Gyvuliniai riebalai
Skalbiamojo muilo sudėtis nesikeičia jau daugelį metų, konstatuoja portalas. Pagal valstybinį standartą GOST 30266-95 muilo pagrindą sudaro šarmai ir gyvulinių riebalų riebiosios rūgštys (GOST 30266-95, 4.3. Reikalavimai žaliavoms ir pagalbinėms medžiagoms). Ant muilo gabalo nurodyti procentai ir yra tų riebiųjų rūgščių kiekio rodikliai: 72 proc., 70 proc. ir 65 proc. (GOST 30266-95, 4.5. Ženklinimas). Kas gi yra tie gyvuliniai riebalai ir kaip jie gaunami?
Didžiojoje sovietinėje enciklopedijoje teigiama, kad gyvuliniai riebalai – tai produktas, gaunamas iš gyvūnų audinių. Kaip pavyzdys šiame leidinyje pateikiami jautienos ir avienos riebalai. Be to, enciklopedijoje kalbama apie skystus gyvulinius riebalus, kurių yra jūrų žinduolių ir žuvų audiniuose. Apie jokius naminius gyvūnus, pavyzdžiui, šunis straipsnyje neužsimenama.
Žurnalistinis tyrimas
Baškirijos sostinės Ufos radijo stoties „Sputnik FM“ žurnalistė Lilija Šakirova vadovauja projektui „Lilia ieško tiesos“.
Pagrindinis šio projekto tikslas – paneigti gandus ir prasimanymus, kurių šiuo metu yra perpildytas internetas. Norėdama rasti atsakymą į klausimą, ar tiesa, kad iš šunų gamindavo (ir gamina iki šiol) skalbimo muilo pagrindą, L.Šakirova kartu su savo kolegomis paskambino į keletą gamyklų, kurios specializuojasi tokių produktų gamyboje.
Įmonių darbuotojai patikino žurnalistus, kad muilo gamyboje iš tikrųjų naudojami gyvuliniai riebalai, bet ne šunų, o jaučių ir kiaulių. Ekspertai papasakojo, kad šunų taukai netinka skalbiamojo muilo gamybai. Bet net jei jie ir tiktų, tai šunys jų neturi tiek daug, kiek reikia.Todėl nuostoliai, naudojant šunis kaip žaliavą, būtų didesni, nei naudojant kiaules ar karves.
Kova su benamiais gyvūnais
Taigi gandas, kad šunys buvo naudojami muilo gamybai, nepasitvirtino. Iš kur tokie prasimanymai atsirado?
Labiausiai tikėtina, kad jie buvo susiję su aktyvia sovietų valdžios kova su valkataujančiais gyvūnais arba, tiksliau, su jų platinamomis ligomis. Visos šeimininkų neturinčios katės ir šunys turėjo būti sugaudomi ir sunaikinami. Be to, eiliniai piliečiai net galėdavo iš to uždirbti šiek tiek pinigų. Pavyzdžiui, už valkataujantį šunį buvo galima gauti apie 1 rublį. Galbūt, būtent dėl to ir gimė gandas apie muilo gamybą iš naminių gyvūnų.
Vienas iš pirmųjų dokumentų, skirtų kovai su pasiutlige, yra 1928 m. spalio 1 d. sovietų valdžios išleistas dekretas „Dėl priemonių kovai su šunų pasiutlige“. Šio dokumento 2 punkte teigiama, kad visi sugauti šunys turi būti sunaikinami. Apie jokį jų audinių panaudojimą muilo gamybai neužsimenama. Tačiau jau trečiame šio dekreto punkte sakoma: „Vietovėse, kuriose yra utilizavimo gamyklų ir specialiųjų įstaigų, sunaikintų šunų lavonai turi būti siunčiami į šias įmones panaudoti pramoniniais tikslais“. Kokie yra šie pramoniniai tikslai, dokumente nenurodyta, reziumuoja portalas.
Parengė Leonas Grybauskas
