I. Šimonytė: Turbūt šita komisija būtų trečia, nes ta mistinė komisija apie ryšius su verslu dar yra nesudaryta, ji dar kažkur sklando ore. Bet jeigu mes kalbame apie „Snorą“ ir Ūkio banką, aš tame esu lygiai taip pat, kaip ponas S. Jakeliūnas, kuris buvo premjero A. Butkevičiaus patarėjas finansų klausimais ir turbūt tuos sprendimus pats priėmė, nes šituose sprendimuose man dalyvauti jau neteko.
– Pone Jakeliūnai, kas jums yra tas pagrindas, jeigu jis yra, kuris sako, kad reikia parlamentui sudaryti komisiją ir tirti tas „Snoro“ ir Ūkio banko bankrotų aplinkybes?
S. Jakeliūnas: Kol kas nekalbama apie komisijos sudarymą šių bankų bankroto aplinkybėms tirti. Kalbama apie jau įsteigtos komisijos tolesnį darbą, tiksliau, pavesto darbo Biudžeto ir finansų komitetui tirti.
– Suteikti komisijos įgaliojimus kažkokiam komitetui, bet iš esmės vis tiek tai bus parlamentinis tyrimas?
S. Jakeliūnas: Taip, jis vyksta dabar, ir kitą savaitę jį vėl atsinaujins per rudens sesiją. Ten vienas iš klausimų, kuris, beje, buvo taip pat suderintas ir patvirtintas Seime, kokia yra didžiųjų bankų įtaka likusiųjų kredito institucijų veiklai, mokumui, galimybei funkcionuoti. Šito klausimo rėmuose – šių bankų veikla ir jų uždarymas. Aš nekvestionuoju jų uždarymo pagrįstumo, bent jau šiuo atveju, bet tam tikri klausimai ir aplinkybės dėl „Snoro“ ir dėl Ūkio banko (čia skirtingi procesai vyko) yra ir matysime iš tų atsakymų išsamumo ir objektyvumo, ar reikės tų atskirų dviejų tyrimų, ar vieno dėl abiejų bankų, ar dėl vieno iš jų.
– Su mumis telefonu yra Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Saulius Verseckas. Kokias rizikas mato prokurorai, kai jų atliekamus tyrimus dubliuoja politikai? Nebūtinai konkrečiai šiuo atveju, bet apskritai, nes tokių prokurorų tiriamų bylų, kurių atgarsiai paskui atsinaujina parlamente, yra daugiau.
S. Verseckas: Kai šalia baudžiamųjų procesų, kurie vyksta dėl vienų ar kitų aplinkybių, lygiagrečiai vykdomi kažkokie politiniai tyrimai, sudaromos komisijos, tada yra pagrindinė rizika, kad dirbant toms komisijoms, darančioms išvadas, jos nesikištų į baudžiamosios teisės sritį, nesiimtų vertinti asmenų veiklų pagal Baudžiamąjį kodeksą. Nes tada iš tiesų kiltų rizika, kad, sakykim, Europos žmogaus teisių teismas galėtų pripažinti, jog politikai darė įtaką vykstantiems teisėsaugos tyrimams.
– Pati pirmoji iš tokių bylų 2002 m. buvo, kai buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius prisiteisė kompensaciją, nes Strasbūro teismas pasakė, kad galbūt buvo pažeista teisė į jo teisingą teismą, nes politikai, nesulaukę teismo sprendimo, jau sakė, kad jis yra kaltas ir dar pasakė, dėl ko. Ar parlamentiniai tyrimai apskritai padeda prokurorams pasiekti teisingumą?
S. Verseckas: Parlamentinių komisijų tyrimai nėra baudžiamojo proceso dalis ir tiesiogiai jie nėra įrankis baudžiamosios byloms tirti. Tai tokios pagalbos baudžiamajame procese mes, aišku, neturime, nebent sužinotume kokios informacijos, kurią galėtume ištirti proceso metu. Dažniausiai būna priešingai: politikai, atliekantys tokius tyrimus, kreipiasi į teisėsaugos institucijas, kad jiems būtų suteikta teisėsaugos institucijų turima informacija, kurią jie imasi vertinti.
– Dėkoju S. Verseckui iš Generalinės prokuratūros ir noriu paklausti pono Stasio Jakeliūno. Vieną kartą „Snoro“ banko veiklą, tiksliau, jo veiklos baigtį tyrė parlamentinė komisija, kuriai vadovavo Valentinas Mazuronis. Ko tikėtumėtės iš tyrimo, atliekamo dar po 6 metų, kitaip, negu būtų surinkusi duomenis ana komisija?
S. Jakeliūnas: Kol kas nekalbama apie kokios atskiros komisijos tyrimą. Priklausomai nuo dabar vykstančio tyrimo rezultatų matysime, ar yra poreikis vykdyti toliau tuos procesus ir gilintis į konkrečias situacijas, taip pat įvertinti tai, kas vyksta, arba prokuratūroje ir buvusiame tyrime, kurio išvados taip ir nebuvo patvirtintos.
Bet vienas iš klausimų, kuris kol kas neatsakytas, ir ta informacija dabar tapo prieinama, kad „Snoras“ turėjo problemų daug anksčiau, negu buvo uždarytas, dar 2002 m., ir po to dar kartą paaiškėjo, kad jis gali turėti mokumo problemų 2009 m. Tačiau tuomet nebuvo imtasi jokių priemonių. Nuo 2009 m. iki 2011 m. lapkričio mėnesio jis pridalijo įsipareigojimų, obligacijų, indėlių sertifikatų forma ir pačių indėlių forma, ir nuostoliai tiek kreditoriams, tiek pačiai valstybei, nes reikėjo padengti skirtumą tarp indėlių draudimo draustų indėlių ir turto, kuris maža verte, pasirodo, kad besąs, buvo labai reikšmingi.
– Kalbate apie tuos metus, kai Lietuvos bankui vadovavo Reinoldijus Šarkinas. Tai yra dabartinių jūsų partnerių koalicijoje žmogus. Frakcijos koalicijos partnerių žmogus, turbūt taip turėčiau sakyti.
S. Jakeliūnas: Man tų dalykų nėra. Aš žiūriu į institucijų darbą arba institucijos atsakomybę ir priimtus sprendimus. Tinkama ar netinkama priežiūra to paties „Snoro“ ir kitų komercinių bankų. Štai apie ką kalbame.
– Bet kaip jūs prognozuojate, ar dabartiniai frakcijų koalicijos partneriai palaikytų tokią iniciatyvą grįžti prie ano tyrimo?
S. Jakeliūnas: Nežinau. Neturiu nuomonės, aš neprognozuoju. Mes vykdome tyrimą, Seimo dauguma balsavo už dabartinius krizės tyrimo klausimus. Šitų klausimų rėmuose tas tyrimas ir yra vykdomas. Kiek bus paliestas „Snoras“ ar Ūkio bankas, priklausys nuo dabartinio tyrimo eigos.
– Ponia Šimonyte, jeigu nuo jūsų priklausytų, kad reikėtų kažką sužinoti, jeigu kažkas yra nesužinota, ir būtų atsakyta į visus klausimus, ką jūs darytumėte arba kaip tirtumėte tas aplinkybes? Arba kaip išsklaidytumėte abejones?
I. Šimonytė: Tai, ką ponas Jakeliūnas kalba, ponas Šarkinas tais pačiais klausimais tikrai buvo apklausinėjamas anoje komisijoje.
– Jūs irgi buvote?
I. Šimonytė: Taip, žinoma. Beje, komisijos buvo dvi todėl, kad praėjusios kadencijos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas specialios komisijos teisėmis taip pat tyrė dalį šių pačių klausimų. Tai ir tų klausimų, ir atsakymų, ir tos medžiagos komisijos tikrai yra gyvas velnias Seime. Čia tokia retorika turbūt didžiausios frakcijos lyderio. Tiesiog yra patogu arba viešumoje kažkokiu būdu kaitinti dalyką, kuris, tiesą sakant, jau buvo aiškintas ir persiaiškintas.
Aš neturiu jokių problemų. Klaus – atsakysiu tai, ką atsakiau anoms komisijomis. Atsakysiu ir šitai, bet naudos iš šio tyrimo, galėjimo gauti papildomos informacijos, aš nematau. O galėjimo trukdyti teisėsaugai atlikti tyrimą ir suteikti kozirių į rankas žmonėms, iš kurių vienas jau net Rusijos yra pripažintas nusikaltėliu iš esmės dėl tos pačios veikos, tai, na... Nematau čia jokios pridėtinės vertės.
– Beje, jis net ne tik yra pripažintas. Ponas Antonovas ir pats pripažino, kad jis sukčiavo.
S. Jakeliūnas: Aš nekvestionuoju nusikalstamos veikos, jeigu tokia buvo. Man rūpi ekonominis pagrįstumas ir savalaikiškumas tų sprendimų, kurie buvo arba nebuvo priimti. Bet ką gerbiamoji Ingrida paminėjo dėl „Ūkio banko“, kad neva ir aš tame dalyvavau, kadangi tuo metu buvau premjero A. Butkevičiaus patarėjas, tai aš buvau viename posėdyje ir nustebau išgirdęs, kokiomis vertėmis „Ūkio banko“ turtas tuo metu buvo planuojamas perduoti kitam bankui. Ir man, ir dar vienam iš Lietuvos banko valdybos narių kilo lygiai tokie patys klausimai, kaip gali turtas imti ir nuvertėti bene 50 proc. Dalis to turto dabar yra statybų magnato rankose, ten statomi viešbučiai ir panašiai. Tik klausimas, už kokią kainą tas turtas buvo perduotas Šiaulių bankui ir už kokią kainą jis buvo įsigytas po to.
– Bet jūs neketinate tirti, kaip taip atsitiko, kad to turto tiek pritrūko?
S. Jakeliūnas: Pritrūko dėl to, kad jis buvo nuvertintas labai smarkiai.
– O ką jūs tuo metu darėte, kad išsiaiškintume, dėl ko jis taip smarkiai nuvertėjo?
S. Jakeliūnas: Aš uždaviau klausimus, į tuos klausimus negavau atsakymų ir tikiuosi, kad pavyks dabar gauti atsakymus.
– Jūs minėjote, kad tai tie dalykai gali būti tiriami arba netiriami. Nuo ko priklausys, ar bus atnaujintas tas tyrimas?
S. Jakeliūnas: Pagrindinis mano uždavinys ir tikslas yra iš tikrųjų įvertinti, ištirti regioninės ir vietinės krizės priežastis čia, Lietuvoje. Kadangi mes mitų pasaulyje gyvename, kad įvyko globali krizė, bankai bankrutavo. Beje, tuoj pat bus dešimtmetis. Aš neneigiu, kad jis bankrutavo bet, pavyzdžiui, Lenkijoje neįvyko jokios krizes. Lietuva nukentėjo kartu su Baltijos šalimis. Klausimas, kodėl? Kokie vietiniai ir regioniniai veiksniai tai lėmė.
Šiame procese akivaizdžiai dalyvavo stambūs bankai. Jų skolinimas, ypatingai skolinantis užsienio valiuta iš tarptautinių rinkų ir perskolinant čia gyventojams ir įmonėms taip pat užsienio valiuta – eurais – iš esmės buvo veiksnys, kuris didžiąja dalimi sukėlė tą krizę. Tie procesai lėmė kitų bankų įkeisto turto nuvertėjimą, įmonių bankrotus, nemokumą ir tai taip pat prisidėjo. Kokiu mastu? Tai ir aiškinsimės šio tyrimo rėmuose šitų bankų nemokumą.
– Ar planuojate šį tyrimą baigti iki rinkimų?
S. Jakeliūnas: Kurį turite omenyje? Krizės tyrimą? Balandžio 15 d. yra data, kuomet Seimui turi būti pateiktos išvados.
