Kažkas pasikėsino į kalvio Raimundo Žievio kūrinį? Taip. Ir padarė tai atviroje vietovėje – atnaujintoje apžvalgos aikštelėje, kurią Ignalinos rajone kelyje Šakarva–Kirdeikiai ties Antalksne neseniai įrengė kelininkai. Juk jie ir užsakė apie jų sunkų darbą liudijantį meno kūrinį.
O ten, kur neprasti keliai, didesnis ir turistų srautas.
Planuoja ir keliauja
Aukštaitijos nacionalinis parkas, sovietmečiu sočiai maitintas turistų iš Rusijos, pastaruoju metu buvo apmiręs. Tačiau dabar čia vis smarkiau šeimininkauja verslas. Todėl ir administracija viliasi, kad ilgainiui šis parkas vėl taps turizmo traukos vieta.
„Išsirengėme į vienos dienos išvyką. Kolegė sudarė maršrutą, ir patraukėme į Palūšę, iš jos – link garsiųjų Ladakalnio ir Ginučių piliakalnių, tada į Ginučių malūną ir Bitininkystės muziejų“, – apie tokį vasaros laisvadienio maršrutą pasakojo Aukštaitijos nacionaliniame parke sutikti Vilkijos slaugos ligoninės medikai.
Šie medikai, kaip ir dauguma šio nacionalinio parko turistų, kelionę pradėjo Palūšėje esančiame lankytojų centre.
Jo darbuotojams pastaruoju metu tenka sparčiai suktis, nes pakeliauti į parką traukia vis daugiau žmonių. Ir tam įtaką padarė verslas.
Sukūrė du maršrutus
Kaip pasakojo šio parko direktorius Gedas Kukanauskas, pasitariant su verslininkais pernai buvo parengti du lėtaeigių katerių maršrutai. Vienas vandens keliais veda iš Palūšės iki Ladakalnio, kitas – iš Palūšės į Kaltanėnus.
Nacionaliniame parke tai – neregėta paslauga. Juk trikdyti gamtos jokiems motoriniams laivams ilgai nebuvo leidžiama.
„Įvertinome verslo ir lankytojų poreikius, aplinkosaugos kriterijus ir parengėme reikalavimų aprašą. Verslininkai, juos įvykdę, gali gauti leidimą turistams plukdyti.
Tie saugikliai būtini, pavyzdžiui, vienas jų – privalu reklamuoti teikiamas paslaugas. Taip garantuojama, kad leidimą gavę verslininkai dirbs, ne patys pasiplaukios po ežerus“, – kalbėjo G.Kukanauskas, parašus suraitęs jau ant keturių leidimų.
Kitas direkcijos žingsnis – viešojo konkurso būdu operatoriui išnuomota parko valtinė. Motyvas? Pasak G.Kukanausko, didesnė sėkmė, kai ne biudžetininkai imasi verslo, o verslininkai.
„Gali būti, kad valtinės nuomininkai imsis ir papildomo verslo – rūkys ežeruose sužvejotas žuvis. Nors jų paklausa nemenka, kol kas rūkytų seliavų galima įsigyti tik Ginučiuose, – pabrėžė pašnekovas. – Verslinė žūklė negalima, tačiau mėgėjiškos pakaktų turistams pamaitinti.“
Atsirado ir restoranas
Palūšę iš naujo atradę turistai sujudino ir kitokį verslą.
Poilsio namus ir konferencijų centrą „Campus Viridis“ bei restoraną šiame bažnytkaimyje atidaręs verslininkas iš Žemaitijos pernai jau buvo besitraukiąs iš šios vietos, bet dar luktelėjo šio sezono. Ir, anot G.Kukanausko, neapsiriko. Net planuoja plėtrą – Palūšėje atidarys ir kavinę.
„Žmonės suvažiuoja prie ežerų pailsėti, bet reikia ir pavalgyti. O kur? Palūšėje nebuvo kur.
Dabar jau yra“, – kalbėjo G.Kukanauskas.
Pramoga mėgaujasi lietuviai
Lėtaeigis kateris „Kajsa“. Toks laivas, verslininkų įsigytas Švedijoje, šiuo metu, irdamasis vos 10 kilometrų per valandą greičiu, kursuoja parko sudarytais vandens maršrutais.
„Pernai buvo tik bandomieji plaukimai, o šiemet nuo birželio dirbame visu smarkumu.
Sezonas ilsėtis šiemet labai palankus, o ir žinia apie paslaugą plačiau pasklido.
Niekas parko ežeruose nebuvo matęs motorinių laivų, ir dabar į juos noriai sėda ir šeimos su vaikais, ir turistų grupės“, – pasakojo baidarių nuoma besiverčiančios bendrovės „Šakarvos valtinė“ savininkas 36 metų Rimvydas Grušnius.
Ar tai brangu? Jei plaukiama numatytu maršruto laiku, suaugusiajam bilietas kainuoja 5 eurus, vaikams – perpus pigiau.
Jei kateris, kuriame telpa penkiolika žmonių, užsakomas specialiai, skaičiuojamas 50 eurų už valandą mokestis.
Pasak R.Grušniaus, baidarių nuoma jo bendrovė verčiasi jau 17 metų, todėl žinojo ir apie žmonių išsakytą troškimą pasiplaukioti šio krašto ežerais neirkluojant.
„Maždaug prieš šešerius metus teisės aktuose atsirado tam tikra išlyga, suteikianti tokią galimybę ir saugomose teritorijose. O kai pernai parko direkcija patvirtino maršrutus, nusipirkome ir „Kajsą“. Laivas – nenaujas, bet atitinka tokius reikalavimus, kokius iškėlė parko direkcija“, – pasakojo R.Grušnius.
Jis sakė, kad dažniausi keliauninkai kateriu – lietuviai, o užsieniečiai plaukimui vis renkasi valtis ir baidares.
Darbo ėmėsi savi
R.Grušnius yra kilęs iš Ignalinos, tad Palūšė jam yra lyg verslo „vasaros rezidencija“.
Pasibaigus turizmo sezonui jis traukia namo į Vilnių. Tad kur jis užsidirba duonai?
„Palūšėje. O sviestą ant jos tenka tepti už Vilniuje uždirbtus pinigus, – nusijuokė vyras. – Žiemą imuosi bet kokio darbo, kokį tik gaunu, pavyzdžiui, padirbėju vairuotoju.“
Jo bičiulio Tomo Baušio veikla – panaši.
Turizmo sezono metu jis darbuojasi Palūšėje, o jam pasibaigus darbų ieško Ignalinoje arba trumpam patraukia į užsienį.
„Esu dirbęs vairavimo instruktoriumi, bet išseko kantrybė. Kiekgi galima mokyti to paties?“ – šyptelėjo T.Baušys.
Prieš keletą metų išsižadėjęs tokio nervus tampančio darbo jis ėmė talkinti valčių bei baidarių nuomotojams Palūšėje, o šiemet surizikavo – ėmėsi savarankiškos veiklos.
Atgaivino seną valtinę
„Pastaraisiais metais Palūšės turistai gausiai nebelankė. Traukos centras ji buvo prieš 15–20 metų, kai žmonės valtimis į žygius išplaukdavo 2–3 dienoms. Mano idėja – padidinti jų trauką ne tik nuomojant valtis, bet ir kultūros renginiais“, – sakė T.Baušys.
Juk Palūšė – žmonių užmirštas kraštas, reikia juos susikviesti atgal. Kaip?
„Iš parko išsinuomotoje senojoje valtinėje įkūrėme erdvę renginiams, sporto varžyboms stebėti. Įrengėme joje ir kino salę – lyg klojimo teatrą. Ir žmonėms tai patinka“, – kalbėjo T.Baušys.
Jis skaičiavo, kad šis verslo sezonas jam dar bus nuostolingas, o antri ir treti metai finansiškai turėtų būti lengvesni.
Pasak T.Baušio, yra vilties, kad, garsui pasklidus, daugiau užsieniečių ims lankyti Palūšę.
„Priimame kemperius, suvažiuoja jais vokiečiai, šveicarai, olandai. Jų poreikiai minimalūs, nes jie čia atvyksta pasigrožėti gamta. Aikčioja pamatę vandenyje plaukiojančius žalčius, išsinuomoja valčių pasiirstyti, traukia į pėsčiųjų arba dviračių žygius.
Jie būna kelias dienas, ir kiekvienai jų sudarome po maršrutą“, – paaiškino T.Baušys.
