Jei ne gruodžio 4-osios tragedija Pagojaus kaimo miške, esančiame 10 kilometrų nuo Panevėžio, šiemet kirtavietės būtų pareikalavusios vienos gyvybės. Dabar jų yra jau dvi.
Pagojuje kertant mišką žuvo 26 metų vyras, dirbęs kartu su broliu ir dar vienu medkirčiu. Jie tvarkė sausuolį.
Pasakojama, kad vienas jų motoriniu pjūklu pjovė kamieną, o kitas tuo metu padėjo medį versti.
Staiga lūžusi jo šaka pataikė netoli pjovėjo stovinčiam vyrui į galvą. Smūgis buvo mirtinas – vyro nebepavyko išgelbėti.
Apima bejėgystė
Jis miršta? Ką turi daryti šoko ištikti medkirčiai, matydami medžio prispaustą bendradarbį, gulintį kraujo klane? Pjaustyti medį ir traukti? Stabdyti kraujavimą? Kaip?
Tai – tik klausimų virtinė, kuri, matant mirštantį žmogų, neturi jokios prasmės. Net jei statistika liudija, kad miškuose, kurie yra medkirčių darbovietė, per metus žūva vis mažiau žmonių ir vis mažiau jų sunkiai sužalojama, tai dar nereiškia, kad dirbti ten tapo saugu.
Ir dvi žūtys per metus yra daug. Nes jos, kaip ir sunkios traumos miškų kirtavietėse, tampa sielvartu, savigrauža, begaliniais patikrinimais ir pasiaiškinimais užgula ir nukentėjusio žmogaus darbdavius, ir jo artimuosius.
Žvilgsnis atgal
Atliekant miško pjovimo darbus nupjautas medis virsdamas prispaudė pavojingoje zonoje buvusį darbuotoją. Nuleistas įtemptas medis slydo ir prispaudė darbininkui koją. Nupjautas pakibęs medis virsdamas sunkiai traumavo.
Genėjant nupjauto medžio šakas motorinis pjūklas nuslydo nuo šakos, pjūklo grandinė kliudė darbuotojui koją ir sunkiai sužalojo.
Įstrigusio medžio viršūnė virsdama sunkiai sužalojo kvalifikuotam miško darbininkui galvą.
Atsilenkusi pjaunamo lazdyno šaka sunkiai sužalojo akį. Praradęs pusiausvyrą krito aukštielninkas, atsitrenkė į šalia buvusius rąstus ir patyrė sunkius sužalojimus.
Atliekant sanitarinius miško valymo darbus krintanti medžio šaka sunkiai sužalojo. Savaime virstančio sausuolio viršūnė pataikė į galvą.
Tai – tik keletas įrašų Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) nelaimingų atsitikimų suvestinėje. Tai – tik žvilgsnis atgal, fiksuojantis statistiką, už kurios visada yra nelaimės ištikti žmonės.
Paprastai visa tai lydi ilgai trunkantys nelaimes prišaukusių priežasčių tyrimai, ginčai, nagrinėjami ieškiniai dėl žalos atlyginimo ir elementari žmogiška visų – ir nukentėjusių, ir artimųjų, ir darbdavių kančia.
Mirtis paženklino vasarą
Praėjo pusmetis, bet bendrovės „Foresteda“ vadovas Ivanas Vasilevskis tebesinešioja graužaties akmenį dėl to, kas šiemet įvyko privačios valdos kirtime Guobų miške, netoli Trakų. Tai buvo žiaurus atsitiktinumas, sukrėtęs visus „Forestedos“ darbuotojus.
„Tądien, birželio 29-ąją, keturi vyrai – du pjūklininkai ir du pagalbiniai darbininkai valė biržę – tvarkė pomiškį plyname kirtime. Jie dirbo poromis – pjūklininkai pjovė krūmynus, o porininkai nešė ir krovė šakas į valksmus.
Nebuvo kokių nors išskirtinių gamtos sąlygų, kurioms būtų galima suversti kaltę. Nebuvo nieko, kas padėtų atsakyti į klausimą, kodėl taip nutiko. Tiesiog žmonėms dirbant biržėje palikta išdžiūvusi drebulė ėmė ir išvirto iš šaknų“, – laiką atgal pamažu atsuko I.Vasilevskis.
Tai buvo milžiniškas 30 metrų aukščio medis. Ko gero, jam virstant šakas stumtelėjo vėjas, ir per stebuklą drebulės viršūnė pračiuožė pro besidarbuojantį pjūklininką. Tačiau visu svoriu prislėgė ten pat šakas rinkusį pagalbinį darbininką.
„Negera tai prisiminti. Juk ne šiaip sau, bet atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus plynai kertant biržę būtina palikti tam tikrus medžius: įvairias vėjovartas, vabzdžiagaudžius medžius, sausuolius. Visa tai susiję su gamtosaugos reikalavimais, kurie ėmė ir atsigręžė prieš žmogų.
Tos drebulės šaknys buvo supuvusios. Vėliau jas išmatavome – šaknų plotas siekė 15 kv. metrų. Taigi galima įsivaizduoti jos dydį“, – kalbėjo I.Vasilevskis.
Klausimas gal naivus, bet ar neįmanoma, pamačius virstantį medį, atšokti į šoną?
„Galbūt tam tikrais atvejais ir įmanoma. Bet tuomkart abu vyrai dirbo pasilenkę, o pjūklo garsas užgožė visus kitus, – paaiškino pašnekovas. – Pjūklininkas vėliau man pasakojo, kad, medžiui žnektelėjus greta, jis ėmė rėkti: „Ką jūs darot?!“ manydamas, kad tai kiti du darbininkai kliudė drebulę.
Bet tiedu dirbo tolybėje. Tada jis ėmė šaukti porininką... Kol pamatė prispaustą prie žemės storų drebulės šakų.“
Jeigu šiuos nelaimės atveju būtų galima pavartoti žodžių junginį „laimei, kad“, tai šis „laimei, kad“ būtų tai, kad vyras buvo išsiskyręs, kad abu jo sūnūs – suaugę, ir frazė „šeima neteko maitintojo“ taptų nereikalinga.
Ketino uždaryti įmonę
„Nebuvau tuo metu biržėje. Persigandęs brigadininkas paskambino man ir pasakė, kas nutiko. Iškviečiau greitąją, – įvykių seką toliau dėliojo I.Vasilevskis. – Pasirodo, tuo metu, kai darbininkai ištraukė vyrą iš po medžio ir paguldė nuošalėje, jis dar kalbėjo.
Gali būti, kad ištiktas šoko jis nejautė skausmo. Prašė vyrų, kad jie jam padėtų atsistoti. „Gulėk, – ramino tie. – Tuoj atvažiuos greitoji.“ Jis dar paprašė vandens ir po keliolikos minučių užgeso.“
Anot pašnekovo, medicinos ekspertizės paliudijo, kad medis tiesiog sudaužė žmogų: sulaužė stuburą, sudaužė vidaus organus, ir jis nukraujavo.
„Mano įmonė gyvuoja jau du dešimtmečius, o tokia tragedija – pirmoji.
Tačiau neįmanoma neigti – miškotvarkos darbai yra labai pavojingi. Galiu būti ramus tik dėl to, kad viskas buvo tvarkinga: darbininkas, kaip ir visi kiti, buvo perėjęs medicininę apžiūrą. Jis ir kiti medkirčiai dirbdami buvo blaivūs. Ir šalmus buvo užsidėję, ir vilkėjo specialius darbo drabužius. Bet... Joks šalmas neapsaugos nuo galingo smūgio. Juo labiau kad virsdamas medis trenkė darbininkui per nugarą.
Esame gavę ir saugos darbe sertifikatą, ir atlikę rizikos vertinimą, nes dažniausiai miškotvarkos paslaugas teikdavome urėdijoms. Tačiau argi tai gali pastoti kelią mirčiai?
Aš pats nežinojau, ką daryti, kaip pakelti kaltę. Norėjau viską mesti ir uždaryti įmonę. Bet darbuotojai prašė, kad to nedaryčiau. Juk darbą būtų praradę dvi dešimtys žmonių“, – kalbėjo „Forestedos“ vadovas.
Šis tas apie saugos priemones
Pasak I.Vasilevskio, būdamas darbdavys, jis gerai mato, kaip vyrai vengia specialios darbo aprangos. Pirmiausia dėl to, kad miške darbas fiziškai labai sunkus, – jiems karšta, ypač vasarą.
Antra, kai ima žliaugti prakaitas iš po šalmo, jis trukdo. Tačiau nusiimti šalmą reiškia ne ką kita, kaip pamojuoti nelaimei.
„Per tuos du dešimtmečius buvo trys atvejai, kai medžiai suskaldė šalmus. Jei ne jie, būtų skilusios kaukolės. Pamenu, vieną kartą pjūklininkas nupjovė medį, kitas pradėjo genėti šakas, ir viena atšokusi trenkė pirmajam į galvą.
Kitą kartą pjaunant lazdyną vibruodama jo šaka darbininkui tvojo taip, kad šalmas neišlaikė smūgio ir suskilo“, – prisiminė pašnekovas.
Jo teigimu, ir specialūs batai, ir darbo drabužiai yra būtinybė, nes miške darbas rizikingas. Tai grandinė genėjant šakas nusmunka nuo pjūklo, tai pats žmogus pjaudamas slysteli, suklumpa.
Batai gali atremti šakų smūgį, kaip ir specialūs drabužiai apsaugo nuo aštriadantės grandinės, kuri, užkliudžiusi audinį, įsivelia į jį ir sustabdo pjūklą.
Tramdo mėgėjus
„Dauguma kaime gyvenančių žmonių mano, kad pakanka nusipirkti motorinį pjūklą, ir jie jau gali miške prisirėžti sausuolių – pasigaminti pigių malkų.
Privalu atsikratyti tokio mąstymo. Medkirčio darbas yra vienas pavojingiausių. Net ir profesionalai, laikydamiesi visų saugos darbe taisyklių, besinaudojantys visomis darbo saugos priemonėmis, susižeidžia“, – miškininkas edukologas Raimundas Ereminas, turintis ir girininko darbo patirties, šiuo atveju yra griežtas.
Jis įsitikinęs – ne bet kas gali kirsti mišką. Ir štai kodėl.
„Tie medžiai, kuriuos girininkijos išparduoda malkoms, yra vieni pavojingiausių – „nevaldomi“. Jie būna drevėti, įplyšę, pažeisti puvinio.
Dažnai pasitaiko medžių nulaužtomis viršūnėmis, kurios kybo atsirėmusios į kitų medžių lajas. Jos labai pavojingos, nes nežinia, kada ir į kurią pusę nukris.
Apskritai medžio kamienas gali lūžti, plyšti, sprogti nuo įvairios įtampos, kuri atsiranda jį kertant. Net patyrę pjūklininkai tokių medžių kartais nesiryžta kirsti be specialios miško technikos“, – aiškino R.Ereminas.
Krauju patikrintos taisyklės
Šis miškininkas neabejoja: medžius pjauti galima tik turint motopjūklininko pažymėjimą.
Nes per mokymus yra įkalamos į galvą „krauju patikrintos“ taisyklės. Pavyzdžiui, miške draudžiama dirbti vienam, būtina turėti mobilųjį telefoną, kad prireikus pavyktų išsikviesti pagalbą.
Prieš kertant medį svarbu iškirsti trukdančius krūmus ir numatyti bent du galimus atsitraukimo nuo griūvančio medžio takus.
„Saugiausia vieta pjaunant medį yra greta kamieno. Visi kiti darbininkai privalo būti toli atsitraukę.
Prieš nuleidžiant medį svarbu įsitikinti, jog pavojingoje zonoje nėra pašalinių asmenų. Tai tik kelios gyvybiškai svarbios gudrybės, kurių medkirčiai privalo laikytis“, – aiškino miškininkas.
O saugiam darbui būtinas ir tvarkingas pjūklas, ir patikimos kūno apsaugos priemonės: šalmas, akių apsauga, ausinės, neperpjaunamos kelnės, batai su metaline pirštų apsauga ir kitos.
„Apskritai girininkas neturėtų duoti leidimo miškui kirsti, jei to besiimantis žmogus neturi dokumento, įrodančio medkirčio kvalifikaciją. Kartą mano bičiulis taip ir padarė – akimirksniu įsižiebė konfliktas", – sakė R.Ereminas.
Jo nuomone, daugeliui mėgėjų miško kirtimas yra tarsi nuotykis, drąsos išbandymas. Ten, kur labiausiai reikia atsargumo, žmonės pameta galvą.
„Vienas vyriškis man pasakojo, kaip susižalojo miške. Jis nuvažiavo visureigiu valyti savo sklypo, bet iki jo gerą kilometrą turėjo įveikti pėstute.
Tvarkant eglės vėjovartą jos kelmas netikėtai užvirto ant pjovėjo ir sužalojo stuburą. Nelaimėliui teko kilometrą šliaužti atgal iki automobilio, kad jį galėtų surasti iškviesti medikai.
Pažinojau žmogų, kurio santykis su mišku buvo keistas. Jis pykosi su kaimynais, draudė vaikščioti jo mišku, važinėti bendru keliuku. Kartą ir mane sustabdė ir ėmė kvosti, kodėl aš žingsniuoju per jo mišką.
Gamta jį pasiėmė. Jis žuvo kirsdamas ne sau priklausančius medžius“, – štai tokia patirtimi pasidalijo R.Ereminas.
Perka pažymėjimus
„Darbų sauga medienos ruošoje nelabai kam rūpi – svarbiausia medienos kubai ir už juos gauti pinigai, – mano Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos profesijos mokytojas, ekspertas Arūnas Jurkonis. – Pavyzdžiui, 2012–2014 metais vidutinis mirtinų nelaimingų atsitikimų dažnumas miškininkystės sektoriuje šalies vidurkį viršijo dešimt kartų. Nors šioje srityje darbuojasi tik apie 0,5 procento visų šalies dirbančiųjų.
O tai – „tik“ mirtini atvejai, neskaičiuojant sunkių sužalojimų, ir užfiksuoti, kai dirbama pagal darbo sutartį. Savuose miškuose žūčių būna kone dvigubai daugiau.“
Anot A.Jurkonio, bene svarbiausia nelaimių priežastis – prastas medkirčių paruošimas darbui.
„Medžių pjovimas bei vėjavartų, vėjalaužų tvarkymas – tai pavojingi darbai. Todėl ir darbuotis medienos ruošoje gali tik žmonės, turintys medkirčio kvalifikacinį pažymėjimą.
Bet bėda ta, kad pažymėjimus galima nebrangiai nusipirkti net nelankius kursų arba išklausius dienos kitos trukmės teorines paskaitas. O kur praktinis mokymas, kuris šiuo atveju yra svarbiausias?“ – kalbėjo A.Jurkonis.
Jis sakė, kad šiuo metu licenciją medkirčiams mokyti yra gavusios per 20 įmonių, tačiau reta gali pasigirti praktinio mokymo baze – reta turi grandininių pjūklų, specialios aprangos, praktinio mokymo aikštelę, dirbtuves, pagaliau – miško.
„Mūsų kolegija, nuo seno garsėjanti puikia materialine baze ir aukštos kvalifikacijos mokytojais, pralaimi konkurencinę kovą su įstaigoms, sugebančioms paruošti gerus „specialistus“ už simbolinę kainą“, – užsiminė pašnekovas.
Nelaimės, statistika ir jų priežastys
Pernai miškuose – dvi žūtys, šiemet – taip pat. Tačiau kiekviena mirtis aplinkiniams yra neišmatuojama nelaimė. Ką liudija Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) stebėsena – ar miškininkystės įmonės labiau laikosi saugos darbe reikalavimų?
Pokalbis apie tai – su Valstybinės darbo inspekcijos Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus vedėju Sauliumi Balčiūnu.
– Kokių išvadų galima padaryti vertinant kelerių metų nelaimių darbe statistiką? – paklausiau S.Balčiūno.
– Nelaimingų atsitikimų darbe, ypač mirtinų, mažėja. Šiemet nuo sausio iki lapkričio imtinai visuose ūkinės veiklos sektoriuose įvyko 32 mirtini nelaimingi atsitikimai, – tiek pat jų buvo ir pernai. Užpernai tragiška mirtis darbe ištiko 42, 2015-aisiais – 39 žmones. Sunkių sužalojimų per minėtą laiką būta penktadaliu mažiau nei praėjusiais metais.
Ši tendencija yra visų ekonominės veiklos rūšių atspindys. Tuo metu miškininkystės sektoriuje per vienuolika šių metų mėnesių yra vienas mirtinas įvykis, pernai jų būta dviejų.
Tačiau štai gruodžio pradžioje atsivijo dar viena tagedija.
Dar seniau, 2014-aisiais, dirbdami miškuose žuvo 6 žmonės.
Šiemet per 11 mėnesių sunkiai sužaloti keturi miško darbininkai, pernai per visus metus tokių nelaimių įvyko vienuolika.
– Ar galima daryti išvadą, kad miškų sektoriuje dirbti tapo saugiau? Kas tam padarė įtaką?
– Tam tikras kelias link saugumo yra įveiktas. Gali būti, kad atsirado tam tikro atidumo. Nes sukeliantys sunkias traumas ar mirtini atsitikimai kertant miškus įvyksta dėl chrestomatinių priežasčių. Į jas nuolat bandome atkreipti dėmesį inspektuodami ir miškotvarkos įmones.
Pavyzdžiui, tipinė situacija, kai nupjautas medis virsdamas ima ir įstringa tarp kitų. Ką tokiais atvejais daro darbininkai? Jie arba bando jį numušti kitu medžiu, arba, palikę kyboti, pasitraukia ir darbuojasi atokiau, bet to medžio zonoje.
Pakanka stipresnio vėjo gūsio, kad krisdamas medis sužalotų žmogų. Pernai viena iš dviejų mirčių įvyko būtent esant tokioms sąlygoms.
Giluminės tokių situacijų priežastys – per menka kontrolė. Dažnai kirtavietėje darbininkai paliekami be darbų vadovo, nors saugos darbe taisyklės reikalauja, kad jis būtų, kai kertami pavojingi medžiai. Tokiais atvejais taip pat turi būti aptvertos pavojingos zonos, numatyti atsitraukimo keliai – dažnai to nepadaroma.
Užtat medkirčiai, likę vieni, pasielgia ne taip, kaip numato saugaus darbo miške reikalavimai.
Kita priežastis – neįvertinama rizika. Tai liudija ir šiemet įvykęs mirtinas atsitikimas, analogiško būta ir pernai. Taip pat buvo tvarkomas pomiškis plyname kirtime, taip pat jame buvo paliktas senas medis, taip pat – drebulė. Darbuotojai, biržėje tvarkydami pomiškį, krovė šakas į valksmus.
Vienu atveju paliktas medis virto ir mirtinai traumavo darbuotoją, kitu – jie nepastebėjo, kad kirtavietėje virsdamas medis buvo nulaužęs drebulės šaką. Ji atitrūko ir krisdama užmušė ten pat dirbusį žmogų.
– Tai – žiaurus atsitiktinumas. Nejaugi įmanoma jį nuspėti?
– Manyčiau, kad įmanoma. Po šiųmečio tragiško įvykio Lietuvos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius išsiuntinėjo laiškus ir miškotvarkos įmonėms, ir valstybės institucijoms, ir socialiniams partneriams. Juose prašoma atkreipti dėmesį į šį rizikos veiksnį ir, organizuojant darbus kirtavietėse, jį įvertinti.
– Kertant mišką paprastai vadovaujamasi Miško kirtimų taisyklėmis. Būtent jos numato, kiek ir kokių medžių turi būti paliekama plyno kirtimo biržėse. Ar tokį reikalavimą įmanoma ignoruoti?
– Problema slypi kitur – paliekami mažiausią vertę turintys medžiai, pavyzdžiui, drebulės. Juk kiekvienas miškininkas žino, kad stipriausi medžiai yra miško pakraštyje, nes jie nuo pat jaunumės yra įpratę atremti vėjo apkrovą ir jų šaknų sistema yra gana tvirta.
Bet jie yra iškertami. Taip atsiranda gana didelė rizika, kad atsitiktinis vėjo gūsis bet kada gali išversti viduryje miško augusį ir kirtimo apnuogintą medį. O jei jau medis užvirsta ant žmogaus, jokios saugos priemonės neišgelbės.
– Rudenį teko stebėti, kaip Nemenčinės miške medkirčiai kirto pavojingus sausuolius. Jie darbavosi taip, kaip stovi, – vilkėdami lengvą sportinę aprangą, užsidėję beisbolo kepuraites. Vyrai dirbo iš peties – pjovė tuos medžius, vertė, genėjo, pjaustė. Ir darė visa tai stebint girininkui. Kas jiems turėjo išdalinti bent jau šalmus?
– Darbas be saugos priemonių – vienas dažniausių pažeidimų. Taip, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato baudas, taip, darbdavys gali būti nubaustas. Bet yra ir „bet“.
Ar tie vyrai, kirtę sausuolius, buvo kokios nors įmonės darbuotojai? Ar dirbo turėdami verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymą? Teisės aktai, pavyzdžiui, Darbuotojų sveikatos ir saugos įstatymas, aprūpinti savo darbuotojus saugos priemonėmis bei darbo drabužiais įpareigoja darbdavius.
Bet jei miško kirtimo darbams sudaroma sutartis su žmogumi, dirbančiu individualiai, tuomet atsakomybė – paties žmogaus. Net jei jis pasikvietė kelis kitus darbininkus, taip pat „individualistus“, visi jie rizikuoja kiekvienas pats. Tai – sudėtinga situacija.
Dar vienas aspektas – mūsų inspektoriai neturi net techninių galimybių kirtavietėms, ypač žiemą, pasiekti. Juk tai – ne statybvietė, eidamas pro šalį jų nepamatysi. Tad mums belieka imtis švietėjiškos veiklos.
Kita vertus, tai darbdavio pareiga viską kontroliuoti. Jei jo nėra darbo vietoje, dirbantieji elgiasi taip, kaip jiems patogiau, nors gal ir suvokia, kuo rizikuoja. „Man nieko nenutiks“, – ši mintis visada glūdi pasąmonėje.
