Šito ir kitus mokančios moters patirtis rodo, kad planuodama išlaidas ji sutaupo atostogoms.
– Mes dažnai skundžiamės, kad trūksta pinigų. Kaip išmokti taupyti? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Bunkaitės.
– Tikrai yra žmonių, kurie junta nepriteklių. Tačiau dažną lydi tik pojūtis, kad trūksta pinigų, nors logiškai, skaičiais jis nėra pagrįstas. Todėl pirmiausia patariu sau patiems atsakyti į pagrindinį klausimą, kiek stinga, o svarbiausia – kam.
Jei reikia santaupų, būtina apsibrėžti, kokia tai turėtų būti suma ir iki kada ją reikia sukaupti. Gal mums stinga pinigų kasdienėms reikmėms, vaikų poreikiams, o gal planuojame po penkerių metų pirkti butą?
Neretai paaiškėja, kad pinigų netrūksta, tiesiog neskaičiuojame pajamų ir išlaidų. Bet tiems, kurie neskaičiuoja, duok nedavęs pinigų, jų visada bus mažai.
– Ko imtis atsakius į svarbiausią klausimą?
– Reikia suvokti pinigų vartotojų psichologiją. Yra keturi žmonių tipai. Kaupikams pinigų reikia, kad tiesiog jų turėtų, jiems patinka juos skaičiuoti, jie juos efektyviai leidžia, niekada nepermoka. Jiems nemokamos pramogos yra malonesnės.
Antrasis tipas – išlaidūnai. Pinigai jiems yra tam, kad išleistum. Tokiems žmonėms duosi dešimt eurų, išleis dešimt, o duosi šimtą – neliks ir jo. Jiems nestinga fantazijos, tokie žmonės paprastai būna labai linksmi.
Išlaidūnui nepaaiškinsi, kad reikia kaupti. Jie tampa kaupikais tik dviem atvejais – jei skaudžiai nukenčia, kai niekas nepakiša pagalvės ir neišgelbėja, ir kai turi aiškų tikslą – tarkime, labai nori atostogų po metų.
Yra verslininkai, kuriems pinigai reikalingi, kad turėtų jų dar daugiau. Jie žino, kur pigiau nupirkti, kur brangiau parduoti. Jie paprastai pinigus būna investavę.
Ketvirtasis tipas – vengėjai, jie suka galvą, kaip su pinigais neturėti nieko bendra. Jiems sudėtinga susimokėti už komunalines paslaugas. Tai meniškos sielos žmonės, jie nesuvokia, kad pinigai – mūsų pasaulio kraujotaka.
Konsultavau žmogų, kuris anksčiau kas mėnesį uždirbdavo 5 tūkst. litų (1,45 tūkst. eurų). Net 2 tūkst. litų (690 eurų) jis išleisdavo pramogoms – neva po sunkaus darbo atsipalaiduoti.
Po ilgų pašnekesių nutarėme, kad gal pravarčiau rasti darbą už 3 tūkst. litų (870 eurų) per mėnesį, kuris būtų malonus ir nebereikėtų gadintis sveikatos. Taip žmogus ir pasielgė.
– Kaip kuriam tipui reikia taupyti?
– Derėtų atskirti dvi sąvokas: taupyti – tai pirkti efektyviai, naudojantis nuolaidomis, o kaupti – tai ilgalaikis dalykas. Kaupikams klausimų, kam ir kaip taupyti, nekyla. Jie tai patys puikiai išmano. Visiems kitiems tipams vienintelė išeitis – biudžeto planavimas. Tikslas – suvokti savo galimybes.
Į vieną vokelį dedame pinigus būtinosioms išlaidoms: už butą, paskoloms, už transportą, telefoną, vaikų būrelius, draudimo įmokoms. Į kitą – sumą maistui, į trečią – drabužiams. Tiesa, jeigu būtinai reikia džinsų, o naujiems stinga pinigų, gal vertėtų nueiti į dėvėtų drabužių parduotuvę?
Tik jei sudėliojus pajamas į vokelius lieka pinigų, kalbame apie atostogas, kitas pramogas. Jei neišsitenki, teks valgyti paprasčiau, mažiau pramogauti.
– O kurioje kišenėje pinigai, skirti kaupti?
– Jei žmogus nutaria kaupti, reikia laikytis paprastos taisyklės: pirmasis vokelis turi būti tas, į kurį atidedame tam tikrą sumą, o paskui skirstome pinigus į laukiančių išlaidų vokelius.
Pagal bendrą taisyklę, kaupimui derėtų skirti 10 proc. pajamų, bet net ir du atidėti eurai gali būti neblogai, svarbu mėnesio pabaigoje pajusti, kad bent šiek tiek sukaupei. Ypač tai tinka išlaidūnams, kuriems pinigai tiesiog kišenę drasko.
Svarbiausia susiformuoti įgūdį neišleisti visko, ką gauni, išmokti nuo savęs nuslėpti dalį pinigų. Ir, žinoma, būtų gerai, kad ši suma augtų iki 10 proc. pajamų.
Kai kurie žmonės atsidaro su kortele nesusietą sąskaitą ir kas mėnesį ten perveda numatytą sumą. Jeigu labai reikės tų pinigų, teks eiti į banką ir pasiimti, o tai – jau šiokia tokia kliūtis.
– Sakėte, kad pramogų vokelis paskutinis, tačiau žmogui reikia ir žaidimų...
– Jei su vaikais einate į miestą, puikiai suvokiate, kad jie prašys kakavos. Pasiimkite termosą ir puodelių. Einate pašnekėti su draugais? Nebūtina rinktis kavinės – ir pinigus leisite, ir kilokalorijų daugiau suvartosite. Keliaukite į parką.
Tarkim, per Valentino dieną norėjome pramogos. Ketinome eiti į restoraną, kartu eiti užsimanė ir vaikai. O tai – jau suma, kuri mums per didelė.
Pasiėmėme sulankstomąsias kėdes, susitepėme sumuštinių, į termosą prisipylėme arbatos ir užlipome ant Trijų Kryžių kalno. Kainavo nebrangiai, o iškylą prisimename iki šiol.
– Vis dėlto be pirkinių neapsieiname. Kaip elgtis nuėjus į parduotuvę? Kaip jūs pati perkate?
– Į parduotuvę einame kartą per savaitę. Taip apsisaugome nuo situacijų, kai užbėgi pieno, o išeini su dviem krepšiais. Kaip pasiruošti apsipirkimui?
Nepatingėkite padaryti to, ką daro mūsų senjorai. Jie susirašo, ką kur pirks, kam kur taikoma nuolaida.
Tam pakanka padirbėti pusvalandį prisėdus prie interneto – reikia pasidaryti du tris sąrašus, ką pirksi dviejose trijose parduotuvėse, kuo savaitę maitinsi šeimą. Kai kurie šauks neturintys tam laiko.
Tačiau už valandas mums niekas nemoka, ypač už tas, kurias prasėdime prie televizoriaus.
Mūsų šeimos ir mano mokinių patirtis rodo, kad padarius namų darbus išlaidos maistui, buitinei chemijai sumažėja apie 30 proc. Be to, skalbimo priemones, šampūnus, tualetinį popierių reikia pirkti metų pradžioje – prekybos tinklai dažnai šios prekėms taiko 40–50 proc. nuolaidą.
Taip elgdamiesi per metus sutaupome šeimos atostogoms. O tai puiki motyvacija stengtis.
– Jūs niekada į krepšelį neįsimetate neplanuotų pirkinių? Tarkim, dar neragauto šokolado?
– Neragauto šokolado neperku. Bet visuomet užsukame į produktų, kuriems taikoma 50 proc. nuolaida, skyrelį. Ir man ne gėda ten pasirausti. Sugrįžusi iš parduotuvės norėsiu valgyti, tad kodėl nepasiėmus to, kas kainuoja perpus pigiau, kodėl nenusipirkus mėsos, kurią šiandien užmarinuosiu, o iš ryto iškepsiu?
Esu kaupikė, tad galėdama sutaupyti tai ir darau. Tačiau iš to nuolaidų skyrelio galima ir per daug prisipirkti, o paskui teks išmesti. Jei maistas atsiduria šiukšlinėje, tai ir ekologinė, ir finansinė, ir moralinė bėda.
To reikia mokytis išvengti.
– O kaip viso to išmokyti vaikus?
– Reikia leisti jiems pajusti savo išlaidumo pasekmes. Savo vaikams iš pradžių duodavome dienpinigių kasdien, paskui visą sumą kartą per savaitę, o nuo 13–14 metų – visam mėnesiui. Mes, tėvai, mokame už butą, maistą namie ir padengiame sveikatos išlaidas. Visa kita – vaikų reikalas. Tai ir nuolatinis transporto bilietas, ir mokestis už būrelius.
Žinoma, jie pabūgo, kad viskam neužteks. Na, taip, suaugusiesiems juk taip pat ne viskam užtenka. Dukra – kaupikė, tad jai nekilo jokių bėdų, ji, dabar jau studentė, ir kitiems galėtų paskolinti pinigų.
Dėl sūnaus vyras nerimavo – sakė, kad, gavęs mėnesio pinigus, juos ištaškys per porą dienų gėrimams ir traškučiams. Ir labai gerai, taip vaikai mokosi. Juk suėjus aštuoniolikai finansų valdymo programa natūraliai nebus instaliuota.
Svarbiausia atžaloms pritrūkus pinigų neskolinti, reikia, kad jie pačiu žiauriausiu būdu susidurtų su pasekmėmis.
Tarkim, sūnus nuo rugsėjo žinojo, kad metų pabaigoje visa klasė važiuos į ekskursiją, turėjo per devynis mėnesius jai susitaupyti, tačiau to nepadarė, tad į ekskursiją nevažiavo. Suprantu, kad tėvams sunku leisti vaikui kristi, nepakišti pagalvės. Tačiau geriau tegu jūsų rankose krinta kuo skaudžiau nei kad suaugęs.
Gera pamoka – paprašyti vaikų vieną savaitę per mėnesį davus tam numatytą sumą nupirkti maisto visai šeimai. Arba sumokėti už komunalines paslaugas, kad geriau suvoktų, kiek tai kainuoja.
– Esate nusiteikusi ir prieš taksi?
– Esu prieš visus dalykus, kurie nėra būtini. Juolab Vilniuje gerai išplėtotas visuomeninis transportas.
Važinėti juo kainuoja apie 30 eurų per mėnesį, o sava mašina be šimto eurų neišsiversi.
Ar galiu sau leisti mokėti 70 eurų už komfortą? Nekalbant jau apie neekologiškumą.
Be to, 70 eurų padauginus iš 12 mėnesių išeitų atostogos. Svarbu mąstyti taip: sumokėti visuomet spėsiu, bet gal galiu tai padaryti nemokamai ar pigiau?
– O kaip vis dėlto su atostogomis?
– Susidūriau su moterimi, kuri turėjo dukart per metus vykti atostogų – į Turkiją ir dar kur nors, mat taip buvo įprasta įmonėje, kurioje ji dirba. Antraip tavęs klaus – negi neturi pinigų? O ji, vieniša mama, auginanti du vaikus, išties dvejoms atostogoms lėšų neturėjo.
Sudarėme planą, kaip jai taupyti. Ir kai atėjo atostogų laikas, ji galėjo sau leisti išvykti nesibaimindama, kad paskui teks smarkiai spaustis, tačiau suprato nenorinti to daryti. Jai tiesiog nebereikėjo niekam įrodinėti, kad turi pinigų, nes išties jų turėjo.
Ta moteris išvyko su vaikais pabūti pas savo tėtį į kaimą, kurio nebuvo mačiusi dešimt metų. Ji suprato galinti sau leisti nebrangias atostogas.
Mes dažnai ko nors norime todėl, kad negalime sau to leisti.
Dar baisiau yra skolintis atostogoms, nes tai į orą paleidžiami pinigai. Skolintis išmintingiau būtų tam, ką nutikus bėdai galėsi parduoti. Tarkime, butui.
Trūksta pinigų? Galbūt taip iš tiesų nėra. Kad tai išsiaiškintumėte, reikia atsakyti į kelis svarbius klausimus ir nustatyti, kas esate – kaupikas ar išlaidūnas.
