Viena sukurta vieta paskatina kitų kūrimą
M. Katinas tvirtina – tai, kad Lietuva susidomi vis daugiau užsienio bendrovių ir gamyklų, itin gerai. Pašnekovas išskiria, kad itin daug naudos atneša tie atvejai, kaip bendrovė pasirenka gana mažą miestą. Taip visai neseniai nutiko Marijampolėje, kur ketinama į naujai atsidariusią gamyklą priimti dirbti tūkstantį darbuotojų.
„Įdomu bus stebėti patį Marijampolės miestą ilgainiui, nes tokie investuotojai dažnai sujudina vandenis ne tik savo buvimu. Jie sujudina ir šalia esančią rinką – kiti darbdaviai tarsi įpareigoti dėl konkurencijos darbuotojams teikti geresnes sąlygas. Manau, kad Marijampolei tai bus nemažas indėlis“, – sako M. Katinas.
Jo aiškinimu, paprastai skaičiuojama, kad viena gamybos srityje sukurta darbo vieta šalia sukuria dar vidutiniškai 1,3 darbo vietos, nes gamykloms būtinas tam tikrų medžiagų ar priemonių tiekimas: „Jeigu tai darys lietuviai, ne kitos šalys, vadinasi, Lietuvoje daugės darbo vietų. Tai vien tik pramonės sritis, jau nekalbu apie aptarnavimo sritį: kavinės, valgyklos, taksi – visi šie paslaugų teikėjai, esantys tame mieste, dėl tos įmonės atėjimo uždirbs daugiau.“
Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius taip pat įsitikinęs, kad tokių įmonių atėjimas itin svarbus mažesniems miestams, tačiau, pabrėžia ministras, būtina suprasti, kad investuotojai pirmiausia vietą renkasi pagal jos privalumus arba bendrovės veiklos specifiką, o ne miesto dydį.
„Pavyzdžiui, gal bendrovei reikalingas uostas. Čia iš karto atsiranda Klaipėda. Investuotojas nenori tų papildomų logistikos kaštų todėl, be jokios abejonės, jis kuriasi arčiau uosto. Galbūt jam reikia ekonominės zonos? Čia galime pasiūlyti ne tik Kauno ekonominę zoną [...], bet ir Kėdainių, ir Šiaulių, ir Panevėžio, tos pačios Marijampolės ar Naujosios Akmenės“, – sako V. Sinkevičius.
M. Katinas antrina – bent jau norint pritraukti investicijas pramonės srityje, paprastai reikia dviejų dalykų: infrastruktūros ir sklypo, kuriame bendrovė galėtų įsikurti: „Kai investuotojas ateina ir tu neturi sklypų, kuriuos galėtum pasiūlyti, tu praloši. [...] Būtent pramonės įmonei higieniniu faktoriumi yra sklypas, bet antras klausimas – ar tame mieste, tame regione yra tinkama švietimo infrastruktūra. Šioje srityje yra tikrai labai daug dalykų, kuriuos reikėtų nuveikti.“
Dėl užsienio gamyklų atėjimo turi abejonių
Kai kurių regionų situaciją, tvirtina M. Katinas, lengvina laisvosios ekonominės zonos (LEZ) sukūrimas. Pašnekovo nuomone, būtent atsisakydamos tokių zonų ar pramonės parkų kai kurios savivaldybės padarė klaidą.
„Įdomus paradoksas – kodėl Marijampolė, būdama septintu pagal dydį miestu, turi LEZ, o Utena – ne? Marijampolė tam tikru metu išreiškė norą turėti LEZ, pati savivaldybė investavo savus pinigus ir įsigijo žemę. Tai reiškia, kad ji realiai surizikavo. [...] Utena turėjo pramonės parką, kuris ilgainiui buvo nudirvonuotas ir įmonėms realiai negali būti siūlomas“, – nurodo M. Katinas.
Jo teigimu, tokių miestų, kurie tam tikru metu nepasinaudojo proga turėti LEZ, Lietuvoje yra daugiau. Jis pateikia pavyzdį – itin silpną pramonės parką iki šiol turi Alytus: „Dabartinė savivaldybė stengiasi gauti stipresnę atramą, bet realiai šešerius ar aštuonerius metus miestas pralošė, nes neturėjo 10 ha sklypo. Mes net norėdami atvesti į Alytų didelę gamyklą, neturėjome, kaip tai padaryti.“
Vilniaus universiteto ekonomistas J. Mundeikis vis dėlto nėra linkęs drąsiai teigti, kad LEZ padeda pritraukti tiesiogines užsienio investicijas. Jo aiškinimu, skaičiavimai, kurie rodo, kad investicijos atsiperka beveik penkis kartus, neįtraukia daugybės aspektų.
„Kitaip sakant, tie skaičiavimai labai supaprastinti [...]. Norėtųsi iš tikrųjų žinoti, kiek Lietuvai kainuoja LEZ, kiek atsiperka ar neatsiperka. Deja, tokios analizės neturime. [...] tai, kad ateina užsienio investuotojai, yra iš tikrųjų gerai, net jeigu jie nesukuria aukštos pridėtinės vertės produkcijos“, – tvirtina J. Mundeikis.
Jis atkreipia dėmesį – vis dėlto daugelis bendrovių Lietuvą pasirenka ne tiek dėl specialistų, kiek dėl pigios darbo jėgos: „Pripažinkime, Lietuva tuo pasižymi, užtat ir ateina pas mus didžioji dalis pramonės, nes pas mus yra pigu, nepaisant to, kad nemenka dalis žmonių turi ir aukštąjį išsilavinimą. Iškyla klausimas, kaip bus ilgainiui. Kas bus po 20 ar 30 metų? Ar tie fabrikai dar stovės, ar nestovės, kai robotizacija žengs į priekį?“
J. Mundeikis sutinka – trumpalaikėje perspektyvoje gamybos bendrovių atėjimas, darbo vietų sukūrimas yra itin geras pasiekimas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tokios didelės naudos tai gali ir neatnešti.
„Iš kitos pusės, man kyla klausimas – kai reikės pritraukti tą tūkstantį darbuotojų, ar tikrai pakaks vietinių resursų, ar pakaks perkvalifikavimo galimybių, ar vis dėlto bus bandoma pritraukti darbuotojus iš trečiųjų šalių, kas automatiškai sąlygotų tam tikrą atlyginimų augimo lėtėjimą“, – svarsto J. Mundeikis.
Kritikuoja iki šiol veikusią švietimo sistemą
Ūkio ministras V. Sinkevičius pabrėžia – dalis darbo rinkos problemų Lietuvoje kyla ir dėl to, kad šalis neišnaudoja galimybių. Vis dėlto, jo aiškinimu, dalis investuotojų yra linkę pasirinkti Lietuvą, nes šalyje mato daug talentingų žmonių: „Jie čia mato gana gerą talentų skaičių ir mes kalbame ne tik apie gamybos investicijas. Šiemet metai bus rekordiniai projektų skaičiumi. Gamyba yra viena dalis, bet mes matome investicijas ir į IT sritį, nedideles, bet investicijas į biotechnologijų sritį ir pan. Ten, kur iš tikrųjų turime specialistų.“
Ministras sutinka – dar vieną grupę darbo rinkos problemų sukelia netinkamas darbuotojų parengimas. Kaip teigia V. Sinkevičius, nemažai žmonių įgyja tokį išsilavinimą, pagal kurį vėliau negali susirasti darbo, o itin paklausios specialybės lieka neužpildytos.
„Ilgą laiką kvalifikacijos žmonėms buvo suteikiamos tokios, nebijokime to žodžio, kad paskatintų juos emigruoti. Mažai kas buvo susiję su darbo rinka. Dabar tai vienas esminių pokyčių [...] – mokinius priima pagal verslo poreikį, o ne pagal jo norą pasirinkti tai, ką būtų patrauklu mokytis, bet vėliau sužinoma, kad, deja kelių tūkstančių viešbučio administratorių Lietuvoje nereikia, nes tiesiog nėra tiek viešbučių“, – LRT RADIJUI sako ūkio ministras.
Jis teigia besitikintis, kad teigiamų rezultatų bus pasiekta ir gerinant gyventojų užimtumą. Čia didžiausias dėmesys skiriamas darbuotojų perkvalifikavimui, kad žmogus galėtų sugrįžti į darbo rinką: „Mes privalome tai išnaudoti 110 proc. Nepamirškime, kad šalyje yra apie 130 tūkst. žmonių, kurie neturi darbo. Nedarbas yra daugiau kaip 6 proc. Tai reiškia, kad kažkur stringa tie perkvalifikavimo įrankiai.“
V. Sinkevičius priduria – trūkstant darbo vietų mažesniuose miesteliuose žmonės paprasčiausiai pradeda skaičiuoti, ar jiems verta dirbti darbą už mažą atlygį, ar tiesiog gauti pašalpą ir prisidurti dirbant smulkius pagalbinius darbus: „Kol kas Lietuva tikrai nėra kaip Čekija, kur nedarbas siekia tik kiek daugiau nei 1 proc. Mes dar turime rezervų.“
M. Katino nuomone, siekiant sumažinti nedarbo rodiklius, pirmiausia dėmesį vis dėlto reikėtų kreipti į išsilavinimą, žmonių kvalifikaciją: „Norint Lietuvą paversti stipria Čekija, reikia šimto gamybos įmonių. Įsivaizduokite, pritraukėme penkias ar septynias. Dar reikia bent 90. Pradedame paprastą žaidimą – kur jos tilptų?“
Po to taip pat svarbu išspręsti problemą, kas užims siūlomas darbo vietas. Kaip teigia M. Katinas, siekiant, kad Lietuvoje įsikurtų daugiau gamybos įmonių, profesinio rengimo centruose ir kitose mokymo įstaigose daug didesnis dėmesys turėtų būti kreipiamas į inžinerijos srities specialybes.
„Geras pavyzdys – trečias pagal dydį Lietuvos miestas šiuo metu ruošia ne daugiau nei kelias dešimtis su inžinerija susijusių žmonių. [...] Daugiausia šiuo metu Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose, mūsų pastebėjimais, ruošiama žmonių, galinčių dirbti sveikatos paslaugų srityje: slauga, medicina“, – sako M. Katinas.
Jis priduria – jeigu žmonės vis dėlto stoja į inžineriją, tai dažniausiai pasirenkama automechaniko specialybė: „Galiu pasakyti, tikrai Lietuva šimto gamyklų nepritrauks, jeigu per artėjančius trejus ar ketverius metus neatliks didelių pokyčių būtent šiame profesiniame ir koleginiame švietime.“
Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
