Nes toks darbas, koks atsirado Muitinės departamento languose, jo nuomone, prilygsta puošybai saldainių popierėliais. Bet ar M.Petruškevčius numano, kam užtvojo žodžiais, kritikuodamas konkurse pirmąją vietą pelniusią vitriną?
Vitrinas tuoj nupuoš
Jos tuoj neliks. Kaip ir visų kitų 35 vitrinų, kurios dalyvavo Vilniaus savivaldybės skelbtame konkurse. Kurios buvo išpuoštos gruodžio pradžioje ir kurios bus nurengtos netrukus, po Trijų Karalių šventės.
Nežinia, kodėl tiek nuoskaudų išliejo dizaineris, kurio apipavidalinta restorano „Sugamour“ vitrina taip pat dalyvavo konkurse ir kuri nepateko į apdovanotųjų trejetą.
Gal M.Petruškevičius įsižeidė dėl to, kad nugalėtojai buvo pamaloninti piniginiais prizais? Ar dėl to, kad priekyje atsidūrė „paprastos moters“ karpiniai?
Tačiau būtent už tokios „vaikų darželio“ vitrinos susirikiavo kiti apdovanotieji. Antroji vieta atiteko „Julia Janus“ koncepcinės parduotuvės vitrinai Stiklių gatvėje, trečioji – Vilniaus piligrimų centro vitrinai, esančiai Dominikonų gatvėje.
Taigi ar verta taip niršti, jei didžiulę įtaką renkant gražiausią vitriną padarė žmonės, – 5500 vilniečių, balsavusių internetu? Nes tik šį tą nulėmė komisijos balsas.
Užgaulė įskaudino
Kaip jautėsi vitriną papuošusi Justina Kosaitė? Mergina, dirbanti Muitinės departamento Tarptautinių ryšių skyriaus vyriausiąja specialiste? Mėgėja, nekrimtusi dailės studijų ar dizaino mokslų, užtat turinti tarptautinio verslo diplomą?
„Žinoma, kad buvo skaudu, – karčiai šyptelėjo J.Kosaitė. – Jeigu menininkas menininką įžeidinėja, nėra malonu. Be to, nereikėtų painioti. Dizaineris Mantas Petruškevičius juk kūrė vitrinas iš specialiai tam nupirktų priemonių. Jis pats nesiuvo nei meškinų, nei briedžių, kurie suguldyti vitrinoje.
O man teko užpildyti langų erdvę pasitelkus pačias minimaliausias priemones.
Jis irgi ne pirmą kartą konkurse dalyvavo, žino, kas pernai jį laimėjo. Ir į tai atsižvelgęs juk galėjo tobulėti“.
Pati J.Kosaitė yra sukaupusi solidžios patirties. Iš šešių, nuo 2013-ųjų jos sukurtų kalėdinių vitrinų apdovanojimus pelnė trys.
„Nusipiešiu eskizą. Pati išpjaustau figūras, sukomponuoju. Būna, ropinėju ant palangių lyg akvariume. Šviesos juk dega, ir praeiviai sustoja, šypsosi, kažką komentuoja. Laimei, per stiklus to nesigirdi“, – kalbėjo Justina.
Ne kas kitas, bet žmonės ir suskato ją guosti, paskaitę, kaip „auksinę“ vitriną sudorojo M.Petruškevičius.
Straipsnių komentatoriai paprastai visada būna pikti, bet šįkart nė jie nepagailėjo kritikos profesionaliam dekoruotojui ir stojo į Muitinės departamento vitrinos autoriaus pusę nė nežinodami, kas jis.
Tebesaugo muitininkų šunį
J.Kosaitės kabinete, ant palangės, tebetupi muitininkų šuo. Pagamintas iš laikraščių. Ir nepaprastai išraiškingas.
„Tai rysenšnauceris. Tokį ir aš turėjau. Bet iš pradžių, kai išlanksčiau jo kontūrus iš vielos, atrodė kaip liūtas“, – nusijuokė ji.
Justina – muitininkų atradimas. Senokai, prieš kokius septynerius metus įėję į karpiniais papuoštą jos kabinetą departamento darbuotojai grožėjosi ir aikčiojo. O po to sumanė paprašyti, kad ji papuoštų Muitinės departamento tris didelius vitrininius langus, atsigręžusius į Gedimino prospektą.
Prašymai – prašymais, bet ne tokia pigi yra ši užduotis. Pavyzdžiui, vien baltas ir spalvotas popierius karpiniams šiemet kainavo apie 100 eurų.
„Brangu. Nes popieriaus reikėjo daug, gaminau trimatę kompoziciją.
Pernai buvo paprasčiau. Patys darbuotojai – kriminalinė muitinės tarnyba davė kartoninių dėžių nuo konfiskuotų kontrabandinių cigarečių. Prireikė ir šūsnies senų laikraščių. Tad tereikėjo prisipirkti klijų.
Kūriau iš viso to miestą, ir net automobilį gaminau nusifotografavusi originalą. Tokį, kuriuo važinėja kriminalistai – „Audi“ automobiliu, konfiskuotu iš kontrabandininkų. Ir šunų skulptūras gaminau – geriausiai pavykusį ir esu pasilikusi. Muitinėje juk tarnybą eina 28 šunys.
Bet net ne pinigai čia svarbiausia. Svarbiau, kad laiko tam papildomo neskiriama. Viską iškarpyti, paruošti reikėdavo po darbų. Ir tame teturėjau savaitę. O kas po to? Tik „ačiū“. Ir dar visokių komentarų tenka prisiklausyti. Visi juk yra „specialistai“, geriau visada už autorius žino“, – pratarė.
Skaudžiai reaguoti į įžeidimus neįmanoma. Juk tai – kūriniai. Tačiau visada atsirasdavo ir žmonių, kurie nepagailėdavo gero žodžio. Būna, kad net specialiai užsukę į departamentą imdavo klausinėti, kas čia taip kūrybingai išgražino valdiškos įstaigos vitrinas.
Esą, iš kur muitinė turi dizainerį? Kiek tai kainuoja? O kai sužino, kad tai daro pati darbuotoja, ima aikčioti. Net Valstybinė mokesčių inspekcija smalsavo, kas gi vitrinas išpuošė, nes ir ji to norėtų.
„Prieš porą metų kreipėsi spragtukų kolekcininkas, siūlė juos įkomponuoti. Bet aš iki jų dar nepriaugau, gal kitąkart ką nors sugalvosiu“, – šyptelėjo Justina.
Bet juk ir tai, ką ji sukūrė, yra nerealiai tobula. Nes antroje vietoje liko Julia Janus salono vitrina – kurta dizainerio.
Puošiant trečiosios vietos laimėtoją – Domininkonų gatvėje esančio Piligrimų centro vitriną – taip pat talkino menininkai.
Kūrinius išsidalina
„Pats konkursas tai ištąsė nervus, – patikino J.Kosaitė. – Juk balsavimas vyko ir internetu. Būdavo, stebiu, kaip kinta balsų procentas ir virpu nuo jaudulio.
Tai, kad laimėjau, sužinojau gavusi laišką iš konkurso organizatorių. O kas kiti du? Iš karto net nesugebėjau rasti informacijos“.
Taigi konkursas jau atsitraukė, emocijos – vėsta. O kur gi atsiduria J.Kosaitės kūriniai po to, kai vitrinos nupuošiamos?
„2015-ųjų miestą tai išsinešiojo kolegos – namukus vaikams žaisti. Jie tapo lėlių namais. Niekas neišmetama – viskas panaudojama. Dalis atsidūrė muitinės muziejuje“.
