Tačiau brangsta aplinkui viskas, kas tik gali brangti: elektra, patalpų nuoma, darbo jėga, transportas, degalai ir visa kita, ko tik prireikia kavos versle.
Trys dienos kavos
Tai – kavos kvapas. Visas loftas – „Menų fabrikas“ Vilniuje jau penktadienį buvo jos prisisunkęs. Ir dar bus iki sekmadienio pavakarės.
Kavos skrudintojai, rūšinės kavos bei aparatų pardavėjai, žaliavos importuotojai ir, žinoma, kavos čempionato dalyviai. Visi jie nepaleidžia kavos puodelių iš rankų.
Kava yra verslas. Ir jame neišvengiamai kalbos sukasi apie pinigus: jos kainas biržose, didmeninėje prekyboje, investicijas į skrudyklas, ir vis dažniau – apie kavos plantacijų būklę.
Tiekia ir vokiečiams
Kavos versle prekybos keliai yra persipynę. Sausį Vokietijoje, per Berlyne vykusią maisto ir žemės ūkio parodą „Žalioji savaitė“ buvo galimybė patikrinti rūšinės kavos kainas.
Pavyzdžiui, 250 gramų Kenijos kavos „Shirik Coffee“, kuria prekiavo iš jos atvykęs kooperatyvas, kainavo 7,5 euro. Pas mus jos kaina „Coffeine“ skrudykloj siekia 9 eurus.
Apskritai parodoje rūšinės kavos kilogramo kaina sukosi apie 30 eurų. „Parduoti pigiau? Negaliu“, – į derybas joje nesileido vaikinas iš Kataro, stende išrikiavęs kilogramines įvairių rūšių kavos pakuotes.
„Mes vežame pačių skrudintą kavą į Vokietiją. Ten jos kilogramo kaina siekia ir 35 eurus, Lietuvoje – apie 24 eurus. Vokietijoje kita perkamoji galia, neįmanoma čia ir ten laikyti vienodų kainų“, – sakė Kaune įsikūrusios bendrovės „Coffee 24“ savininkas Tadas Barauskas.
Kava ir sūriai
7,5 euro. Už tiek kavos festivalyje galima įsigyti „Eskedar Coffee“ iš Etiopijos. Bet gi ja prekiauja ne kas kitas, o Lietuvoje jau 12 metų gyvenanti etiopė Eskedar Maštavičienė. Ji turi kavos skrudyklą Vilniuje, o pupeles atsigabena iš savo gimtosios šalies – Šiaurės Rytų Afrikoje esančios Etiopijos.
Kavos plantacijos, kuriose nuskinta kava atsiduria Lietuvoje, driekiasi pietų Etiopijoje.
„Pati esu ir skynusi kavos uogas, ir jų valgiusi. Tai sunkus verslas, iš kurio ūkininkai gauna mažiausiai naudos. Tol, kol kava pasiekia vartotojus, ji apauga tarpininkais.
Skaudu, kad dėl klimato kaitos kavamedžiai nyksta. Nes Etiopijos eksportas remiasi į kavos augintojus, dėl to kavą išsivysčiusios šalys turėtų atsakingiau vartoti“, – kalbėjo Eskedar.
Kavos festivalis Vilniuje vyksta antrą kartą, ir per metus, atskyrusius vieną renginį nuo kito, jau atsirado pokyčių.
„Esame sugalvoję kavą patiekti kartu su sūriu. Tai labai geras derinys“, – patikino Eskedar, kuri šiuo metu dirba išvien su sūrių distributoriais „Say Cheese“.
Pasak sūrių eksperto, buvusio „Sūrininkų namų“ vadybininko Vytauto Vagos, iš kuo įvairiausių valstybių jis atsiveža originalius gaminius, paženklintus „Saugomos geografinės nuorodos“ ženklu. Pavyzdžiui, iš Olandijos – ožkų sūrio, iš Čederio (Cheddar) kaimelio Anglijoje – karvių pieno anglišką čederį, gaminamą pagal XVI a. receptą.
Tad kas pirmiau buvo derinyje – kava ar sūris?
„Tai Vytautas ieškojo kavos, kuri derėtų su sūriu. Man idėja tiko, ir abiejų verslai atsidūrė po vienu stogu. Tapo gera santuoka, kuri jau tveria metus“, – nusijuokė E.Maštavičienė.
Iššūkis ir viltys
„Man smalsu, kaip kavos verslas klostosi kaimynystėje, kokios kavos dažniausiai ieško jos gėrėjai. Norisi atrasti ir daugiau pažinčių“, – su Latvijoje, Kuldigoje kavinę „Curinia“ ir skrudyklą įsteigusiu Klavsu Šlakorcins įsikalbėjome apie paklausą ir investicijas.
„Curinia“ kavinėje espresso kavos puodelio kaina siekia 1,4 euro, dvigubas – 1,6 euro. Tokia vidutinė espresso kaina ir Lietuvoje, tik ji dar būna apipinta nuolaidomis, pavyzdžiui, kas penktą puodelį galima išgerti nemokamai arba 15-20 proc. nuolaida susikaupia kliento kortelėje.
„Kavos versle dirbu aštuonerius metus. Tačiau savo skrudyklą atsidariau neseniai. Norėjau pats imtis šios veiklos. Nenusivyliau.
Kuldiga turistų miestas. Tačiau matau ir tai, kad ir mūsų žmonės – mūsų miesto gyventojai mielai susėda pasišnekučiuoti kavinėje prie kavos puodelio“, – sakė K.Šlakorcins, kurio komandoje jau dirba devyni žmonės.
Anksčiau Klavsas sukosi visuomeninio maitinimo versle – dirbo restoranų, kavinių vadybininku, mokėsi baristos amato, vėliau – ir skrudintojo. Kol galop ėmėsi verslo pats.
„Tai – brangu. Prireikė maždaug 100 tūkst. eurų investicijų – patalpoms, kavos aparatui, skrudyklai. Buvo galimybė, todėl verslo pradžiai pasinaudojau ES parama. Bet tai juk dar ne viskas, juk dar reikia ir kavos kaip žaliavos. O ji per metus „suvalgo“ 20-30 tūkst. eurų.
Laimei, kavos žaliavos kainos nekinta. Manau, kad jos didmeninės kainos yra dabar pačios palankiausios“, – pratarė latvis.
