Pirmiausia nerimo sukėlė tai, jog nuo sausio bus padidintas neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD), todėl į savivaldybių biudžetus prikapsės mažiau gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Netektys gali siekti net 160 mln. eurų.
Todėl Lietuvos savivaldybių asociacijos taryba siūlė pakeisti formulę, pagal kurią dalijamos lėšų netektys, susidariusios dėl centrinės valdžios sprendimų. Šiuo metu jos perpus kompensuojamos iš savivaldybių ir valstybės biudžeto.
Asociacijos nuomone, kadangi sprendimą didinti NPD priėmė Vyriausybė, būtų sąžininga, kad 80 proc. netektų lėšų kompensuotų valstybė, o likusią dalį – savivaldybės. Bet tokį siūlymą Seimo Biudžeto ir finansų komitetas atmetė.
Savo ruožtu finansų ministras V.Šapoka paaiškino, kad savivaldybės, kurių pajamos iki šiol augo dešimtimis procentų per metus, neprisidėjo kaupiant valstybės rezervą, tad toliau taip elgtis būtų neatsakinga. Pagal valdančiųjų elgesį akivaizdu, kad merams teks nuryti karčią piliulę.
Vis dėlto daugiau nerimo kelia nuo kitų metų įsigaliosianti GPM skirstymo tvarka, pagal kurią savivaldybėms lėšos iš šio mokesčio bus pervedamos nuo 2020-ųjų.
Būtent tada penktadalis GPM prieaugio bus padalyta ne pagal gyvenamąją vietą deklaravusių žmonių skaičių, bet pagal tai, kiek konkrečioje savivaldybėje per metus išaugo atlyginimai.
Jei miestas ar rajonas šiuo atžvilgiu bus tarp lyderių, jis atitinkamai gaus daugiau pinigų. O jei kur nors algos per metus nepakils, papildomų lėšų vietos valdžia išvis negaus. Nors tas penktadalis prognozuojamo GPM prieaugio – tik keli milijonai eurų, daugelis pasipiktino, kad šitaip bus įteisintas dar Šventajame Rašte paminėtas principas, jog ir taip turinčiam bus pridėta, o iš neturinčio – dar atimta.
Jau dabar ši tvarka supriešino merus. Savivaldybių, kuriose buvo nemažai investuota, įsteigtos naujos įmonės, vadovai trina rankomis, nes pagrindas atlyginimams augti padėtas, todėl ateityje papildomų lėšų tikrai bus. Bet sunkiau besiverčiantiems rajonams jų gali sumažėti.
Negana to, pasigirdo užuominų, kad ateityje didesnių finansinių injekcijų gali sulaukti tik labiausiai to nusipelniusios savivaldybės, nors tam reikalingas politinis sprendimas. Tokiu atveju kitos patektų į savotišką užburtą ratą: algos nekyla, pinigų biudžete mažėja, nėra iš ko investuoti, todėl atlyginimai ir toliau pasmerkti augti lėčiau nei kitur.
Šitokio lėšų skirstymo rėmėjai tvirtina, kad pernelyg ilgai už ES ir savo pinigus savivaldybės investavo į gatves, aikštes, baseinus, kitą infrastruktūrą, pamiršusios gerinti verslo klimatą ir sudaryti sąlygas gyventojų pajamoms augti.
Tai irgi yra tiesa. Bet netgi vietos valdžiai iš esmės pakeitus strategiją investuotojai nepuls lyg akis išdegę, nors prieš rinkimus apie juos mėgina girtis ne vienas meras.
Antai Rokiškio valdžia ištrimitavo, kad indai čia investuos sunkiai įsivaizduojamą sumą – 200 mln. eurų. Būtų nuostabu, jei bent ketvirtadalis pažadėtų lėšų atplauktų į šį rajoną, tik visokie ketinimų protokolai toli gražu ne visuomet virsta gamyklomis ar siuvyklomis.
Tuo metu atotrūkis tarp regionų vis didėja. Ne veltui savivaldybes pagal gyvenimo kokybę surikiavusio Vilniaus politikos analizės instituto ekspertai teigė, kad jau egzistuoja net keturios Lietuvos.
Pirmiausia – sostinė, kuri provincijos senokai laikoma lyg atskiru pasauliu.
Toliau – miestai pirmūnai Kaunas, Klaipėda, keli kurortai.
Trečia grupė – apie didmiesčius susispietę vidutiniokai. O ketvirtoji – labiausiai atsilikusios vietovės, kurios nuo pirmaujančių labiausiai nutolusios ir geografiniu atžvilgiu. Tai – Šiaurės Rytų ir Pietvakarių Lietuva.
Žemiausias šio indekso vietas užima Zarasai, Lazdijai, Ignalina, Kalvarija, Kelmė, Kupiškis, Anykščiai.
Tos pačios savivaldybės velkasi uodegoje ir kitame reitinge, kurį kiekvienais metais skelbia Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Šis sąrašas sudaromas pagal vietos valdžios sprendimus ir veiksmus, susijusius su verslu ir gyventojais.
Abiejų institutų surikiuotuose reitinguose lyderių grupė – iš esmės ta pati. Bet skirtumai tarp pirmaujančių ir atsiliekančių jau kelia pavojų. Antai LLRI indekso pirmojo dešimtuko savivaldybėse tiesioginių užsienio investicijų per metus padaugėjo 150 eurų vienam gyventojui, o paskutinio – netgi sumažėjo 10 eurų.
Ką jau kalbėti apie emigraciją – antai Pagėgius kasmet palieka maždaug po 3 proc. gyventojų, tuo metu pagal daugelį parametrų tarp pirmaujančiųjų esančioje Klaipėdos rajono savivaldybėje jų gausėja daugiau nei po 2 procentus.
Jeigu valdžia ryšis ateityje dar labiau remti būtent lyderius, likusių savivaldybių vadovams gali išvis nusvirti rankos. Kaip ir jų gyventojams. Žinoma, laimėtojams priklauso šlovė ir medaliai. Tačiau socialinė politika tuo ir skiriasi nuo sporto, kad kartais tiesiog privaloma paskatinti ir paskutinius.
