Ir toliau viešojoje erdvėje matome siekius skleisti abejones dėl visų, kurie išdrįsta kelti klausimus dėl būtinybės didinti ir skaidrinti konkurenciją energetikos sektoriuje, įvairiomis spekuliacijomis įpainioti Vokietijos investuotoją į Lietuvos politinius procesus.
Tarsi niekam turėtų neberūpėti, ar tikrai efektyviausiai išleidžiami šimtai milijonų Lietuvos mokesčių mokėtojų eurų, ar tikrai atsakingai ir naudingiausiai „įsisavinama“ Europos Sąjungos parama.
Protekcijos – prieš konkurenciją
Vokietijos kompanija „Danpower“ Lietuvoje jau yra investavusi beveik 100 mln. eurų ir nuo pat veiklos pradžios čia siekia skaidresnės ir aktyvesnės konkurencijos šilumos gamybos rinkoje. Esame įsitikinę, kad skirtingų dalyvių gausa ir vienodos sąlygos jiems veikti, o ne įvairios privilegijos atskiriems subjektams veikti rinkoje gali lemti mažiausias kainas vartotojams.
2017 m. kovo pabaigoje Vilniaus savivaldybės valdoma AB Vilniaus šilumos tinklai perėmė sostinės šilumos ūkį iš 15 metų jį valdžiusios bendrovės „Veolia“ (buvusi „Dalkia“). Tuo metu taip pat vyko aktyvios diskusijos dėl „Lietuvos energijos“ Vilniuje už daugiau nei 350 mln. eurų planuojamų statyti atliekų deginimo ir biokuro kogeneracinių jėgainių.
Buvome ir esame įsitikinę, kad Vilniaus savivaldybei ir gyventojams būtų palankiau išlaikyti šilumos tiekimo ūkį savose rankose ir, nutraukus sutartį su monopolininku, netapti kitos – naujas jėgaines statančios „Lietuvos energijos“ interesų įkaite.
Atsižvelgdami į tai, 2017-ųjų kovo pradžioje, dar prieš savivaldybei perimant šilumos ūkį, parengėme detalią prezentaciją apie galimas jo tolimesnio vystymo galimybes. Šia prezentacija buvo skatinama sudaryti sąlygas didesnei konkurencijai šilumos ūkyje, organizuoti skaidrius konkursus, užtikrinant galimybę juose vienodomis sąlygomis dalyvauti tarptautinėms ir Lietuvos energetikos bendrovėms, investiciniams fondams.
Jokie pasiūlymai, kokie jie bebūtų, negali būti svarstomi ar, tuo labiau, įgyvendinami, jei su jais nėra supažindinami sprendimų priėmėjai. Dėl šios priežasties minėtosios Vilniaus šilumos ūkio vystymo gairės buvo pateiktos tuometiniam AB Vilniaus šilumos tinklai Stebėtojų tarybos pirmininkui Arvydui Sekmokui, aptartos Vokietijos „Danpower“ vadovų susitikimo su savivaldybės ir šilumos tinklų atstovais metu.
Šilumos vartotojams šios gairės taip pat buvo pristatytos viešai – Lietuvos mokslų akademijos organizuotoje konferencijoje. Tiek energetikų bendruomenę, tiek visuomenę kvietėme diskutuoti ir analizuoti, kokia Vilniaus šilumos ateities vizija būtų naudingiausia miestui bei jo gyventojams.
Visiškai nesuprantama, kodėl už alternatyvius pasiūlymus Lietuvoje imama persekioti, jų net nesiimama svarstyti ir vienintelei „Lietuvos energijai“ sukuriamas išskirtinis investavimo monopolis Vilniuje.
Prarastos Vilniaus galimybės
Viso mūsų pasiūlymo esmė buvo ta, kad, sudarius skaidrias sąlygas konkurencijai, Vilnius gali gaminti šilumą iš atliekų ir biokuro investavus beveik dvigubai mažiau, nei siūlo „Lietuvos energija“. Ir be Europos Sąjungos paramos.
Būtų pakakę pasekti „Eesti Energia“ pavyzdžiu ir atliekų deginimui pritaikyti neveikiančią trečiąją Vilniaus termofikacinę elektrinę (TE-3) bei papildomai pritraukti skirtingų rinkos dalyvių investicijų į biokuro katilines. Mūsų preliminariu vertinimu, tam reikėtų apie 180 mln. eurų investicijų, kurios leistų vilniečiams kasmet sudeginti 160 tūkst. tonų atliekų, gauti pigią šilumos energiją, išsaugoti ir užsitikrinti elektros energijos rezervą.
Tai būtų leidę racionaliau ir taupiau panaudoti valstybės lėšas, o „Lietuvos energijai“ skirtą ES paramą, siekiančią 140 mln. eurų būtų galima nukreipti energijos vartojimo efektyvumui didinti viešuosiuose pastatuose, mokyklose ar ligoninėse.
Tiesa, toks pasiūlymas apimtų tik šilumos gamybos iš atliekų ir biokuro pajėgumų plėtrą bei modernizaciją. „Lietuvos energija“, tuo tarpu, savo atliekų deginimo ir biokuro jėgainėse teigia pagaminsianti 0,4 teravatvalandžių (TWh) elektros energijos (92 MW naujai instaliuota elektros galia). Tai tesudaro 3,7 proc. šalies suvartojamos elektros energijos poreikio. Todėl, mūsų nuomone, tikslingiau būtų buvę investuoti į 360 MW elektros rezervo išsaugojimą ir užtikrinimą TE-3 elektrinėje, nei naujų, rinkai esminės įtakos neturėsiančių elektros pajėgumų kūrimą.
Lyginant investicijas vien į atliekų deginimo įrenginius, tai „Danpower“ Vilniui siūlė pastatyti 160 tūkst. tonų atliekų galinčią sudeginti jėgainę už 85 mln. eurų ir be ES paramos. Tuo tarpu „Lietuvos energijos“ Vilniaus jėgainės atliekų deginimo ir bendrų technologinių įrenginių vertė – beveik 180 mln. eurų. Kaip jau minėta, šio 160 tūkst. tonų atliekų sudeginsiančio objekto statyboms yra gauta ir ES parama.
Matėme Estijos pavyzdį, kuomet net 250 tūkst. tonų atliekų galinčią sudeginti jėgainę kaimynai pasistatė už maždaug 105 mln. eurų ir manėme, kad Lietuva taip pat gali sutaupyti.
Vis dėlto įgyvendinti panašaus scenarijaus Vilnius nesiėmė. „Lietuvos energija“ iš savivaldybės TE-3 įsigijo už sumą, nesiekiančią nė 10 mln. eurų ir detalesnių planų, ką veiks su šiuo objektu, iki šiol neatskleidžia.
Vilnius neteko pigesnės šilumos ūkio modernizavimo alternatyvos. Atsisakyta ne tik investicijų, bet ir ilgametės Vokietijos investuotojų patirties, kurią „Danpower“ įgijo vystydama šilumos ūkį šioje šalyje.
O visi, kas išdrįsta kelti klausimų dėl naujųjų atliekų deginimo projektų, jų investicijų, galios ar galimo šalyje susidarančių atliekų trūkumo, pastaruoju metu tiesiog įvardijami, kaip atstovaujantys privataus kapitalo interesus. Bandoma suformuoti nuomonę, kad tik valstybės užsakyti tyrimai, pasiūlymai ir konsultantų išvados yra objektyvūs, kad tik jais galima pasitikėti.
Ar sulauksime mažesnių šilumos kainų?
Lietuvoje vis dar giliai įsišaknijęs mitas, kad verslas yra blogis ir siekia tik pelno. Manoma, kad tik valstybės valdomos bendrovės yra suinteresuotos siekti naudos šalies gyventojams bei gali užtikrinti tinkamas kainas.
Tai nėra tiesa. O šilumos rinkoje tuo įsitikinti galima, pasižiūrėjus į Kainų komisijos skelbiamą informaciją, kurioje teigiama, kad nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencija praėjusiais metais Lietuvos gyventojams leido už šilumą sumokėti beveik 12,5 mln. eurų pigiau.
Mes manome, kad esmė yra ne tame, ar veiklą vykdo valstybinė bendrovė ar privatus kapitalas. Esmė – skaidri rinka ir lygiavertė konkurencija, įtvirtinta ir Konstitucijoje. Būtent tai, o ne išskirtinės sąlygos ar valstybinis reguliavimas turi lemti iš ko yra perkama paslauga, nes taip užtikrinamos mažiausios kainos.
Vien tai, kad atliekų deginimo projektą Vilniuje be konkurso įgyvendins valstybės valdoma „Lietuvos energija“, savaime negarantuoja mažų šilumos kainų gyventojams. Tokias prielaidas sustiprina ir šios bendrovės taikomos šilumos gamybos kainos Elektrėnuose, kur nėra jokios realios konkurencijos.
Kainų komisija suskaičiavo 2017 m. vidutines šilumos gamybos kainas. Pavyzdžiui Kaune ir Klaipėdoje, kur vyksta arši konkurencija ir nepriklausomi gamintojai pagamina apie du trečdalius šilumos, vidutinė jos gamybos kaina – 21 euras už megavatvalandę (MWh). Vilniuje, kur apribotos galimybės į rinką patekti naujiems žaidėjams, nepriklausomi gamintojai pagamina tik maždaug trečdalį miestui reikalingos šilumos, o vidutinė jų gamybos kaina – 27 eurai už MWh.
Tačiau Elektrėnuose, kur „Lietuvos energija“ yra didžiausia šilumos gamintoja iš biokuro, veikianti praktiškai be konkurencijos, šilumos gamybos kaina 2017 m. vidutiniškai siekė 30 eurų už MWh ir buvo net 9 eurais brangesnė nei Klaipėdoje ir Kaune.
Ir šiemet „Lietuvos energija“ nė vieną mėnesį savo Elektrėnuose pagamintos šilumos nepardavė pigiau nei už 30 eurų už MWh. Stebina ir tai, kad valstybės įmonės kainos praktiškai nekinta keičiantis sezonams ar pingant biokurui. Vasara ar žiema – kaina viena.
Palyginimui, nepriklausomi šilumos gamintojai Kaune šią vasarą šilumą gamino net trigubai pigiau – vidutinė jos kaina siekė apie 10 eurų už MWh.
Žinant tai, Vilniui telieka laukti atsakymo į klausimą – ar „Lietuvos energijos“ žadamos žemesnės šilumos kainos tikrai taps realybe, o ne nauju, ilgus metus truksiančiu šeimininkavimu be efektyvios konkurencijos mieste?
