„Antrukas“, „trečiukas“, – kaip senas troleibuso vairuotojas lietuviškai vardija maršrutų numerius L.Gomesas.
Jis jau žino, kad vežant keleivius į Naujininkus reikia saugotis narkomanų, o į Žemuosius Panerius – girtuoklių ir triukšmadarių.
Vairuoti baisiausia žiemą
Trečiadienį po pietų L.Gomesas turėjo sėsti prie 3-iojo maršruto troleibuso vairo.
Jis niekaip negali priprasti prie tokio darbo grafiko, kai vieną dieną tenka dirbti rytą, kitą – vakare. Jam patogesnis būtų pastovus tvarkaraštis.
Išmokti vairuoti troleibusą Luisui nebuvo sunku, nes tarnaudamas kariuomenėje jis sėdėjo prie sunkvežimio vairo. „O troleibusas – kaip tankas“, – juokavo užsienietis, anksčiau mėgdavęs ir motociklą apsižergti.
Vis dėlto baisiausia buvo žiemą, nes Portugalijoje sniego beveik nebūna.
„Troleibusas kelis kartus ne tik slidinėjo, bet tiesiog čiuožė“, – vairuotojas gestu parodė, kaip sunku slidžiose gatvėse buvo suvaldyti didelę ir sunkią transporto priemonę, bet pasidžiaugė, kad praėjusi žiema nebuvo labai gili.
Didelių vairavimo skirtumų Vilniuje ir Portugalijos mieste Porte L.Gomesas nepastebėjęs, nebent skiriasi tik eismo intensyvumas. Vis dėlto portugalą stebina telefonai vilniečių vairuotojų rankose, kartais – negeranoriškumas.
„Atrodo, kartais trūksta centimetro, kad troleibusas pravažiuotų, bet automobilis nepasitrauks nė per sprindį“, – atsiduso Luisas.
Stebėjosi moterų ištverme
Draugai L.Gomesui minėjo, kad Vilniuje troleibusų vairuotojų nuolat ieškoma, nes šis darbas nėra labai geidžiamas dėl nuolatinės įtampos ir nedidelių atlyginimų, bet užsienietis ryžosi jį išbandyti, nes jam patinka vairuoti.
L.Gomesui teko sėsti ir prie seno „Škoda 14Tr“, ir prie „Solaris“ vairo. Iš pradžių jis stebėjosi, kaip troleibusų vairuotojomis dirbančios vilnietės moterys sugeba pasukti senesnių troleibusų vairą.
Bet L.Gomesas nebijo išbandymų ir pats paprašė išmokyti jį vairuoti seniausią Vilniaus troleibusą „Škoda 9Tr“, kuriuo keliauja ekskursijų dalyviai, pramogautojai. Šiame troleibuse apskritai nėra vairo stiprintuvo.
„Škoda“ troleibusai neužmušami“, – šypsojosi užsienietis vairuotojas priminus jam šių transporto priemonių amžių.
Žino, kur galima paspausti
Troleibusų vairuotojai pažįsta kiekvieną gatvės duobę. Portugalas pritarė, kad darbo pradžioje jų buvo daug, bet dabar mažėja.
„Štai suremontuota dalis Antakalnio gatvės, gal greitai ji visa bus lygi. Kitose gatvėse taip pat matyti, kad Vilnius tvarkosi“, – tvirtino vairuotojas.
L.Gomesui labiausiai patinka tie troleibusų maršrutai, kurie driekiasi paupiu. Tai jam primena gimtąjį Portą, skalaujamą Atlanto vandenyno.
„Jau žinau, kur galima spausti, o kur reikia sumažinti greitį, bet kiti vairuotojai to nesupranta, mano, kad troleibusas tyčia lėtai velkasi“, – pasakojo Luisas.
O juk troleibusas sankryžas ir kelio vingius gali įveikti tik 20 kilometrų per valandą greičiu, kontaktinio tinklo sankirtose leidžiama judėti tik 5 kilometrų per valandą greičiu.
L.Gomesas nemėgsta lėkti kaip akis išdegęs ir dėl to, kad patinka pasigrožėti miesto vaizdais: „Dažnai pastebiu, kad žmonės, kurie važiuoja troleibusu, dairosi pro šoninius langus, o tie, kurie vyksta automobiliu, įsmeigę žvilgsnį tik į priekį.“
Ūsai nukrinta vis rečiau
Troleibuso vairuotojo meistriškumas matuojamas tuo, kiek kartų per pamainą nukrinta vadinamieji ūsai. Jei troleibusas juos numeta daugiau nei tris kartus – esi prastas vairuotojas arba naujokas.
L.Gomesas sutiko, kad anksčiau būdavo visko, bet dabar šis skaičius jau net mažesnis. Pasitaiko dienų, kai troleibuso ūsai nenukrinta nė karto.
Portugalas spėjo įsitikinti, kad vilniečiai troleibusų vairuotojai – draugiški žmonės. Jei ūsus pameta troleibusas, prie kurio vairo sėdi moteris, iš paskos privažiavę vyrai padeda juos prikabinti.
Koją pakišo lietuvių kalba
L.Gomeso kelias į Vilnių buvo grįstas meile. Prieš du dešimtmečius jis Portugalijoje sutiko gražią lietuvę, bet ne iš karto ryžosi kraustytis į Lietuvą. Sprendimą nuolat apsigyventi Vilniuje jis priėmė maždaug prieš 10 metų.
Tiesa, tai lėmė ne tik meilė, bet ir architektūros studijos. Pradėjęs Portugalijoje, L.Gomesas jas baigė Vilniuje. Keletą metų jis stažavosi Vilniaus architektūros studijoje, kur sutiko daug aukšto lygio specialistų.
Tačiau architektūros bakalauro ir magistro laipsnius turinčiam portugalui koją pakišo kalba. Architektūros srityje kalbai keliami aukšti reikalavimai, o užsienietis nei gerai kalbėjo, nei rašė lietuviškai.
L.Gomesas dabar jau kalba lietuviškai, bet ne taip laisvai, kaip norėtų. Todėl jam kartais pritrūksta žodžių. Portugalas apgailestavo, kad ne visi vilniečiai laisvai kalba angliškai. O rusų kalbos, kurią dažnai išgirsta vairuodamas troleibusą, jam pavyko išmokti tik kelis žodžius.
Tad kai prašydami parduoti bilietą keleiviai į vairuotoją portugalą kreipiasi rusiškai, jis paprašo kalbėti lietuviškai. Ar dėl to būna pykčių? L.Gomesas gūžtelėjo pečiais: „Visko pasitaiko, bet keleivius stengiuosi suprasti.“
Jei jam močiutė ištiesia eurą, Luisas žino, kad jai reikia paduoti du bilietus po 50 centų. O jei dar pasako „dva“, portugalas supranta, kad tai reiškia „du“.
„Suprantu, kad močiutei išmokti lietuvių kalbą gerokai sunkiau nei man, jaunesniam“, – svarstė L.Gomesas.
Uždaroje kabinoje saugiau
Ar vairuojant troleibusą kitokio temperamento L.Gomesui nekyla noro persimesti vienu kitu žodžiu su keleiviais?
„Senesnių troleibusų kabinos uždaros, tad kartais nelabai girdžiu, ką žmogus sako. Galėtų bent kokios skylutės būti, kad vairuotojai girdėtų žodžius. Tik naujesnių troleibusų „Solaris“ kabinos atviresnės“, – pasakojo vairuotojas.
Bet paminėjęs šį trūkumą jis priminė vairuotojų saugumą. Uždaros kabinos – ne šiaip sau. Jis jau patyrė, ką reiškia važiuoti 17-uoju maršrutu į Naujininkus arba 4-uoju, 6-uoju – į Žemuosius Panerius. Pasitaikė susidūrimų su narkomanais, girtuokliais, agresyviais keleiviais.
Taksi automobilius Vilniuje vairuojantys ukrainiečiai jau lyg ir nestebina. O štai prie troleibuso vairo išvysti portugalą – kiek netikėta. Architekto išsilavinimą turintis užsienietis nutarė, kad kol gerai išmoks lietuviškai, jam šis darbas pats tinkamiausias.
Girdėjo, kad vilniečius vadina portugalais
Paklaustas, ar žino, kad kitų miestų gyventojai visus vilniečius vadina portugalais, L.Gomesas prisiminė girdėjęs šį apibūdinimą, bet nesupratęs, ką jis reiškia.
„Maniau, kad tiktai mane troleibusų vairuotojai portugalu vadina“, – nusijuokė užsienietis.
Dešimtmetį Vilniuje praleidęs diplomuotas architektas stebėjo daug miesto pokyčių. L.Gomesas stengiasi neužmiršti savo profesijos, tad laisvalaikiu rengia nedidelius projektus. Jį visada glumina užsakovo klausimas, kurį pirmiausia išgirsta: „Kiek kainuos?“
„Pastebėjau Vilniaus architektūroje vieną neigiamą bruožą, būdingą ir sovietmečiui, ir šiandienai. Čia nemažai pastatų yra pastatyta vadovaujantis vienu principu – kuo pigiau. Bet tai nereiškia kuo geriau“, – apgailestavo L.Gomesas.
