Pažvelgus į ekonomikos ciklus tokios kalbos atrodo gana logiškos. Juk praėjo dešimtmetis nuo katastrofiškų 2008-ųjų, per tiek laiko pasaulio ūkis gerokai ūgtelėjo, todėl nenuostabu, jei įvyktų didesnis ar mažesnis sukrėtimas. Juolab kad panika šiais metais buvo kilusi ne sykį.
Daug sumaišties sukėlė JAV prezidentas D.Trumpas, kurio administracija paskelbė kone tikrą muitų karą kitoms šalims, ypač Kinijai. Pastaroji irgi nepanoro likti skolinga, todėl pagrasino apmokestinti daugybę amerikietiškų prekių.
Tačiau metams baigiantis šie nesutarimai priblėso ir netgi pakvipo trapiomis paliaubomis.
Mat visos konflikto pusės suvokia, kad tokiose pjautynėse akivaizdaus nugalėtojo negali būti – juolab kai tiek didžiosios, tiek mažesnės pasaulio valstybės tebelieka glaudžiai susijusios prekybiniais ir kitokiais ryšiais.
Dangaus griuvimo požymių pasirodė prieš pat Kalėdas, kai JAV biržų indeksai smigo iki žemiausių reikšmių šiais metais, o griūtis buvo tokia staigi, kokios nepasitaikė jau kelis dešimtmečius. Baimės buvo per akis, kol neprasidėjo pošventinė prekyba akcijomis.
Vakar paaiškėjo, kad šis nuosmukis į Europos ir kitų regionų biržas nepersimetė, o pačiose JAV indeksai šovė į viršų per dešimtmetį neregėta sparta. Tiesa, palyginti su tuo, kas buvo prieš kelis mėnesius, jų reikšmė tebėra mažesnė.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad JAV įmonių akcijos pastaraisiais metais brango gerokai smarkiau, nei gerėjo kompanijų finansiniai rezultatai, todėl panašios korekcijos greičiausiai buvo neišvengiamos. Ko gero, panašių atvejų pasitaikys ir ateityje.
Vis dėlto kol kas pasaulio ekonomika auga ganėtinai sparčiai. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) prognozuoja, kad tiek šįmet, tiek kitąmet visos planetos ūkis pasistiebs po 3,7 proc. Tiesa, dar prieš pusmetį buvo tikimasi 0,2 proc. didesnės plėtros.
Mūsų šalies bendrasis vidaus produktas, remiantis Lietuvos banko prognozėmis, šiais metais turėtų būti 3,4 proc. didesnis nei praėjusiais. Tačiau 2019-aisiais tikimasi nuosaikesnio augimo – 2,8 proc. Toks skaičius numatytas ir prognozuojant kitų metų biudžeto pajamas bei išlaidas.
Šie skaičiai nė iš tolo neprimena laikų, kai Baltijos tigrais vadintų Latvijos, Estijos ir Lietuvos ūkis kasmet augdavo kelis kartus greičiau. Bet juk prieš porą dešimtmečių mūsų regionas buvo priskiriamas prie besivystančių, o dabar – jau prie išsivysčiusių šalių. O jų plėtra įprastai būna labai skirtinga.
Antai TVF tikisi, kad šiais metais besivystančių valstybių ekonomikos augimo vidurkis sieks net 4,7 proc., o išsivysčiusių – tik 2,4 proc. Taigi šiuo atžvilgiu Lietuvos rodikliai nėra prasti.
Tačiau atvira vadinama mūsų šalies ekonomika yra itin priklausoma nuo padėties kituose regionuose, ypač euro zonoje, į kurią eksportuojama didžioji dalis prekių ir paslaugų. Kas nutiktų, jei ten ūkis imtų buksuoti ir užsakymų Lietuvos įmonėms gerokai sumažėtų?
Akivaizdu, kad eksportuotojai tai pajustų pirmiausia. Jiems neišvengiamai tektų arba mažinti atlyginimus, arba atleisti dalį darbuotojų. Atitinkamai sumažėtų vartojimas, o galbūt po keleto mėnesių tai pajustų ir biudžeto surinkimą stebinti Finansų ministerija.
Tuomet Vyriausybei tektų arba ieškoti naujų paskolų, arba rinktis, kam sumažinti finansavimą. Greičiausiai tai būtų senjorai, kuriems pensijos pastaraisiais metais didintos ne sykį, ir viešojo sektoriaus darbuotojai.
Žodžiu, toks gali būti vadinamasis minkštasis nusileidimas, kai ekonomika, keletą metų augusi gana sparčiai, praranda šį tempą, nors ir nenugrimzta į sąstingį. Ar Lietuva jam pasirengusi? Ne visai.
Tikimasi, kad šįmet valstybės rezerve bus sukaupta apie milijardą, o baigiantis 2019-iesiems – jau pusantro milijardo eurų. Tai nėra mažai, tačiau tokia suma tikrai nėra pakankama, kad valstybė be didesnių rūpesčių vykdytų savo įsipareigojimus ilgesnį laikotarpį. Reikėtų bent du ar tris kartus didesnės finansinės „pagalvės“.
Kita vertus, nuo kitų metų įgyvendinus mokesčių reformą ir padidinus pensijas bei kitas išmokas (pavyzdžiui, vaiko pinigus) bent trejus metus į biudžetą pateks gerokai mažiau pajamų nei anksčiau. Šiuos praradimus tikimasi kompensuoti mažinant šešėlinės ekonomikos įtaką, taip pat įplaukomis, kurios natūraliai gausėja tolydžio augant ūkiui.
Tik kas nutiks, jei ūkio plėtra ims strigti? O juk galimi dar baisesni scenarijai – tarkime, jei kurioje nors pasaulio dalyje kiltų rimtesnis karinis konfliktas. Nors tai jau force majeure, arba nenugalima jėga, kurios padarinių prognozuoti turbūt išvis neįmanoma.
Bet kuriuo atveju pasaulio, o kartu ir Lietuvos ekonomika įžengė į lėtesnio augimo fazę. Tačiau tai nieku gyvu nereiškia, kad priartėjome prie tokios krizės, kokia nutiko 2008-aisiais, slenksčio. Nors žmones kalbos apie naują sunkmetį baugina – kaip parodė Eltos užsakymu lapkritį atlikta apklausa, to jau prisibijo 53 proc. šalies gyventojų.
Rengtis blogiausiam nėra blogai. Tačiau, ko gero, teisus ir finansų ministras V.Šapoka, aiškinęs, kad svarbu patiems neįsikalbėti ligos. Kad ir kaip būtų, gąsdinančių pranašysčių neabejotinai girdėsime ir kitais metais.
