Užimtumo tarnyba (UT) perkrikštytos Darbo biržos duomenimis, lapkričio pradžioje Lietuvoje registruota 137,6 tūkst. bedarbių ir tai sudarė 7,9 proc. darbingo amžiaus šalies gyventojų.
Kitaip skaičiuojantis Eurostatas nurodo žemesnį nedarbo lygį – vasarą jis siekė 6,3 proc.
Kad ir kaip skaičiuotum, dėl darbuotojų stokos dejuojantiems darbdaviams, regis, tereikėtų atsigręžti į UT klientus ir jų bėdos būtų išspręstos. Pasirodo, ne.
Iš tiesų spalio mėnesio pradžioje šalyje buvo 18,7 tūkst. laisvų darbo vietų. Šįmet jų užregistruota 16,7 proc. daugiau nei pernai. Bet tai neatsispindi nedarbo statistikoje – bedarbių iš esmės nemažėja.
Kodėl susidaro tokia paradoksali padėtis, atskleidė „Lietuvos rytas“, aprašęs Alytaus rajono verslininkės A.Zenevičienės istoriją. Ji dirbti priėmė UT atsiųstą bedarbę ir netrukus pasigailėjo tai padariusi.
Pirmiausia UT kursus lankiusi bedarbė atsisakė dirbti pardavėja, bet sutiko laisvu grafiku padirbėti valytoja.
Tik ji ateidavo į darbą ir iš jo išeidavo, kada į galvą šaudavo, pasipylė pravaikštos, o galiausiai moteris prisipažino darbdavei, jog jai pragyvenimui užtenka ir pašalpų.
UT darbuotojų reakcija į A.Zenevičienės pranešimą, kad dirbti nenorinčią bedarbę ji atleis, parodė, jog jos tik imituoja pastangas įdarbinti savo klientą. Verslininkė buvo atkakliai įkalbinėjama neatleisti šios moters už pravaikštas ir įskaityti nedirbtą laiką neva kaip UT kursų praktiką.
Kai mulkinti valstybės verslininkė nesutiko, pravaikštininkei nelauktai pagalbos ranką ištiesė medikai – UT darbuotojos pamokyta darbo vengianti bedarbė Varėnos poliklinikoje gavo nedarbingumo pažymą.
Neva serganti moteris grybavo, negana to, ji dar užvertė verslininkę skundais.
Šis konkretus atvejis vertas dėmesio, nes tokios istorijos – ne išimtis, o greičiau taisyklė.
Daugybė verslininkų patyrė, kad dažnai UT atsiųsti bedarbiai nori vien pažymos, jog jie netinka siūlomam darbui, nes iš tikrųjų siekia ir toliau nedirbdami gauti nedarbo ar kitas pašalpas bei lengvatas.
Dalis jų, naudodamiesi bedarbio statusu, prisiduria pinigų uždarbiaudami nelegaliai, jiems nė neapsimoka įsidarbinti.
Toks akių muilinimas kažkodėl tenkina UT, nors jos darbuotojai negali nežinoti tikrosios padėties. Dar sunkiau pateisinti medikus, kai jie veltėdžiams paslaugiai išrašo nedarbingumo pažymas.
UT darbuotojų atlaidumo savo klientams priežastis nesunku paaiškinti, tik tai neturi nieko bendra su atsakingumu ir valstybės interesais.
Formaliai siuntinėjant dirbti nenorinčius bedarbius pas darbdavius imituojama veikla, kurią savaip vainikuoja valstybei ypač brangiai atsieinantys profesinio rengimo kursai.
Bedarbiai siunčiami į kursus, kad įgytų kokią nors profesiją. Teoriškai tai turėtų būti darbo rinkai reikalingos specialybės, bet praktika – kitokia. Pavyzdžiui, kaimo vietovių, kur arti nėra nė vienos kavinės, gyventojai mokomi dirbti virėjais.
Tokių kursų lankytojai neretai ir mokosi tik dėl akių siekdami vien gauti jiems numatytas išmokas. O bedarbių mokymo programoms skiriamos didžiulės lėšos – kitų metų biudžete tam numatyta 62 mln. eurų. Maždaug per dešimtmetį šiam tikslui jau išleista apie 400 mln. eurų.
Nežinia, kiek realios naudos davė tokie mokymai, bet aišku, kad šimtamilijoninės išlaidos nė iš tolo neatsiperka. Antai daugiausia darbo vietų siūlo prekybos centrai, nekeliantys aukštos kvalifikacijos reikalavimų. Tačiau UT siunčiami asmenys tesudaro apie 10 proc. priimamų darbuotojų.
Akivaizdu, kad, norint realiai mažinti nedarbą, negana pakeisti įstaigos iškabą, Darbo biržą pavadinant Užimtumo tarnyba, nes jai, ko gero, geriau tiktų Veltėdžių sanatorijos pavadinimas.
Žinoma, bedarbiais valstybė turėtų rūpintis, bet tik tuomet, kai jie iš tiesų nori dirbti. Jei ne, parama neturėtų būti dalijama aklai, o ieškoma būdų, kaip priversti veltėdį bent kiek pasijudinti.
Tai taikytina ir visai valstybės socialinei paramai. Argi normalu, kad Radviliškio savivaldybė tik per didžiausius vargus rado norinčių apsigyventi puikiai įrengtuose socialiniuose būstuose, tik ne pačiame mieste, o jo pašonėje esančiuose Aukštelkuose?
Šiame Radviliškio priemiestyje sklypus graibsto ir noriai kuriasi nuosavus namus statantys radviliškiečiai, nes ten sukurta visa reikalinga infrastruktūra. Bet socialiai remtini asmenys vienas po kito atsisako siūlomų visiškai įrengtų 1–3 kambarių butų, kuriuose sumontuota nauja santechnika.
Pasirodo, socialiai remtiniems asmenims per toli važinėti į miestą, nors tam sugaištama vos keliolika minučių.
Tik pasiūlius būstus beveik šimtui jų eilėje laukiančių žmonių, savivaldybei per keturis mėnesius pavyko šiaip taip rasti 14 sutinkančių persikelti šeimų.
Regis, neapdairi, su asmens atsakomybe menkai susieta socialinė parama atsigręžė prieš valstybę – susidarė sluoksnis išlaikytinių psichologija persiėmusių žmonių, mokančių tik reikalauti, kad viskas jiems būtų duota dykai.
