Tada ir dabar: kaip lėktuvais skraidėme prieš pusę amžiaus

1950 – 1960- ieji neretai vadinami kelionių oru aukso amžiumi. Yra žmonių, kurie į tuos laikus žiūri susižavėjimo kupinomis akimis, tačiau kiti drįsta abejoti. Taigi, pasiaiškinkime, kuo skyrėsi šis aukso amžius nuo dabartinių kelionių oru.

Vardan intrigos prieš pradėdami kalbėti apie skrydžių detales, aptarkime jų reklamas. Šiuolaikinės avialinijų reklamos akcentuoja prieinamumą, įsitraukimą bei atsakomybę. 50-ųjų ir 60-ųjų reklamos sakė visai ką kita – didelis dėmesys buvo skiriamas prabangai, komfortui ir nuotykiams, pasiekiamiems per, labai jau reliatyviai, trumpą laiko tarpą.

Žurnaluose mirgėjo reklaminiai šūkiai, tokie kaip Air France „Fly in luxury beyond compare“(„Skriskite nepalyginamoje prabangoje”) arba United Airlines “It took Mrs. Sullivan 27 years to get Mr. Sullivan to Hawaii. A United jet did it in an afternoon” (“Poniai Sullivan prireikė 27 metų nugabenti Poną Sullivan į Havajus. United oro linijų lėktuvas tai padarė per popietę.”), skleidę žinią apie kelionių lėktuvais kerus.

Pamilę reklamą bei pačią kelionės idėją, kelionių lėktuvu aukso amžiaus žmonės turėjo keletą galimybių bilietams įsigyti. Viena jų buvo tiesiogiai skambinti oro linijoms, antra – pirkti bilietus kelionių agentams gelbstint, tiesioginio susitikimo metu, telefonu arba įprastu paštu. Dabar, dėka interneto, bilietai yra, tikrąja to žodžio prasme, pasiekiami vos keliais mygtuko paspaudimais. Šiuolaikinis žmogus taip pat gali rinktis bilietus, atsižvelgdamas į oro linijas bei kainas.

Kalbant apie kainas, jums labai pasisekė, jog galite keliauti šiame tūkstantmetyje. Per pastaruosius kelis dešimtmečius skrydžių kainos sumažėjo apie 40%, lyginant su oro kelionių aukso amžiumi. Pigių avialinijų populiarumas suteikė galimybę keliauti įvairiausių socialinių grupių žmonėms: 50-aisiais ir 60-aisiais keliauti išimtinai galėjo tik turtingieji.

1955 metais, šiuo metu jau nebeveikiančios, oro linijos Trans World Airlines siūlė skrydį iš Niujorko į Romą už viso labo 360,2 JAV dolerių. Skamba puikiai, tiesa? Realybėje viskas buvo kiek kitaip. Tuo metu vidutinis metinis atlyginimas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo apie 4000 JAV dolerių, o tai reiškė, jog bilietas į Italiją kainavo apie 10% žmogaus metinio darbo užmokesčio.

Įvertinus pinigų vertės pokyčius, šis bilietas į Romą dabar kainuotų 3046 JAV dolerius. Tiesa, tuomet nebuvo jokių papildomų mokesčių, tad galbūt susumavus visas papildomas išlaidas gautumėme panašią kainą? Na, ne visai. Dabar skrydį iš Niujorko į Romą galima rasti už viso labo 346 JAV dolerius. Žinoma, yra daugybė brangesnių bilietų, smarkiai perkopiančių ir 3000 JAV dolerių, tačiau svarbiausia, jog turime galimybę pasirinkti.

Skirtumas tarp šiandienos ir oro kelionių aukso amžiaus toli gražu nesibaigia tik kainomis. Patekti į lėktuvą prieš 50-60 metų buvo kur kas paprasčiau nei dabar: saugumo patikra masiškai pradėta vykdyti tik 1973 metais, tad iki tol įlaipinimas buvo nepalyginamai paprastesnis. Prie vartų esančiam agentui tereikėdavo pateikti savo kelionės bilietą ir pasiimti įlaipinimo kortelę.

Nebuvo reikalaujama net asmens dokumentų. Dabar saugumo patikra gali užtrukti ir ilgiau nei valandą, priklausomai nuo oro uosto apkrovos, tačiau neverta dėl to jaudintis – juk saugumas svarbiausia!

Dabar, vos tik pasiekiame lėktuvą, mus pasitinka draugiškai nusiteikę skrydžio palydovai bei palydovės, kurie yra pasiruošę pagelbėti keleiviams skrydžio metu bei supažindinti juos su skrydžio saugumo protokolu.

Prieš 50 metų stiuardesėmis galėjo tapti tik moterys. Jos privalėjo būti jaunos, išvaizdžios, charizmatiškos ir... vienišos! Daugelyje to meto oro linijų galiojo gana griežtos ir privalomos (!) atsistatydinimo taisykles, kurios numatė, jog stiuardesė gali dirbti tik iki 32 gimtadienio. Vestuvės taip pat reiškė stiuardesės karjeros pabaigą. Pagrindinės šių merginų funkcijos buvo paltų sukabinimas, laikraščių išdalijimas, maisto patiekimas bei malonių pokalbių su keleiviais palaikymas.

Kaip ir minėjome anksčiau, kelionės oru buvo itin gero gyvenimo požymis: aukso amžiaus skrydžiai pasižymėjo neįtikėtinais patogumais, kurie kaip įmanoma labiau palaikė prabangos pojūtį. Barai, stalai ir net pianinai buvo įmontuojami lėktuvuose tam, kad keleiviai patirtų išties neapsakomus nuotykius. Ir nors dažnas šiuolaikinio oro keleivio nusiskundimas yra dėl nepakankamos erdvės salone, 50-aisiais keliautojai ne tik sėdėjo patogiai, bet ir turėjo pakankamai vietos pasivaikščiojimams lėktuve ir net šokiams!

Maistas lėktuvuose su metais taip pat labai pasikeitė. Dabar keliautojai kartais gauna užkandžių ar neįmantrių patiekalų, tačiau anksčiau vaišės padebesiuose buvo nepalyginamai rafinuotesnės: patiekalai buvo serviruojami prašmatniuose induose bei valgomi sidabriniais stalo įrankiais. Įvairios salotų rūšys, skirtingos mėsos ir net jūros gėrybės buvo patiekiamos skrydžio metu; patiekalus keleiviai galėjo užgerti taure šampano ar stiklu brendžio.

Tiesą pasakius, alkoholio upės skrydžio metu buvo gana įprastas reiškinys vien dėl to, jog žmonės paprasčiausiai neturėjo ką veikti. Žinoma, buvo galimybė žaisti šachmatais, užrašinėti atvirukus ar skaityti knygas, tačiau daugelis rinkosi savo kelionę virš debesų paversti išskirtiniu vakarėliu. Dabar skrydžio metu keleiviai stumia laiką tiesiog naudodamiesi elektroniniais prietaisais – žiūrėdami filmus, klausydamiesi muzikos bei žaisdami žaidimus.

Įdomu prisiminti, jog prieš penkiasdešimtmetį taisyklės dėl rūkymo orlaiviuose buvo ne šiaip laisvesnės, o tiksliau galiojo tik viena taisyklė – rūkoma tik lėktuvui pakilus. Dabar sunku net įsivaizduoti ilgas valandas ore, nevėdinamoje ir gausiai prirūkytoje patalpoje… Traukti dūmą lėktuvuose uždrausta visai neseniai – tik praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.

Nors kelionės 50-aisiais ir 60-aisiais ir skamba prabangiai, jos buvo daug pavojingesnės negu dabar. Leistis esant rūkui lėktuvams būdavo itin nesaugu ir avarijos blogu oru buvo daug dažnesnės. Lėktuvai taip pat dažniau susidurdavo ore, o pamesti varikliai buvo toks įprastas reiškinys, jog tai net nebūdavo laikoma avarija, jeigu lėktuvą pavykdavo nutupdyti nesudaužius.

Turbulencija taip pat reiškė pavojų. Dabar oro duobės dažniausiai sukelia šiokį tokį išgąsti keleiviams, tačiau prieš pusšimtį metų tai galėjo kainuoti gyvybes. Dėl žemesnių lėktuvo lubų bei diržų dizainų trūkumų pasitaikydavo, jog turbulencijos metu keleiviams lūždavo kaklai. Kitas pavojus saugai buvo stiklinės pertvaros. Aukso amžiaus lėktuvai pasižymėjo itin dailiomis, tačiau ne labai praktiškomis pertvaromis, kurios skyrė keleivių klases. Turbulencijos metu pertvaros galėjo ir neretai suduždavo, o kodėl tai yra pavojinga, tikriausiai nė nereikia aiškinti.

Aukso amžiaus kelionės oru užėmė daug laiko. Lyginant su ankstesniais dešimtmečiais kelionės buvo sparčios, tačiau gretinti jų su šiandieniniais tempais netgi neverta. Remiantis Aer Lingus oro linijų 1952-ų metų tvarkaraščiu, skrydis iš Dublino į Londoną trūko 3 valandas, o iš Dublino į Paryžių – net 4 valandas 25 minutes. Dabar šie skrydžiai atitinkamai užtrunka valandą ir 35 minutes bei valandą ir 45 minutes.

Taigi, palyginus visus šiuos faktus, ar tikrai galima teigti, jog 1950-ieji bei 1960-tieji buvo kelionių oru aukso amžius? Spręsti jums.