Rugsėjo 7 dieną sukako 65 metai nuo to laiko, kai Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus postą užėmė Nikita Sergejevičius Chruščiovas.
2016 metų kovo mėnesį „Levados centras“ (2003 metais sociologo Jurijaus Levados įsteigta nevyriausybinė organizacija sociologiniams ir rinkodaros tyrimams atlikti, kuriai 2016 metais suteiktas „užsienio agento“ statusas. – Red.) atliko apklausą: respondentų buvo prašoma atsakyti, kokie įvykiai N.Chruščiovo valdymo laikotarpiu jiems įsiminė labiausiai. Pirmoje vietoje, kaip ir buvo galima tikėtis, atsidūrė Jurijaus Gagarino skrydis į kosmosą, antroje – plėšinių įsisavinimas, o trečioje – brangiai kainavę ir nelabai sėkmingi eksperimentai žemės ūkyje. N.Chruščiovas ir kukurūzai įsiminė labiau negu „chruščiovkės“ ar J.Stalino asmenybės kulto nuvainikavimas.
Laikomasi nuomonės, kad mintis apsėti kukurūzais kone visą Sovietų Sąjungą N.Chruščiovui kilo kelionės į JAV metu. Tačiau, kaip savo prisiminimuose rašė pats N.Chruščiovas, šia kultūra jis susidomėjo dar jaunystėje, kai tapo šaltkalvio mokiniu Juzovkos (dabartinio Donecko) mašinų gamybos ir ketaus liejimo gamykloje.
„Kukurūzai buvo pagrindinė kultūra galvijams šerti. Būdavo, važiuoja ukrainietis į turgų Juzovkoje, įsimeta kukurūzų maišą ir būtinai lovį į arbą (ilgą keturratį vežimą. – Red.), paskui priberia burbuolių į lovį, ir arkliai kramsnoja kukurūzus“, – rašė N.Chruščiovas savo knygoje „Laikas. Žmonės. Valdžia (Prisiminimai)“.
1955 metais N.Chruščiovas pasisakė plenume ir daug kalbėjo apie gyvulininkystę. Kaip pavyzdį pateikė amerikiečius: jie tvarkosi kur kas sėkmingiau už sovietus, dėl to ir eilės prie mėsos nesusidaro.
O vieno Ajovos valstijoje leidžiamo laikraščio redaktorius nuėjo dar toliau – pakvietė kolūkiečius iš Sovietų Sąjungos apsilankyti JAV. N.Chruščiovas nusprendė išsiųsti į JAV mokslininkų agrarininkų delegaciją, kad šie surinktų „žvalgybinius duomenis“ apie žemės ūkį. Po kelionės mokslininkai pateikė ataskaitą, kurios didžioji dalis buvo skirta kukurūzams. Kai 1956 metais N.Chruščiovas pareikalavo „pavyti ir aplenkti Ameriką“ pagal mėsos ir pieno gamybą, klausimų, kuo šerti tą kiaulių, karvių ir kitų galvijų armiją, neiškilo.
Amerikietiškas stebuklas
1959 metais kukurūzais apsėtas plotas padidėjo maždaug trečdaliu – tuo metu kukurūzai nukonkuravo tik technines kultūras ir pašarines žoles. Jais apsėjo Šiaurės Kaukazo, Ukrainos ir Moldavijos (dabartinės Moldovos) laukus. Tais pačiais metais N.Chruščiovas praleido dvi savaites JAV, kur spėjo pabuvoti Ajovoje pas ūkininką Roswellą Garstą.
Ten jis atsidūrė neatsitiktinai: 1955 metais, kai delegacija iš Sovietų Sąjungos baigė vizitą JAV, SSRS pas save pasikvietė amerikiečių žemvaldžių. R.Garstas ne tik išsirūpino leidimą vykti į Sovietų Sąjungą, bet netgi ir leidimą prekiauti. Ūkininkas susitiko su N.Chruščiovu ir įkalbino jį pirkti 5 tūkst. tonų kukurūzų grūdų. Už juos Sovietų Sąjunga atsiskaitė aukso luitais – daugiau nebuvo kuo.
N.Chruščiovo sūnus Sergejus knygoje „Nikita Chruščiovas. Reformatorius“ prisimena: „Apie tai, kad tėvas kiša ranką į aukso sandėlius, aš sužinojau netrukus po to, kai jis grįžo iš atostogų. Jis, mano akivaizdoje, su kažkuo iš kolegų aptarinėjo su R.Garstu sudaryto sandorio naudą. Aš pasipiktinau ...
Tėvas geraširdiškai mane išklausė ir atsakė citata iš „Eugenijaus Onegino“: „...Kaip darosi šalis turtinga, Kuo ji gyvena ir dėl ko Visai nereikia aukso to, Kai augalinių žaliavų nestinga“.
Kukurūzai į kiekvienus namus
Nuo 1959 metų kukurūzų plotai Sovietų Sąjungoje ima plėstis kone geometrine progresija: jei 1956 metais šia kultūra buvo užsėta 18 mln. hektarų, tai jau 1962 metais – 37 mln. hektarų.
Kukurūzus sėjo ne tik šalies pietuose, bet ir šiauriniuose regionuose, užgriebiant net Vologdos sritį, nors ten kultūra brendo prastai. Vien tik Vakarų Sibire kukurūzų pasėlių plotai nuo 1953 iki 1960 metų padidėjo nuo 2,1 tūkst. ha iki 1,6 mln. ha, o derlingumas siekė 7,5 centnerio iš hektaro.
Šiaurės Kaukazui, Ukrainai ir Moldavijai JAV ir Kanadoje buvo perkamos hibridinės kukurūzų sėklos, kurios gerai bręsdavo. Tai leido laikinai išspręsti gyvulių šėrimo problemą šiuose regionuose. Bet jau 1960-aisiais metais importinės sėklos tapo per brangios, todėl teko sėti savas.
Visą šalį apėmė kukurūzų karštinė: apie ją buvo kuriami filmai ir animaciniai filmukai, rašomi eilėraščiai ir dainos, o parduotuvėse atsirado kukurūzų šampanas, lazdelės, duona, dribsniai ir netgi kukurūzų dešra. Kukurūzų tema vyravo ir vaikų pasirodymuose, ir agitaciniuose plakatuose – pavyzdžiui, su lozungais „Lai per Sąjungą keliauja, opa opa opapa, susikibę už rankučių, kukurūzas ir pupa“ ir „Kiekvienai telyčiai – kukurūzo burbuolytė“.
Komunizmo statymas lyg ir vyko visu tempu (1960 metais N.Chruščiovas XXII partijos suvažiavime užtikrino, kad jo statyba bus baigta po 20 metų), galvijų pašaras kukurūzų siloso pavidalu buvo atrastas, tad žmonių laukė šviesus rytojus. Bet pasirodė, kad viskas ne taip paprasta: pietuose kukurūzų derlius būdavo puikus, o šiaurėje nebuvo kuo pasigirti. Svarbu dar ir tai, kad kukurūzai išstūmė kitas žmonėms būtinas kultūras, ir dėl to galų gale pradėjo trūkti duonos.
„Nesėkmę nulėmė pats Politinio biuro pirmininko idėjos įgyvendinimo mechanizmas. To meto politinė konjunktūra reikalavo besąlygiško, automatiško susitaikėliškumo su partijos ir jos Centro komiteto ir CK politinio biuro iniciatyva. Todėl, kaip buvo kalbama dar Stalino laikais, „perlenkimų vietose“ ne tik pasitaikydavo, bet jie vyravo.
Būtina atsižvelgti ir į tai, kad prieš ateinant į valdžią N.Chruščiovui, sovietinė augalų genetikos mokykla – mokslininkai selekcininkai, pati selekcionavimo mokykla buvo iš esmės arba fiziškai sunaikinta (ryškiausias pavyzdys – Nikolajus Vavilovas), arba priversta prisitaikyti prie „administracinės linijos“. Sumanymo įgyvendinimo priešakyje (idėjiškai, kiek tai susiję su materialine dalimi) nestovėjo specialistai, faktiškai kukurūzų sėjimu (neatsižvelgiant į dirvožemio savybes, o neretai ir į klimatines sąlygas) užsiiminėjo studentų, savanorių komjaunuolių būriai, neturintys specialios kvalifikacijos ir tam nepasirengę“, – aiškina Nacionalinės reitingų agentūros įmonių reitingų departamento direktorė Natalija Soboleva.
Atpildas už pastangas
Jei 1955–1959 metais Sovietų Sąjungos žemės ūkis kasmet augo vidutiniškai 7,6 proc., tai N.Chruščiovo reformų ir naujovių diegimo laikotarpiu (1959–1962 metais) šis rodiklis nukrito iki 1,7 procento. 1962 metais „laukų karaliumi“ jau buvo apsėta 37 mln. hektarų, tačiau didžiojoje Nejuodžemio ir rytinėje šalies dalyje visas kukurūzų derlius žuvo. Galvijams šerti kukurūzai buvo gera paspirtis, tai turėjo teigiamą įtaką gyvulininkystei.
„Kai kurie žmonės Sovietų Sąjungoje manęs nesuprato anksčiau ir nesupranta dabar. Yra ir tokių, kurie smerkė mane tuo metu, smerkia ir dabar. Manau, kad dėl nenusimanymo. Jie nesupranta, kad gyvulininkystei nėra kitos kultūros, prilygstančios kukurūzams. Man gali paprieštarauti, kad toli gražu ne visur. Taip, bet svarbiausia yra žmonės. Viename ir tame pačiame klimatiniame rajone pas vieną žmogų kukurūzai neauga, o pas kitą duoda po 500 ir 1000 centnerių siloso masės. Kalbant grubiai: pas protingą jie atrodo efektingai, o pas kvailį ir avižos su miežiais neaugs“, – rašė prisiminimų knygoje N.Chruščiovas.
1962 metų rudenį Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro Komitetas ir Ministrų Taryba išleido nutarimą „Dėl tvarkos įvedimo naudojant grūdų išteklius“. Šiuo nutarimu buvo apribotas duonos pardavimas iki 2,5 kg vienam žmogui – pradėjo stigti grūdų miltams.
„Nurodymų „iš viršaus“ vykdymo nesusimąstant pasekmės buvo katastrofiškos. Gerai pamenu, kaip, būdamas vaikas, stovėjau eilėje prie duonos: pilkos duonos buvo, juodos – taip pat, o štai baltos nebuvo. Tuomet man buvo 7– 8 metai, ir į vienas rankas aš galėjau gauti dvi bandeles po 7 kapeikas. Tačiau tam reikėjo atstovėti dvi eiles: vieną – prie kasos, kitą – prie išdavimo vietos. Juk duonos galėjo ir nebelikti. Per televizorių rodydavo pilnas parduotuvių lentynas – štai, girdi, žiūrėkite, duonos pakanka. Tačiau tai buvo fotografijos, darytos iki tol, kol į parduotuvę dar nebuvo užėję žmonės“, – savo prisiminimais pasidalijo Rusijos liaudies ūkio ir valstybės tarnybos akademijos prie Rusijos Federacijos prezidento Visuomenės mokslų instituto Ekonomikos istorijos katedros profesorius Aleksandras Bessolicinas.
1963 metais situacija dar labiau pablogėjo. Dėl nederliaus grūdų iš viso buvo prikulta tik 107,5 mln. tonų (30 proc. mažiau nei 1962 metais), o derlingumas sumažėjo nuo 10,9 iki 8,3 centnerio iš hektaro.
„Šalis atsidūrė ties praraja. Apie badą, lygintiną su 1890 metų badu, kalbos nebuvo, tačiau apie reformas tėvas nebegalvojo. 1963 metais visos pastangos buvo sukoncentruotos į tai, kaip išsilaikyti iki kito derliaus“,– rašo savo knygoje S.Chruščiovas. Pasak jo, nuo prekystalių dingo ne tik balta duona, bet ir manų kruopos, vermišeliai ir kiti produktai.
„1963 metų nederlius sudavė skaudų smūgį tėvo autoritetui. To betrūko, kad vos prieš dvejus metus jis pažadėjo pastatyti komunizmą, o dabar net padorios duonos parduotuvėje negali rasti. Nemokama duona dingo ir valgyklose, kaip aiškino – laikinai, tik metams... Žmonėms, nors faktai rodė priešingai, staiga ėmė atrodyti, kad prie Stalino jie gyveno geriau“, – guodžiasi S.Chruščiovas.
SSRS turėjo pirkti grūdus iš kapitalistų. „Kartu sudėjus susidarė apie 12 milijonų tonų. Išsigelbėjimas nuo bado kainavo 372,2 tonos aukso iš tais metais turėtų atsargų – 1082,3 tonos“, – paskaičiavo S.Chruščiovas.
Spalio viduryje laikraštis „Pravda“ pranešė, kad SSKP CK plenumas patenkino N.Chruščiovo prašymą atsistatydinti. Atėjus į valdžią Leonidui Brežnevui, kukurūzai buvo beveik visiškai išstumti iš ariamosios žemės – jie nebebuvo auginami net tose šalies vietose, kur tai buvo daroma seniai ir sėkmingai.
Parengė Leonas Grybauskas.
