58 metų T.Cookas praėjusiais finansiniais metais praturtėjo – palyginti su ankstesniais, jo atlyginimas su įvairiomis premijomis padidėjo net 22 proc.
Nors kompanija pagal parduotus išmaniuosius telefonus pasaulyje iš antrosios vietos nukrito į trečiąją, jos finansiniai rodikliai buvo puikūs. Todėl ir T.Cookui atseikėta 15,7 mln. dolerių (13,7 mln. eurų). Didžiąją dalį šios sumos (12 mln. dolerių, arba 10,5 mln. eurų) sudarė premijos už pasiektus tikslus.
„Apple“ vadovas neabejotinai priklauso tiems žmonėms, kurie pastaraisiais metais keičia pasaulį. Taip jį įvertino Vokietijos žurnalas „Focus“.
– Kalbamės neįprastai anksti – rytas, vos po aštuonių. Apie ką pabudęs pagalvojate pirmiausia – ar apie kavą, ar apie „Apple“ akcijų kursą?
– Neslėpsiu – niekur nežiūriu mūsų akcijų kurso.
Rytais man reikia kavos, tiktai tuomet išsijudinu. Paskui tikrinu elektroninius laiškus, žiūriu, kas įvyko per naktį.
Tai trunka šiek tiek iki penktos ryto. Po to einu sportuoti.
Vienu metu pastebėjau, kad būtent šią dienos dalį galiu kontroliuoti geriau. Ir tik anksti rytą galiu sportuoti, nes tuomet turiu daugiausia energijos. Be to, neprasidėjus dienai mėgaujuosi tyla.
– Po „Facebook“ ir „Google“ supurčiusių skandalų atrodo, kad 2018-ieji yra tie metai, kai duomenys tapo ne tik žaliava, bet ir savotiška grėsme.
– Dauguma žmonių net nenumano, kiek daug bus piktnaudžiavimo duomenimis atvejų ir kaip stipriai jie gali pakeisti net visuomenę, kur gyvename. Tiktai pagalvokite apie nuomonės laisvės ir privatumo ryšį. Būtent tai man kelia didžiausią rūpestį.
Įsivaizduokite tokį scenarijų. Viskas, ką žmonės sako ar galvoja, bus siunčiama, analizuojama, kaupiama. Kaip mes reaguotume? Kokios įtakos tai turėtų mūsų gyvenimo būdui?
Galbūt baimindamiesi pasekmių žmonės liautųsi reikšti savo nuomonę? Mes ne tik JAV, bet ir kitose šalyse jau matėme, kad duomenys gali būti panaudojami puolimui prieš demokratiją.
– Skaitmeninės atakos būta ir artėjant referendumui dėl „Brexit“?
– Tai vyksta daugelyje šalių. Bijau, kad tai, ką matome, tėra ledkalnio viršūnė.
– Briuselyje pernai spalį pasakėte kovingą kalbą. Prabilote apie vadinamąjį „Data Industrial Complex“, galvoje turėdamas „Facebook“, „Google“ ir panašias bendroves, kurios, didindamos pelną, naudojasi žmonių duomenimis. Kas mums iš tikrųjų gresia?
– Mūsų priešas dabar yra kur kas geriau užsimaskavęs, nei buvo anksčiau – tuomet tik keletas didelių šalių galėjo ginkluotąsias pajėgas pasiųsti į mūšį ir turėti savo strategiją.
Privatumo ir „Data Industrial Complex“ požiūriu elgesys kitoks. Nebereikia būti net valstybe, kad pasiųstum savo armiją į kovą.
Pakanka būrelio asmenų, kad galėtų stoti į mūšį, kuris kiekvienai šaliai dažniausiai gresia jos viduje. Savotiškas šiuolaikinis pilietinis karas.
– Tačiau darbe būna ir malonių akimirkų. Ką veikėte tą praėjusių metų rugpjūčio dieną, kai „Apple“ vertė buvo viršijusi trilijoną dolerių?
– Dirbau. Sąžiningai sakau – to momento nesuvokiau, nes tai net nebuvo mūsų tikslas. Mes viską vertiname kitaip, ne pagal akcijų vertę.
– Tai kas tuomet svarbiausia?
– Puikūs produktai, klientai. Ir tai, ką pastarieji jaučia naudodamiesi mūsų produktais.
– Kiek valandų dirbate per savaitę?
– Apie 80–90 valandų. Tačiau iš darbuotojų to paties nesitikiu.
– Keliatės 3 valandą 45 minutės. Kada einate miegoti?
– Kelios minutės iki pusės dešimtos.
– Keliais telefonais naudojatės? Kiek elektroninių laiškų gaunate kasdien?
– Dviem. Kai kuriomis dienomis sulaukiu iki poros tūkstančių elektroninių laiškų.
– Ar dokumentus mieliau skaitote popierinius, ar ekrane?
– Nemėgstu nešiotis daug popierių, todėl teikiu pirmenybę skaitmeniniam variantui.
– Kokią knygą perskaitėte pastaruoju metu?
– Philo Knighto knygą „Shoe Dog“ („Batų vilkas: „Nike“ įkūrėjo memuarai“). Spausdintą variantą.
– Ką mėgstate labiau: pramanytas ar tikras istorijas?
– Su didžiausiu noru skaitau biografijas, tik mane mažiau domina, ką tie žmonės padarė. Svarbiausia, ką jie mąstė.
– Ko turėtume labiau bijoti: algoritmų, „Big Data“ ar žmonių?
– Galiausiai žmogus nusprendžia, kokia kryptimi vyksta kelionė. Dėl to pirmiausia rūpinuosi dėl žmonių.
– Bet kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad algoritmai galėtų viską – skraidinti bepilotes skraidykles, vairuoti automobilius, surasti meilę. Ar mašinos galėtų mokyti ir empatijos?
– Ne, todėl ir nerimauju dėl mūsų moralės ir vertybių. Jos vis labiau „išgliaudomos“, vis labiau netenka prasmės.
Bet dėl to kaltė tenka vien mums, žmonėms. Technologija daro tai, ko mes iš jos reikalaujame, tačiau prie valdymo pulto visuomet sėdi žmogus.
– Išaugote Robertsdeilyje (Alabamos valstija) tarp Mobilio ir Pensakolos, pusė valandos kelio nuo Meksikos įlankos. Buvote vidurinis iš trijų sūnų.
Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Buvau laimingas galėdamas augti kaimiškos dvasios persmelktame mažame miestelyje.
Čia visi pažinojo vienas kitą ir šeimų kasdienybę. Fantastiška, kad taip buvo.
– Kaip užsidirbote pirmuosius pinigus?
– Vienoje mėsainių parduotuvių.
– Ar dar prisimenate, kam išleidote pirmąjį atlyginimą?
– O, taip, net tiksliai. Elektronikos komplektui, kurį įsigijau „RadioShack“ prekybos centre.
Iš pradžių iš jo galėjau sukonstruoti paprastus daiktus – skambučius, laikmačius.
– Ar vaikystėje, kuri prabėgo Pietų valstijose, matėte daug diskriminacijos apraiškų?
– Anuomet padėtis buvo gana pavojinga. Dėl pilietinių teisių judėjimo ir rasių atskyrimo panaikinimo 1964-aisiais išankstinis nusistatymas automatiškai nedingo. Paskui buvo pasikėsinimai į Martiną Lutherį Kingą ir Robertą F.Kennedy.
Kasdieniame gyvenime tvyrojusios rasizmo apraiškos, nedideli skirtumai, kai dėl odos spalvos su žmogumi elgiamasi kitaip, – visa tai buvo sunku matyti.
Kasdieniame gyvenime esama diskriminacijos ir tuomet, kai su žmogumi blogiau elgiamasi dėl jo seksualumo, lyties ar kitais atvejais. Ir tai vyksta diena iš dienos visame pasaulyje.
– Svarbiu indėliu į tolerantiškos ir atviros visuomenės stiprinimą tapo jūsų 2014-aisiais leidinyje „Businessweek“ išspausdintas straipsnis, kai atskleidėte esąs homoseksualus. Pranešėte, kad atsiskleidėte ir tuo didžiuojatės.
– Vertinu, kad jūs taip suvokiate.
Tiesiog norėjau duoti ženklą, pirmiausia pagelbėdamas kitiems vaikams ir įkvėpdamas drąsos.
Prieš skleidžiančius neapykantą, diskriminaciją kasdieniame gyvenime ar tėvus, kurie atstumia savo vaikus, nes jie atskleidžia savo lytinę orientaciją. Geras jausmas, kai gali į tai atkreipti dėmesį.
– Drąsą pademonstravote ir 2015-aisiais. Po šaulio Saido Farooko įvykdyto teroro išpuolio San Bernardine buvo rastas jam priklausęs „iPhone 5c“.
Tuomet atsisakėte Federaliniam tyrimų biurui pateikti prieigą prie asmeninės naudotojų informacijos.
– Ir šiuo atveju pritariu savo ankstesniam sprendimui.
Beje, niekuomet nesitikėjau, kad susiklostys tokia situacija. Pagaliau juk valstybės užduotis yra stoti savo piliečių teisių pusėn. Tai ir padarėme. („Focus“)
