Dėl to dabar žymiai aiškiau matosi, kokią darbo kainos dalį sudaro mokesčiai. O jie – irgi yra kaina – valstybės paslaugų. Valstybė kainuoja tiek, kiek jai sumokama mokesčių. Beveik pusė sumos nuo dirbančiojo algos. Sumuojant visus biudžetus, apie 16 mlrd. eurų arba apie trečdalį viso bendrojo vidaus produkto. Taip pat nuo Naujųjų metų pabrango šiluma, dujos ir elektra. Šias gėrybes vartotojams didžiąja dalimi teikia valstybinės ir savivaldybių įmonės. Jų kainas reguliuoja, tvirtina valstybinė kainų komisija. Šios kainos nuo Naujųjų pakilo žymiai – 15-20 procentų.
Žemės ūkio ministerija tuo tarpu Naujuosius metus pradėjo stebėdama ir skelbdama mažiausias maisto produktų kainas. Dvidešimt produktų penkiuose prekybos tinkluose. Pienas, kefyras, sviestas, bulvės, burokėliai, morkos ir taip toliau. Vidurkiai, metodikos. Gal ir nieko naujo: būtent maisto produktų kainas valdžia registravo, stebėjo ir skelbė ir tada, kai įvedė eurą 2015 metais, ir vėliau, kai buvo skelbiamos pagrindinių maisto produktų vidutinės mažmeninės kainos prekybos tinklų parduotuvėse didžiuosiuose miestuose. Kad nebūtų taip visai banalu, dabar bus tiriamos dar ir ūkinių gyvūnų kainos turgavietėse. Jos irgi bus skelbiamos viešai, tame pačiame portale produktukainos.lt.
Nežinia, kam čia toji valdžia tiek vargo skaičiuodama, nes kas domisi kainomis, tai internete ir taip randa labai daug informacijos apie jas. Žymiai konkretesnės, tikslesnės, be jokių vidurkių. Prekybininkai kaip tik išmano siūlyte siūlo informaciją apie pigiausius savo produktus – kainų leidiniuose, mobiliose programėlėse, socialiniuose tinkluose. Net ir palyginti kainas galima, ir netgi ne vienoje privačioje kainų lyginimo platformoje. Ir ne tik maisto, bet ir, pavyzdžiui, degalų, draudimo, buitinės technikos ir taip toliau. Erdvė užtvindyta informacija apie vartojimo prekių kainas, tik domėkis!
Tad jei jau kalbėtume apie informacijos pateikimą, žymiai vertingesnė informacija būtų, jei valdžia skelbtų ne už kiek perka eilinis vartotojas, kas ir taip yra puikiai kiekvienam žinoma, o už kiek perka ji pati, jos įstaigos ir organizacijos. Valdžia pasirinko įdomų kelią – skelbti ir viešinti informaciją, kuri ir taip yra vieša ir kiekvienam žinoma. Tačiau štai – detali, patogi, apibendrinta – viešųjų pirkimų informacija vis dar sunkiai skinasi kelią į didžiąją viešumą. Užbarikaduota visokiomis konfidencialumo ir kitomis barikadomis, ši informacija yra padrika, nesusisteminta. Ir tada anoks čia nuopelnas dar vienu pjūviu parodyti ir taip viešas maisto produktų kainas, kai viešųjų pinigų naudojimas lieka gana uždaras. Ir jei mokesčių mokėtojai vis dar slepiasi šešėlyje, tai to motina yra dideli mokesčiai, o tėvas – neskaidrus mokesčių panaudojimas. Atverti, patogiai, informatyviai, palyginamai pateikti viešųjų pirkimų duomenis – štai kuo turėtų užsiimti valdžia, o ne sviesto kainos vidurkius skaičiuoti.
O jei jau kalbėtume apie kainas ir jų mažinimą, tai valdžiai gali būti užduotas ir kitas, jau retorinis, klausimas. Kodėl taip prieš kainas kovojanti valdžia kelia savo reguliuojamas, savo įmonių taikomas kainas? Kodėl kelia darbo ir energijos kainas, kurios po to tampa dar ir sąnaudomis? Klausimas retorinis, nes atsakymas yra žinomas. Gyvename pingančių pinigų eroje. Pinigai yra dauginami, jie pinga – ir kainų augimas yra tik kita šio medalio pusė, bet iš esmės lemianti daugumos prekių kainų augimą. Ir jei kas tikrai nori mažinti kainas, turėtų žvilgsnį kreipti ne į lentynas, ne į pasekmes, o į Lietuvos banką, dalyvaujantį priimant infliaciją lemiančius sprendimus euro zonoje. Iš ten šiuo klausimu – įtartina tyla.
