– Šiemet žemę pavyko susigrąžinti maždaug 30 žmonių. Ar sugebės daug žadėjusi dabartinė Vyriausybė iki 2019-ųjų rudens patenkinti daugiau nei 6 tūkst. savininkų prašymus? – paklausėme Lietuvos žemės savininkų sąjungos vadovo Gintaro Nagulevičiaus.
– Nebent per tas prašymų pievas ji važiuos buldozeriu. Jei savininkams nebus grąžinama žemė, o brukamos smarkiai su rinkos verte prasilenkiančios kompensacijos, reforma bus išprievartauta.
Manyčiau, kad tokia skuba būtų naudinga Vilniaus ir Kauno valdžiai. Kaune reforma šiek tiek pajudėjo, bet sostinėje jos reikalai tragiški. Vilniaus savivaldybė neteikė ir dabar neteikia prašymų Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT), kad būtų suformuoti sklypai, kuriuos žmonės galėtų pasiimti mainais į savuosius.
Ko gero, abi savivaldybės suinteresuotos nesugrąžinti žemės savininkams, kad tik ateityje jos nereikėtų išpirkti. Geriau laisvą žemę nuslėpti, kad vėliau būtų galima ją parduoti aukciono būdu ir taip pasipildyti savo biudžetą.
Taigi savivaldybės apgaudinėja valstybę, o savininkams juokingai menką pinigų sumą kaip kompensaciją už žemę turi mokėti ta pati valstybė.
– Ar matote kokią nors išeitį?
– Manau, pirmiausia reikia inventorizuoti visą valstybei priklausančią žemės ūkio paskirties žemę, bet ne parduoti ją ūkininkams, o suformavus sklypus pirmiausia atiduoti tiems, kurių teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurta. Be to, jiems galima pasiūlyti ir miško paskirties žemės.
Šiuo metu valstybinės žemės fonde yra apie 30 tūkst. hektarų miškų, rezervuotų nuosavybei atkurti. Tačiau iki spalio jie turi būti arba parduoti aukcione, arba perduoti Valstybinių miškų urėdijai.
– Kodėl žmonėms, atgavusiems teisę į savo žemę, nemokama jos vertei prilygstanti kompensacija?
– Regis, dar Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės laikais pinigai buvo pasiūlyti kaip papildoma kompensavimo už žemę priemonė miesto teritorijose.
Tuo metu vertės skirtumą buvo galima padengti kitokios paskirties žeme, buvo galima ją persikelti į kaimo teritoriją.
Bet tas papildomas būdas ilgainiui tapo vienintelis. Pagal skaičiavimo metodiką už hektarą žemės Vilniuje savininkui valstybė moka 3 tūkst., o Kaune – apie 3,2 tūkst. eurų.
Bet tai – pasityčiojimas. Pavyzdžiui, netoli Kauno, ties Raudondvariu, hektaras žemės ūkio paskirties žemės kainuoja apie 10 tūkst. eurų.
Patvirtinta kompensavimo metodika buvo apskųsta Konstituciniam teismui, tačiau jis išaiškino, kad metodika teisinga. Vadinasi, savininko, kuriam negrąžinamas jo turtas, Konstitucija negina.
Ankstesnės vyriausybės taikė tą metodiką. Savininkai sulaukdavo laiškų, kuriuose aiškinta, kad „grąžinimui žemės nėra, todėl skiriama kompensacija pinigais“.
Vieni žmonės neapsikentę pasiėmė pinigus, kiti protestavo, tretiems buvo siūloma atidaryti depozitinę sąskaitą, iš kurios jie esą gali pasiimti pinigus kada tik panorės.
– Kaime daugybė situacijų, kai ant privačios žemės sovietmečiu išdygo fermos, o jas įsigijo ūkininkai. Bet ir Vilniuje, ir Kaune ant privačios žemės daugybė pastatų. Ir tokiais atvejais siūloma kompensacija?
– Taip, jei žemė ir po komerciniais pastatais.
Buvo sukurtos darbo grupės, kurios didžiųjų miestų savivaldybėse dirbo kartu su NŽT atstovais, mes, visuomenininkai, irgi jose dalyvavome. Ieškojome laisvų sklypų, bet nei Vilniuje, nei Kaune žemė nėra inventorizuota, niekas nežino, kiek jos yra laisvos.
Dviem pastarosioms vyriausybėms aiškinome – inventorizuokime žemę ir sukurkime normalią kompensavimo schemą. Nežinau, ar dabartinė Vyriausybė tai išgirs.
– O kaimuose? Jei žemė grąžinta po pastatais, savininkui liks tik ją parduoti?
– Pastatų savininkas su žemės savininku priverstas arba tartis, arba teistis.
Bet kai ginčas pasiekia teismą, atsiranda tikimybė, kad savininkas vis tiek gaus pajamų už žemę tiek metų, kol baigsis nuomos sutarties laikas, ir tą žemę galės pats parduoti. Arba kol ūkio savininkas ją pasisiūlys nupirkti.
Vis dėlto yra atvejų, kai žmonės per teismus pasididino nuomos kainą iki normalios.
