degalų – į orą neišmetama teršalų.
Tuo metu konteinerinėje sistemoje pakuotes ir kitas antrines žaliavas surenka specialusis transportas. Tai galingi, sunkiasvoriai ir daug degalų naudojantys šiukšliavežiai.
Kitas veiksnys – perdirbimas. Surenkame per 90 proc. pakuočių ir visos jos perdirbamos, o iš jų gaminami nauji produktai. Taigi nereikia pirminių žaliavų – naftos, kvarcinio smėlio, aliuminio rūdos.
Juk daug mažiau energijos sunaudojama stikliniam buteliui pagaminti iš antrinių žaliavų – stiklo duženų nei iš pirminių – smėlio. Plastiko pakuotės taip pat lengvai perdirbamos, o aliuminio skardinei iš perdirbto metalo reikia 90 proc. mažiau energijos, nei ją gaminant iš pirminės žaliavos.
Visa tai – žiedinė ekonomika, kuri ir leidžia mažinti anglies dvideginio emisiją.
– Lietuvos užstato sistema domisi įvairios valstybės. Kas labiausiai nori mokytis – italai, ispanai?
– Smalsu visoms šalims, kurios dar neturi jos susikūrę. Lietuvą šis projektas išgarsino ir Europoje, ir pasaulyje. Pas mus atvažiuoja delegacijos ne tik iš Europos šalių, bet ir iš tolimųjų kraštų, tokių kaip Indija, Australija, Kinija, Pietų Korėja. Vien šių metų sausį sulaukėme atstovų iš dešimties valstybių.
Patys nesireklamuojame užsienyje, kokių rezultatų esame pasiekę. Bet ta žinia nusidriekė per visas šalis, apie mus kalbama kaip apie ypač daug aplinkosaugos srityje pasiekusią valstybę, per trumpą laiką sukūrusią gerą projektą ir pasiekusią itin aukštų rezultatų. Visiems įdomu, kaip tai pavyko. Džiaugiamės tokiu susidomėjimu ir noriai dalijamės patirtimi.
Smagu, kad tai puiki reklama pačiai šaliai, kuri tapo pavyzdžiu kitoms valstybėms.
– Kokios užstato sistemos perspektyvos? Ar ketinama ją plėsti taip, kad būtų surenkama ir stipriųjų gėrimų stiklinė tara?
– Nors ir atrodo, kad sistema veikia be trukdžių, visada yra dalykų, kuriuos galima tobulinti.
Nuolat ieškome galimybių sistemos darbui gerinti, bendraujame su kolegomis iš kitų šalių. Šiais metais sistemos išlaikymas gamintojams atpigo net 13 proc.
O pačios sistemos plėtra į kitas gėrimų kategorijas ar pakuotes – jau politikų ir verslo diskusijų bei jų priimamų sprendimų sritis. Mūsų organizacija vykdo tai, kas nusprendžiama. Ir, kaip rodo skaičiai, tai sekasi puikiai.
