Pasilyginome su kaimynais: Baltijos sesėms nosį šluosto euro neįsileidusi Lenkija

Pamėginome pažiūrėti, ar gili takoskyra tarp valstybių Baltijos šalių ir Lenkijos.

Vidutinis bruto darbo užmokestis trečiąjį 2018 m. ketvirtį (duomenys iš nacionalinių statistikos tarnybų, Lenkijos atveju rodiklis perskaičiuotas į eurus pagal vidutinį to ketvirčio kursą):

Lietuvoje – 935,7 euro

Latvijoje – 1006 eurai

Estijoje – 1291 euras

Lenkijoje – 1065 eurai.

Minimali mėnesio alga 2018 m. antrąjį pusmetį (Lietuvos statistikos departamento duomenys):

Lietuvoje – 400 eurų

Latvijoje – 430 eurų

Estijoje – 500 eurų

Lenkijoje – 480,2 euro.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM) (ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenys):

Lietuva: 21 proc. daugeliui produktų, lengvatinis – 9 ir 5 proc.

Latvija: 21 proc. daugeliui produktų, lengvatinis – 12 proc.

Estija: 20 proc. daugeliui produktų, lengvatinis – 9 proc.

Lenkija: 23 proc. daugeliui produktų, lengvatinis – 8 ir 5 proc. (taikomas pagrindiniams maisto produktams)

Naujausi PVM pokyčiai Lietuvoje įsigaliojo nuo šių metų sausio 1 dienos. Jais lengvatinis 9 proc. PVM tarifas taikomas malkoms ir medienos produktams, lengvatinis 5 proc. PVM tarifas – laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams.

Estijoje lengvatinis PVM tarifas taikomas knygoms, periodiniams leidiniams, kai kuriems farmacijos produktams. Panašiai ir Latvijoje: lengvatinis PVM skaičiuojamas kai kuriems maisto produktams, farmacijos prekėms, knygoms, periodiniams leidiniams, viešbučiams.

Lenkijoje lengvatinis 5-8 proc. PVM taikomas kai kuriems maisto produktams, farmacijos produktams, kai kurioms knygoms, periodiniams leidiniams, kai kurioms pramogoms, viešbučiams, laidojimo paslaugoms, kirpyklų paslaugoms.

Akcizai (Valstybinės mokesčių inspekcijos ir „Eurostat“ duomenys):

Lietuva: vynas (mažiau nei 8,5 proc. stiprumo) – 65,46 euro už hektolitrą; vynas (stipresnis nei 8,5 proc.) – 164,67 euro už hektolitrą; stiprieji alkoholiniai gėrimai – 1 665,04 euro už gryno etilo alkoholio hektolitrą; benzinas – 434,43 euro už tūkstantį litrų; cigaretės – 59 eurai už tūkstantį cigarečių.

Latvija: vynas (mažiau nei 8,5 proc. stiprumo) – neapmokestinamas akcizu; vynas (stipresnis nei 8,5 proc.) – 92 eurai už hektolitrą; stiprieji alkoholiniai gėrimai – 1670 eurų už gryno etilo alkoholio hektolitrą; benzinas – 476 eurai už tūkstantį litrų; cigaretės – 74,6 euro už tūkstantį cigarečių.

Estija: vynas (mažiau nei 8,5 proc. stiprumo) – 84,41 euro už hektolitrą; vynas (stipresnis nei 8,5 proc.) – 147,82 euro už hektolitrą; stiprieji alkoholiniai gėrimai – 2508 eurai už gryno etilo alkoholio hektolitrą; benzinas – 563 eurai už tūkstantį litrų; cigaretės – 69,5 euro už tūkstantį cigarečių.

Lenkija: vynas (mažiau nei 8,5 proc. stiprumo) – neapmokestinamas akcizu; vynas (stipresnis nei 8,5 proc.) – 36,6 euro už hektolitrą; stiprieji alkoholiniai gėrimai – 1322,45 euro už gryno etilo alkoholio hektolitrą; benzinas – 449,58 euro už tūkstantį litrų; cigaretės – 47,93 euro už tūkstantį cigarečių.

Nuo liepos 1 dienos Lietuvoje 10 proc. didės akcizas etilo alkoholiui. Vadinasi, jis sieks 1 832 eurų už gryno etilo alkoholio hektolitrą. Skaičiuojama, kad 0,5 litro stipraus alkoholinio gėrimo vidutiniškai brangs apie 0,39 euro, bei tikimasi, kad dėl padidinto akcizų tarifo etilo alkoholiui valstybės biudžetas 2019 m. papildomai gaus apie 5 mln. eurų pajamų.

Alkoholio akcizai Lietuvoje didinami jau ketverius metus iš eilės – paskutinį kartą jie didėjo 2017 metais. O štai Lenkijoje jau metus taikomas 50 proc. mažesnis akcizas mažųjų alaus daryklų verdamam alui. Pas mus šis mokestis alui nuo 2017 m. kovo didėjo 112 procentų.

Vaiko pinigai (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys):

Lietuva: 50 eurų kiekvienam vaikui nuo gimimo iki 18 metų, neįgaliam vaikui – 69,92 euro.

Latvija: vaikams nuo 1 iki 15 metų vaiko pinigai dalijami taip: pirmam vaikui – 11,38 euro; antram vaikui – 22,76 euro; trečiam vaikui – 34,14 euro; ketvirtam ir kiekvienam paskesniam vaikui – 50,07 euro.

Nuo pernai metų kovo šeimoms, auginančioms du ir daugiau vaikų, mokamas papildomas priedas: du vaikus auginančiai šeimai – 10 eurų; tris vaikus – 66 eurai; keturis vaikus – 116 eurų; penkis vaikus – 166 eurai; šešis vaikus – 216 eurų; už kiekvieną paskesnį vaiką iki 20 metų, priedas šeimai didinamas 50 eurų.

Estija: išmoka skiriama ir mokama vaikams nuo gimimo iki 16 metų: pirmam ir antram vaikui – 55 eurų, trečiam ir kiekvienam paskesniam vaikui – 100 eurų.

Šeimoms, auginančioms tris ar daugiau vaikų, skiriamas priedas: tris– šešis vaikus – 300 eurų, septynis ir daugiau vaikų auginančiai šeimai – 400 eurų.

Lenkija: nuo 2016 m. balandžio 1 d. vaikams nuo gimimo iki 18 metų skiriama 119 eurų išmoka per mėnesį: pirmam vaikui, vertinant šeimos pajamas, jeigu šeimos pajamos vienam asmeniui per mėnesį neviršija 190 eurų, o šeimoms su neįgaliu vaiku, jei šeimos pajamos vienam asmeniui per mėnesį neviršija 286 eurų; antram ir kiekvienam paskesniam vaikui – nevertinant šeimos pajamų.

Ekonomikos rodiklius stebinčių specialistų paprašėme pakomentuoti, apie ką kalba tokie panašumai ir skirtumai tarp šalių.

„Luminor“ banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė neabejoja, kad motyvai kelti akcizus alkoholiui Lietuvoje – teisingi. „Tik mūsų šalis nedidelė, todėl visai nesudėtina nuvykti apsipirkti į gretimas valstybes. Tad natūralu, kad, turėdami skirtingą mokestinę aplinką, turime erdvės ir nuostoliams. Akivaizdu, kad šiuo metu keliamas akcizas stipriam alkoholiui į tai neatsižvelgia, – kalbėjo analitikė. – Atotrūkis tarp šio mokesčio skirtingose šalyse – nemažas. Žvelgiant iš pardavėjo pusės – tai jau skirtingos konkurencinės prekės“.

Lenkija turi didžiulę rinką, kurioje suveikia masto ekonomikos principas. Jau vien dėl jo, neminint mokestinio veiksnio, prekės Lenkijoje pigesnės. Todėl pašnekovė neabejoja, kad, Lietuvoje padidėjus alkoholio akcizui, gyventojai pasinaudos apmokestinimo skirtumais. Juoba alkoholis – negendanti prekė.

„Vis dėlto į Lenkiją važiuojama ne tik dėl didesnio akcizo: ten iš tiesų pigiau, todėl retsykiais, apgalvojus pirkinių krepšelį, važiuojama grandioziniams apsipirkimams. Bet yra gyventojų, kurie taip tarsi keršija valdžiai už jos politiką“, – svarstė banko analitikė.

„Ir kitose srityse veikia analogiški svertai. Vienintelė smagi vienintelė pernykštė valdžios iniciatyva – siekis sumažinti darbo santykių apmokestinimą, norint jį padaryti geriausią Baltijos valstybėse.

Šalis, norinti pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų, pratęsti priartėjimo prie ES spurtą, privalo sukurti palankią terpę tiems, kurie nori dirbti, tobulėti, užsidirbti. Tai padės mums palaipsniui išsiskirti iš gana susiniveliavusios Baltijos šalių situacijos. Estai proveržį pasiekė daug anksčiau nei mes ir latviai. Latviai išsiskiria turintys savo didmiestį Rygą, apie kurį Vakarai tik ir tešneka.

Kalbant apie reputacinę pusę, Lietuva kurį laiką aktyvumo tarptautinėje erdvėje prasme buvo beveidė pilka dėmė. Tik pastarieji keli metai rodo proveržį. Panašu, kad tai – nauja epocha“, – lrytas.lt komentavo I.Genytė-Pikčienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad nemažą proveržį Lietuvos žinomumo prasme pavyko pasiekti su į Kauną ir Vilnių ateinančiomis tiesioginėmis užsienio investicijomis. Drauge atsirado sveikas pramonės ir paslaugų centrų pasidalijimas: pramonė suka į Kauną, Vilnius pasirinko paslaugų centro vaidmenį.

Ar, kaip sako I.Genytė-Pikčienė, nauja epocha sukurs ir naują epochą vidutinės mėnesio algos eilutėje? Čia pašnekovė, lygindama Lietuvos rodiklį su Baltijos šalimis ir Lenkija, pirmiausia atkreipė dėmesį, kad reali vidutinė mėnesio alga pas mus yra didesnė, nei matome statistikoje. Taip yra dėl didelio šešėlio.

„Kita vertus, Lietuvos ekonomikos struktūra – kitokia nei Estijoje. Pastarojoje didesnę rinkos dalį sudaro aukštesnę pridėtinę vertę kuriančios įmonės. Tose veiklose dirbantys žmonės turi galimybę gauti didesnę algą. O pas mus gausu žemos ir vidutinės vertės masinės gamybos įmonių. Čia nėra daug erdvės algai didinti, nes kitaip produkcija darosi nebekonkurencinga užsienio rinkose“, – teigė analitikė.

Smulkaus ir vidutinio verslo nebankinio finansavimo įmonės „SME Finance“ patarėją ekonomikai Aleksandrą Izgorodiną iš pirmo žvilgsnio pavydą turintis kelti Lenkijos ūkio augimas neramina.

„Lenkija – unikali ekonomika ES kontekste. Tai – vienintelė ES šalis, kuri 2008-2009 m. nepatyrė krizės. Ir 2018 m. stebino tai, kad jų ekonomikos augimas – sparčiausias ES – virš 4 procentų, – sakė pašnekovas. – Tačiau neramina tai, kad augimas – pernelyg spartus ir ne iki galo tvarus. Jie, turėdami tokį spartų bendrojo vidaus produkto augimą, kuris, beje, kyla nuo labai aukštos bazės, iki šiol sugeba išlaikyti didžiulį biudžeto deficitą. Pavyzdžiui, Europos Komisijos skaičiai rodo, kad 2015-2017 m. deficitas atitinkamai buvo 2,7 proc., 2,2 proc. ir 1,4 procento. Mano požiūriu pagrindinė rizika – ekonomikos augimo nesuvaldymas. Kai tavo ekonomika auga po 4-5 proc. kasmet, o tu iki šiol turi biudžeto deficitą, tai reiškia du dalykus.

Pirmas: tai rodo, kad valdžia pernelyg stipriai išlaidauja ir ekonomika skatinama daugiau nei reikėtų. Antra: atėjus sunkmečiui, pavyzdžiui, ištikus sudėtingiausiam „Brexit“ scenarijui, Lenkijos valdžia staiga susidurs su dideliu biudžeto deficitu: finansavimas labai kris, o išlaidos bus tokios pat, nes Lenkijoje dominuoja socialinės išlaidos“.

Jei išsipildytų blogasis scenarijus, tai neabejotinai paveiktų ir Lietuvą. Mat mūsų eksportuotojams Lenkija – labai svarbi. Į šią šalį išvežama 8 proc. lietuviškos kilmės produktų. Tai – trečia pagal dydį mūsų eksporto partnerė. O kol kas A.Izgorodinas prognozuoja, kad šie metai eksportuotojams Baltijos šalyse ir Lenkijoje seksis gerai, nes visose šiose valstybėse – mažas nedarbo lygis, vadinasi, auga perkamoji galia.

Lietuva nuo kaimyninių šalių stipriai skiriasi tuo, kad turime labai tvirtus pramonės ir transporto sektorius. Mūsų pramonė, skirtingai nuo kitų šalių, orientuota į eksportą. Lietuvoje – 62 proc., Estijoje – 51 proc., Latvijoje ir Lenkijoje – 40 proc., ES vidurkis – tik 33 proc. Tai – „Eurostat“ duomenys, parodantys, kokią dalį nuo BVP sudaro prekių eksportas.

„Lietuva pagal transporto dalį nuo BVP yra lyderė visoje ES – 12 procentų. Tai rodo, kad mūsų ekonomika labai atvira. Be to, turime teisingą eksporto struktūrą: 80 proc. lietuviškos kilmės eksporto nukreipta į ES šalis. Tai reiškia, kad mūsų priklausomybė nuo probleminių rinkų, tokių kaip NVS, labai nedidelė. Tai gerai, nes, pavyzdžiui, Rusija nuo šių metų padidino PVM, vadinasi, rusų perkamoji galia mažėja“, – pastebėjo A.Izgorodinas.

Nepaisant minėtos grėsmės Lenkijos ūkiui, jis mano, kad iš didžiosios kaimynės galėtume pasimokyti lankstumo ir gerokai greitesnio reagavimo į galimybes. „Turiu omeny darbo jėgos importą. Lenkija, nors turi gerokai mažesnį nedarbo lygį negu Lietuva, išsiskiria tuo, kad atlyginimai čia auga gerokai lėčiau nei Baltijos šalyse.

„Eurostat“ duomenimis, 2012-2017 m., Lietuvoje per penkerius metus atlyginimai išaugo 1,7 euro per valandą, Lenkijoje – 1,2, Estijoje – 2,2, Latvijoje – 1,8 euro per valandą. Lenkus galima pagirti, kad jie laiku pamatė darbo jėgos importo galimybes iš Ukrainos. Mes per keletą metų padidinome darbo santykių lankstumą, tačiau lenkai nugriebė grietinėlę“, – lenkus gyrė analitikas.

Lenkų darbo rinka gerokai lankstesnė nei lietuvių: nedarbo lygis pas mus – 5,9 proc., Lenkijoje – 4 proc. Bet tuo pat metu Lietuva, anot A.Izgorodino, turi stebuklingai didelį užimtumo lygį: čia dirba 72 proc. darbingo amžiaus žmonių. Kita vertus, net ir su tokiu rodikliu nedarbo lygiu atsiliekame nuo Lenkijos. Pasak pašnekovo, tai reiškia, kad Lietuvoje gerokai daugiau ilgalaikių bedarbių.

„Iš Estijos galėtume pasimokyti geresnio valstybės pozicionavimo. Pagal konkurencingumo indeksą ES kontekste atrodome labai gerai, padarėme didelį proveržį. Bet trūksta tikslingesnio valstybės pozicionavimo, verslo klimato komunikacijos. Estai formuojant įvaizdį labai stiprūs“, – šalis lygino pašnekovas.

O štai Latvijoje jis įžvelgia grėsmę, mat braliukų ūkio priklausomybė nuo pramonės ir eksporto gerokai mažesnė nei mūsų. Tai nėra gerai, kai kalbame apie atsigavimą po krizės. Kaip teigė A.Izgorodinas, Lietuva po krizės augo gerokai sparčiau nei Latvija, nes mūsų pramonė ir eksportas nukreiptas į ES rinkas. Tuo tarpu latviai kur kas labiau priklausomi nuo vidaus vartojimo.

Viena vertus, prasidėjus sunkmečiui, jie į tai sureaguos vėliau. Tačiau, pasinaudoję ES skatinimo programa, mes atsigautume sparčiau. „Tai tas pats, ką būtų galima pasakyti kalbant apie Kiprą ir Graikiją. Jie iki šiol labai sunkiai kapanojasi iš krizės, nes, išskyrus turizmą, neturi ką eksportuoti“, – svarstė analitikas.