„Islandai nebijo pigios darbo jėgos. Čia jos trūksta. Naujausi tyrimai liudija, kad Islandijoje artimiausius šešis mėnesius darbo jėgos trūkumas bus didžiausias įmonių vadovų iššūkis“, – tikino Inga Minelgaitė.
Ši 36 metų verslo konsultantė, Islandijos universiteto Verslo ir vadybos katedros dėstytoja jau beveik 13 metų gyvena Islandijoje ir gerai išmano šios šalies aktualijas.
Islandijos universitetas neseniai atliko eksperimentą, susijusį su rytų europiečių įsidarbinimo Islandijoje galimybėmis. Prie šio eksperimento sumanymo ištakų buvo ir I.Minelgaitė. Ji „Lietuvos rytui“ papasakojo apie Islandijos darbo rinkos ypatumus.
– Islandija buvo pirmoji šalis, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Jūsų manymu, kaip per tuos nepriklausomybės dešimtmečius klostėsi Islandijos ir Lietuvos santykiai įvairiais aspektais, o ypač lietuvių migracijos požiūriu?
– Smagu, kad Lietuvos ir Islandijos bendradarbiavimas – įvairiapusis ir kryptingas. Tuomet, kai Islandija herojiškai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, islandai ir lietuviai vieni apie kitus žinojo labai mažai.
Šiandien jau būtų sunkoka rasti islandą ar islandę, kurie nepažinotų nei vieno lietuvio ir nežinotų kokio nors fakto apie Lietuvą. Daugelis net pasigirtų, kad lankėsi Lietuvoje, ir pridurtų, kad lietuviai itin mėgsta cepelinus, bet jiems skanesni pasirodė bulviniai blynai.
Kita vertus, pastaruoju metu be galo daug lietuvių aplankė Islandiją arba turi joje bent keletą draugų, kurie lauktuvių atveža pūdyto ryklio. Taigi nuo nepriklausomybės atgavimo laikų turizmo atžvilgiu pažengėme išties toli.
– Kiek šiuo metu Islandijoje gyvena ir dirba lietuvių?
– Statistika liudija, kad šiuo metu Islandijoje dirba beveik du tūkstančių lietuvių – tiek jų šioje šalyje įregistravo savo gyvenamąją vietą. Bet greičiausiai jų yra daugiau, nes statistikos departamentas nespėjo suskaičiuoti laikinai dirbančiųjų.
– Koks Islandijoje atlyginimų vidurkis? Ar lietuviai patenkinti darbo sąlygomis, užmokesčiu?
– Vidutinė alga – apie 3340 eurų neatskaičius mokesčių. Įmonių vadovai ir teisėjai uždirba tris ar keturis kartus daugiau. Maždaug 20 procentų mažiau uždirba kai kurių „žuvynų“ darbuotojai. Tačiau iš esmės Islandija nepasižymi didžiuliais atlyginimų svyravimais skirtingose sferose.
Sunku tiksliai atsakyti, ar lietuviai patenkinti darbo sąlygomis. Jų savijauta priklauso nuo daugybės dalykų: lūkesčių, darbo pobūdžio, integracijos lygio. Tarkime, kol išmoksti kalbą, turi tenkintis žemesnės kvalifikacijos darbu. Bet taip yra bet kuriame pasaulio krašte.
– Koks islandų požiūris į rytų europiečius ir lietuvius? Ar šioje šalyje nėra panašių visuomenės baimių, kaip kai kuriuose Jungtinės karalystės regionuose ar Vokietijoje, kad atvykę „pigesni“ užsieniečiai gali išstumti iš darbo rinkos vietinius?
– Islandai nebijo pigios darbo jėgos. Čia jos trūksta. Naujausi tyrimai liudija, kad Islandijoje artimiausius šešis mėnesius darbo jėgos trūkumas bus didžiausias įmonių vadovų iššūkis.
Islandų požiūris į rytų europiečius keičiasi. Istoriškai Skandinavijos šalys buvo ganėtinai uždaros ir kultūriškai vienalytės. Pastaruoju metu dedama daug pastangų ir skiriama nemažai lėšų, kad šiame regione susikūrusiose vadinamosiose gerovės visuomenėse gerai jaustųsi ir kitų kultūrų atstovai. Ar tai visada pavyksta? Nemanau, visko pasitaiko. Bet džiugu, kad stengiamasi.
Islandija iš kitų Skandinavijos šalių išsiskiria tuo, kad yra labiausiai geografiškai atitolusi ir labiausiai izoliuota. Buvo laikas, kai ši šalis buvo pati neturtingiausia Skandinavijoje. Dažniausias čia sutinkamas užsienietis buvo koks prancūzų žvejys ar atklydėlis iš Danijos. Islandijoje įsikūrus NATO bazei čia apsigyveno saujelė amerikiečių, kurie retai kirsdavo bazės ribą.
Tik 2004-aisiais, po dar vieno Europos Sąjungos plėtimosi etapo, kai rytų europiečiai pradėjo migruoti į Islandiją, šalis pirmą kartą susidūrė su būtinybe pritaikyti visas visuomenės sferas (tarkime, švietimą) prie pasikeitusių sąlygų.
Tokie pokyčiai lengvai nevyksta. Jų metu visada atsiranda tokių, kurie nusigriebia kokią etiketę apie rytų europiečius, kad išlietų nepasitenkinimą visuomenėje vykstančiais pokyčiais. Kita vertus, neteisinga būtų nutylėti nemažai nusikaltimų, kuriuos Islandijoje įvykdo lietuviai.
Remdamasi savo beveik trylikos metų gyvenimo Islandijoje patirtimi, galiu teigti, kad ši šalis kasmet vis geriau prisitaiko prie nūdienos realijų – juk dešimt procentų jos gyventojų sudaro užsieniečiai, ir šis skaičius turi tendenciją didėti. Šis progresas pastebimas tiek institucijų veikloje, tiek visuomenės gyvenime.
– Ar Islandijos mokslo ir darbo rinka atvira rytų europiečiams, taip pat ir lietuviams?
– Taip, Islandija yra atvira. Per pastaruosius dvejus ar trejus metus Islandijoje smarkiai išaugo dirbančių užsieniečių skaičius. Tai atsitiko dėl išaugusios darbo jėgos paklausos turizmo ir su turizmu susijusiuose sektoriuose, tarkime, maitinimo.
Islandijos universitete mokose apie vienuolika procentų užsieniečių. Neturiu statistikos, kiek jų nuolat gyvena Islandijoje, o kiek yra atvykę pagal mainų programas.
– Kokias galimybes turi tie, kurie nori pastudijuoti ar padirbėti Islandijoje? Kokių specialistų trūksta Islandijoje?
– Studijuoti į Islandiją paprastai atvykstama per mainų programas. Dėl specialistų stygiaus ta dinamika darbo rinkoje yra ganėtina intensyvi. Itin didelis specialistų trūkumas jaučiamas sveikatos apsaugos ir švietimo, ypač ikimokyklinio ugdymo, sektoriuose. Taip pat trūksta socialinių darbuotojų. Nemažai darbo vietų siūloma statybų sektoriuje.
– Neseniai atlikote eksperimentą, susijusį su rytų europiečių įsidarbinimo galimybėmis Islandijoje. Kas paskatino jį atlikti? Kokie buvo jo tikslai?
– Eksperimento tikslas buvo įvertinti islandų požiūrį į potencialų kandidatą konkrečiai darbo vietai. Siekėme nustatyti, kaip jų požiūrį veikia Islandijoje įgytas kandidato išsilavinimas.
– Papasakokite apie eksperimento eigą – kokiomis priemonėmis bandėte išsiaiškinti, į kokį rytų europiečių išsilavinimą Islandijos darbdaviai žiūri palankiau?
– Eksperimeno dalyviams (islandams) buvo pasiūlyta įsijausti į personalo vadovo, kuris ieško vidutinio lygmens vadovo, vaidmenį. Rūpėjo išsiaiškinti, kaip islandai vertina užsienietį aukštesnėse pareigose.
Eksperimente naudojome du gyvenimo aprašymus. Jie buvo beveik vienodi. Abiejuose kandidatuojantis rytų europietis turėjo identiškas kompetencijas ir darbo patirtį, abu buvo parašyti taisyklinga islandų kalba, abiejuose pažymėta, kad kandidato islandų kalbos žinios – puikios. Tiedu gyvenimo aprašymai turėjo vienintelį skirtumą – viename buvo rašoma, kad kandidatas bakalauro laipsnį įgijo Islandijoje, o kitame – kad Rytų Europos universitete.
Tyrimas parodė, kad islandas mieliau rinktųsi kandidatą, kuris išsilavinimą yra įgijęs Islandijoje.
– Jūsų manymu, kodėl taip yra? Ar tai reiškia, kad jei nori dirbti Islandijoje ar kitose Skandinavijos šalyse, geriausia bent kurį laiką pastudijuoti tos šalies mokymo įstaigoje?
– Trumpai galima būtų atsakyti, kad taip. Kad apmokytum ir integruotum darbuotoją įmonėje, reikia resursų, todėl nenuostabu, kad islandai instinktyviai rinkosi tai, ką geriau pažįsta – vietinę sistemą ir kultūrą išmanantį kandidatą, kuris baigęs vietinę aukštojo mokslo įstaigą. Eksperimento dalyvių manymu, toks kandidatas lengviau įsilietų į kolektyvą ir reikėtų mažiau pastangų, kad jis kultūriškai prisitaikytų.
– Vadinasi, jei Lietuvos universitete išmoksi islandų kalbą ir įgysi profesinių įgūdžių, tai tikrai nereikš, kad Islandijos darbdaviai tavęs lauks išskėtę rankas?
– Kalbant apie rytų europiečių integraciją Skandinavijoje, visuomet pabrėžiama vietinės kalbos mokėjimo svarba. Šis tyrimas atskleidė, kad siekiant aukštesnės kvalifikacijos darbo, vien gerų vietinės kalbos žinių nepakanka. Daugiau galimybių įsidarbinti kvalifikuotame darbe Skandinavijoje itin padidina išsilavinimas, įgytas būtent toje šio regiono šalyje, kurioje pageidaujama įsidarbinti.
Tačiau tai nėra vienintelė ir nepaneigiama tiesa. Tarkime, aukštos kvalifikacijos gydytojas, net ir nemokėdamas islandų kalbos, šiandien tikriausiai gautų darbą Islandijoje. Tyrimu tiesiog parodėme bendrą tendenciją ir išryškinome kultūrinės adaptacijos svarbą.
– Ką tai reiškia tiek Lietuvos aukštosioms mokykloms, tiek jose islandų kalbą studijuojantiems jaunuoliams? Į kokius tyrimo aspektus mūsų aukštosios mokyklos ir studentai turėtų atkreipti dėmesį, norėdami pagerinti islandų darbdavių požiūrį į mūsų universitetus baigusius potencialius darbuotojus?
– Nesu švietimo vadybos ekspertė, bet, mano manymu, tokie tyrimo rezultatai gali būti ir neįveikiamas iššūkis, ir gera galimybė Lietuvos universitetams. Iššūkiu tai gali virsti, jei nieko nebus daroma, nors puikiausiai žinoma, kad pasaulio švietimo sektoriuje tvyro didžiulė konkurencija, o galimybių studijuoti svetur yra vis daugiau.
Galimybių Lietuvos universitetams keistis matau keletą. Pirma, reikėtų stiprinti Lietuvos aukštųjų mokymo įstaigų vardą užsienyje. Šiuo požiūriu itin svarbų vaidmenį galėtų atlikti Lietuvos mokslo ir verslo bendradarbiavimas.
Antroji galimybė – Lietuvos ir Skandinavijos šalių universitetų jungtinės programos. Tai reali, nors ne itin lengvai įgyvendinama priemonė.
Galiausiai Lietuvos aukštosios mokyklos turėtų siekti, kad kuo daugiau Skandinavijos šalių studentų per mainų programas atvyktų studijuoti į Lietuvą. Tikėtina, kad tuomet būtų pastebėta aukšta mūsų šalies mokslo kultūra, gal net nenusileidžianti Skandinavijos šalių aukštojo mokslo įstaigoms.
– Ar realu, kad Islandijos visuomenė pasikeistų tiek, kad darbdavys, rinkdamasis iš potencialių darbuotojų, pirmenybę teiktų rytų europiečiui, o gal net lietuviui? Kaip tai pasiekti?
– Nemanau, kad to reikėtų siekti. Pasaulis yra platus. Ne tik mes turime siekti būti pripažinti Skandinavijoje. Skandinavai taip pat turi siekti būti vertinami Lietuvoje ir gebėti prisitaikyti prie mūsų kultūros.
Nei Islandijos, nei Lietuvos aukštosios mokyklos per artimiausius keletą dešimtmečių neperspjaus dešimties pasaulyje geriausiai vertinamų aukštojo mokslo įstaigų, tokių kaip Harvardo universitetas ar Masačusetso technologijos institutas. Bet ar to reikia? Svarbu siekti kokybės, rasti savo nišą ir per ją pristatyti save pasauliui.
Manau, kad Lietuvos lazerių technologijų mokslininkai gali būti ta reprezentacinė vėliava, kuri padėtų atkreipti į mus dėmesį. Islandai sėkmingai puoselėja geotermines technologijas ir tvarią aplinkosaugą, dėl kurių mokslo pasaulis žino apie šią šalį. Tai nereiškia, kad kiti mokslai mažiau svarbūs, tiesiog reikia žinoti, ko siekiama ir kaip to efektyviausiai pasiekti.
– Minėto tyrimo rezultatai palankesni Islandijos mokymo įstaigoms. Kaip jos galėtų pasinaudoti šiuo tyrimu?
– Tiesą sakant, nemanau, kad jos puls naudotis. Islandijoje lankstumo nedaug. Tačiau tyrimo rezultatai atskleidė vieną svarbų dalyką, apie kurį jau spėjo parašyti Islandijos spauda, pristačiusi šį tyrimą. Tai universitetų vaidmens svarba integruojant kompetentingą darbo jėgą Islandijoje.
Gali būti, kad po kelerių metų Islandijos universitetuose atsiras specialių programų, kurios padės užpildyti šią mokymo spragą.
