„Keliauti žvelgiant į pasaulį per langą? Lakstyti nuo vieno pastato prie kito ir daryti asmenukes? Ne“, – įsitikinusios gidės. Anot jų, sustojus ir tiesiog apsidairius atsiveria neįtikėtinas potyrių pasaulis, o mažuose provincijos miesteliuose snaudžia jautrios istorijos, kurias palietus ar paragavus, pasklinda garsai ar kvapai.
D.Tankūnaitė, pažymėdama savo žodžius, pacitavo ir šią savaitę mirusio filmų kūrėjo, menininko Jono Meko žodžius, kuris sakė: „Nemesk kelio dėl takelio (...) keliai yra dulkėti ir oficialūs, o vieškeliai nuveda prie nuostabių pievų ir upelių (...) Mano gyvenimas nėra važiavimas į tikslą – man labiau rūpi tos pievos...“
Gidės vardijo ir daugybę Lietuvos miestų ir miestelių, kuriuos šiemet turėtų aplankyti kiekvienas. Tiesa, jos iškart perspėjo – šiame sąraše nebus nei Vilniaus, nei Kauno.
Gidžių teigimu, naujas taškas turistiniame žemėlapyje – Šeduva, kuriame statomas naujas muziejus, kurį inicijuoja vietinė žydų bendruomenė. Nepraleisti reikėtų ir Kulautuvos, kurią pasiekti galima ir kitaip, nei tradiciniu būdu – sėdant į garlaivį Kaune prie Vytauto bažnyčios ir plaukiant iki pat Akacijų alėjos.
„Baisogala – šių metų mano atradimas. Šis miestelis šiemet kvies į koncertus, nes tai yra mažoji kultūros sostinė.
Dubingiai – tiek kartų girdėta, kalbėta, tačiau, kol nenuvažiuoji į tą vietą, sunku suvokti ir pačių Radvilų giminės didybę. Tas miestelis yra didingas, jis turi ultra modernią bažnyčią, kurios galėtų pavydėti ir Vilnius, ir Kaunas. Sunku suprasti, kodėl į šitą miestelį nėra nei vieno tarpmiestinio autobuso.
Žeimelis – tai yra stebuklų stebuklas, bet apie jį, atrodo, nieko negalima pasakyti. Ten yra sustingęs laikas. Jis nebetiksi. Ten nuvažiavus, išvažiuoti nebesinori“, – pasakojo H.Miliauskienė.
Gidžių teigimu, nereikėtų pamiršti ir Žemaitijos lobių.
„Kurtuvėnai – tas vaizdas, kuris matosi paskendusiame rūke – toks yra miestelio žavesys. Papilė – jos aikštė yra gal net įspūdingesnė už Vilniaus Lukiškių aikštę. Taip pat Seda, Plateliai...
Varniai – rasojantys varpai, Lietuvos ištakos ir begalės įspūdžių, kuriuos aprašė Česlovas Kudaba. Šiluva – nuostabūs atlaidai, autentika, kurią gali pajusti net ir netikintys.
Tytuvėnai – vienuolynai visada yra ypatingi, bet, kai įeini į vienuolyno erdves, užuodi tą jeronimo kvapą, tai nori nenori ranka nusitiesia ir veži tą šakelę namo. Kražiai – atvažiavus iškart dairaisi kruvinų pėdsakų, bet viskas balta balta. Mindaugas Kavaliauskas yra sukūręs visą seriją fotografijų, kurios sklinda po visą pasaulį“, – vaizdžiai kalbėjo D.Tankūnaitė.
Gidės pridūrė, kad tikra nuodėmė būtų neaplankyti ir Suvalkijos regiono, kuriame, anot jų, yra tikrasis mūsų identitetas.
„Bartininkai – čia visada vasarą vyksta klasikinės muzikos koncertas, kuriame galima patirti tokį katarsį, kokio net Vienos operoje nerasi... Iš derlingų Suvalkijos lygumų išėjo visi mūsų didieji vyrai – J.Basanavičius, V.Kudirka, Maironis...
Vilkaviškis – visada smagu nueiti iki kunigų seminarijos, apžiūrėti seną siuvyklą, arba nueiti iki dvaro, kuris mena tuos laikus, kai Napoleonas kariams kepė duoną. Kudirkos Naumiestis žavi savo barokine architektūra.
Kiduliai – viena bažnyčia, du barai. Bet čia svarbiausia yra vyno kultūra. Gėrimai yra tokia pati kultūros dalis. Čia galima paragauti pienių, dilgėlių, agrastų ir t.t. vyno“, – išskyrė H.Miliauskienė.
