Tikras ekologiško transporto proveržis. Aišku, vos vos pralenkė norvegai, nes daugiau nei pusė jų naujų automobilių – elektriniai. Kaip ir švedai, kurie po gero dešimtmečio išvis uždraus vidaus degimo variklius. Turėsime daug nuostabių audinių, pasatų ir pežukų, kurie ir toliau padės tvirtai laikytis Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai.
Atsiverčiame dabartinės Vyriausybės programą. O joje: „Skatinsime elektromobilių naudojimą Lietuvoje bei atitinkamos infrastruktūros plėtrą, skatinsime elektromobilių naudojimą Lietuvoje bei atitinkamos infrastruktūros plėtrą.“ Ar girdėjote ką nors apie tai? Vargu. O juk dar pažadėta skatinti „naujų, mažiau aplinką teršiančių lėktuvų naudojimą“.
Neaišku, kaip su tais orlaiviais, bet elektromobiliai nevilioja net ir R.Karbauskio, kuriam mielesnis daugiau nei trylika litrų šimtui kilometrų galintis susrėbti „Chevrolet Escalade“. Nors Kultūros komiteto viršininkas vadovauja partijai, kurios pavadinime yra ne tik valstiečiai, bet ir žalieji.
Deja, per tuos porą metų valdančiųjų žalumas buvo panašus į Sacharos. Uždrausta parduotuvėse nemokamai dalyti didelius plastikinius maišelius, bet tai – Briuselio iniciatyva. Renovuojami būstai, kylančios saulės ir vėjo jėgainės – labiau ankstesnių vyriausybių nei dabartinės nuopelnas.
Negali sakyti, kad visiškai nieko nenuveikta. Mėnesiui buvo pristabdyti plyni kirtimai Labanore, nors dėl jų tvarkos toliau laužomos ietys.
Yra įstatymas, draudžiantis statyti atliekų deginimo jėgaines arčiau kaip 20 kilometrų iki artimiausios trobos. Jis kažkam buvo žūtbūtinai reikalingas, nors dabar Vilniuje ir Kaune kylančioms elektrinėms neva negalios, o ateityje niekas neplanuoja naujų, nes ir taip turėsime per daug. Dar visapusiškai už Europos Sąjungos milijonus apsaugotos meldinės nendrinukės, kurių globėjams finansavimas užtikrintas ilgam.
Daugiau – kaip ir viskas. Atstatydintas aplinkos ministras K.Navickas pamėgino sukurti oro taršos mažinimo programą, tačiau padarė esminę klaidą užsiminęs joje apie taršos mokestį automobiliams ir didesnį akcizą dyzelinui. Premjeras tokias pastangas išvadino planeliu ir „visišku oru“.
Praėjusiais metais lyg ant mielių kilo taršos leidimų, kurių atliekamų Lietuva nemažai parduoda, kainos. Dešimtys milijonų eurų byrėjo į Klimato kaitos specialiąją programą.
Būtų galima keisti senus katilus, atnaujinti kiaurus privačius namus, ant jų stogų įrengti saulės modulius. Bet valstiečių finansų inžinieriai nusprendė, kad bent dalies tų pinigų reikia ikimokyklinio ugdymo pedagogų algoms.
Centrinė valdžia nurodė, kad nuo šių metų gyventojai privalo atskirti maisto atliekas nuo kito šiukšlių srauto, o tuo pasirūpinti įpareigojo savivaldybes. Aplinkos ministerijai liko tik skėsčioti rankomis – nepaiso šių nurodymų vietos valdžia, nors tu ką.
Tuo metu Europos Komisija skyrė vos porą mėnesių pasiaiškinti, kodėl šalyje, kuri į nuotekų vamzdžius sukišo apie milijardą eurų, net ir ne tokiuose mažuose miesteliuose apstu lauko tualetų, skleidžiančių smarvę ir teršiančių gruntinius vandenis. Pažeidimas rimtas, už jį gali grėsti milijoninės baudos.
Pernai Katovicuose vyko milžiniška Jungtinių Tautų konferencija klimato kaitos klausimais. Nusifotografuoti ir pasikalbėti apie Ukrainos reikalus buvo nuvykusi šalies vadovė. Užtat kokia Lietuvos pozicija dėl taršos ir jos mažinimo, taip ir sunku suvokti. Kitoms šalims atstovavo ministrai, o mūsų valstybei – energetikos viceministrė. O aplinkos ministro tuo metu jau nebeturėjome. Jo nėra iki šiol. Nors jei jau valdantieji tokie „žalieji“, tai jiems ši institucija turėtų būti viena svarbiausių.
Kai jau šitaip, tai kitame partijos sąskrydyje galima pasiūlyti tą žodį iš pavadinimo ir išbraukti. Nors galima pažvelgti ir kitaip – galbūt valstiečiai, pasivadinę žaliaisiais, tiesiog norėjo pripažinti esantys visiški politikos naujokai. Tada viskas stoja į savo vietas.
