Sovietmetis įsiamžino Lietuvoje. Jo atributai – seni kiaulidžių ar karvidžių kompleksai, fermos, grūdų ar bulvių sandėliai – tebestūkso greta gyvenviečių. Vieni – įvirtusiais stogais, kiti – išdraskyti iki pamatų, iš trečių likusios tik supuvusių lentų sienos.
Dar prieš trejus metus suskaičiuota, kad Lietuvoje yra apie 5 tūkst. apleistų, šeimininkų neturinčių pastatų.
Kodėl taip ilgai jie nedingsta nuo žemės paviršiaus?
Savininkai – ne šeimininkai
Beveik 26 metai. Štai kiek laiko praėjo, kol prie Alytaus rajone esančio Nemunaičio kiaulių komplekso pasirodė buldozeriai. Tiksliau – buvusio komplekso. Nes daugybę metų kiaulidžių vietoje riogsojo statybinių atliekų kalnai.
Pasak Nemunaičio seniūno Rimanto Avižienio, tokiu laužu iki šiol buvo užteršti 5 hektarai žemės. O šiuo metu kone visa teritorija baigiama valyti.
„Anksčiau čia buvo Nemunaičio kiaulių kompleksas, 8 fermos, grūdų sandėlis ir malūnas.
Tuo metu, kai atkūrus Nepriklausomybę buvo pradėta žemės reforma ir kolūkis buvo naikinamas, žmonės už pajus įsigijo tai, ką tik galėjo, pavyzdžiui, aštuoniese – vieną fermos pastatą.
Vėliau, norėdami gauti pinigų, savininkai fermas arba patys suskato ardyti, arba kitiems pardavė nugriauti. Taip buvo išvežiotas metalas, plytos, mediena, kol liko tik tai, kas nereikalinga, – betoniniai pamatai ir plytų duženos.
Liko ir „valdiška“ žemė, nes jos žmonės tuo metu arba negalėjo, arba nenorėjo nusipirkti“, – pasakojo R.Avižienis.
Tad nutekėjo marios laiko, kol Alytaus rajono savivaldybė sulaukė teismo sprendimo, jog šis „turtas“ nebeturi šeimininkų. Ir atiteko jai.
Savininkai – ne turtuoliai
Sutvarkius kiaulidžių komplekso teritoriją Nemunaičio kraštovaizdis pagerės, bet nebus tobulas. Mat greta jo yra užsilikęs grūdų sandėlis – ant betoninių stulpų stovi iškeltas pastatas, kuris, pasak seniūno, gali bet kada nugriūti ir išties kelia grėsmę tiems, kurie prie jo priartėja.
Tačiau šis statinys turi šeimininką. Jį, kaip ir žemę po juo, įsigijęs žmogus yra įregistravęs nuosavybę. Ir dėl įvairių bėdų bylinėjasi teismuose.
Šiuo metu to žmogaus žemę ir statinį yra areštavę antstoliai.
Tol, kol tas turtas nebus parduotas už skolas, niekas neturės valios jį nugriauti. Todėl nežinia, kiek tas „sandėlis“ styros.
„Būtent ilgos pastatų savininkų paieškos bei pinigų stygius trukdo Lietuvai išsikuopti. O painiavos yra likę labai daug.
Pavyzdžiui, greta mūsų esančioje Raitininkų seniūnijoje žmonės turi didelį avių ūkį. Jie įsigijo ir atsinaujino sovietmečiu statytą fermą, bet žemė po pastatais, pasirodo, yra privataus žmogaus, kuris tiems ūkininkams padarė nuostolių. Ir dabar, kai kilo konfliktas, užuot atlyginęs nuostolius skolininkas siūlo tą žemę. Ko gero, fermos išdygo sovietmečiu nacionalizuotame sklype“, – svarstė seniūnas.
Nemenkos išlaidos
Nugriauti sovietinį palikimą – brangu.
Pavyzdžiui, Alytaus rajono savivaldybė yra suskaičiavusi, kad nebaigtos statybos daugiabučiam namui Butrimonių miestelyje, fermų kompleksams Mergalaukio ir Skiturių kaimuose, Nemunaičio kiaulidžių kompleksui ir dviem fermoms Kedonių kaime nugriauti reikėtų 102 tūkst. eurų.
Tačiau savivaldybei tai kainuos apie 15,3 tūkst. eurų, visa kita dalis pinigų – 86,5 tūkst. eurų yra ES fondų lėšos.
Skelbia rangovų konkursus
Apleisti pastatai ne tiktai teršia kraštovaizdį, bet ir kelia realų pavojų po juos besisukinėjantiems žmonėms.
Kiekviena savivaldybė kasmet sudaro apleistų, šeimininkų nebeturinčių pastatų sąrašus.
Ir kiekvienoje jų veikia apleistų, neprižiūrimų ir nenaudojamų statinių ir patalpų nustatymo komisija, kuri informaciją apie visa tai teikia rajono tarybai. Pastaroji nusprendžia, kokius pastatus nurašyti ir nugriauti.
Taryboms teikiamas ir finansuotinų Statybos priemonių plano veiklos sąrašas. Kai skiriama lėšų, konkurso būdu parenkami rangovai statiniui nugriauti bei teritorijai sutvarkyti.
Savivaldybės turi patvirtinusios sąrašus apleistų pastatų, kuriems nugriauti šiemet gavo ES Struktūrinių fondų lėšų.
Projektų tikslas – pagerinti rajono įvaizdį „likviduojant apleistus pastatus ir kitus aplinką žalojančius objektus, kurie darko teritorijos, kuri yra lankoma vietinių gyventojų, pravažiuojama turistų, kraštovaizdį, kelia grėsmę žmonių sveikatai ir gyvybei“.
Be teismo neapsieinama
„Kaip naudojami statiniai, prižiūri kiekvienos savivaldybės administracija. Tokia prievolė joms yra numatyta Statybų įstatyme.
Pastatai be šeimininkų yra būtent savivaldos rūpestis. Realiai kiekvienos jų turto skyrius turi tokių pastatų likvidavimo patirties, nes kiekvienos teritorijoje buvo ar tebėra likusių apleistų senų sandėlių, fermų, gamyklų“, – sakė aplinkos viceministras Martynas Narmontas.
Taigi jeigu nekilnojamasis turtas yra neprižiūrimas, apleistas, yra numatyta poveikio priemonių, skirtų šeimininkui, pavyzdžiui, administracinių nuobaudų ar padidinto žemės mokesčio.
Tačiau dažniausiai jos neveiksmingos, nes paprasčiausiai nėra kam jų mokėti – nėra savininko.
Štai tada ir pradedamas procesas dėl turto pripažinimo bešeimininkiu. Savivaldybės kreipiasi į teismą, o pats procesas užtrunka maždaug metus.
Jis nėra trumpas, nes privalu atlikti visas būtinas procedūras, pavyzdžiui, pateikti skelbimą, kad ieškoma pastato šeimininko arba šeimininkų. Jeigu jų neatsiranda, teismas priima sprendimą. Bet ir tokiu atveju dar yra 30 dienų jam apskųsti, ir tik jei to nepadaroma, sprendimas įsigalioja ir pastatas tampa savivaldybės nuosavybe. Ji jį turi tinkamai sutvarkyti“, – paaiškino M.Narmontas.
Patikra – kartą per metus
Kaskart baigiantis metams savivaldybės Valstybinei teritorijų planavimo ir statybų inspekcijai pateikia duomenimis apie patikras – pastatų naudojimo priežiūros rezultatus.
2017-aisiais savivaldybės patikrino 10 026 gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus, kurių techninė būklė kėlė įtarimų. Iš jų 3323 pastatuose nebuvo laikomasi statinių techninės priežiūros taisyklių, dar 465 pastatai buvo pavojingi žmonių gyvybei ar aplinkai.
Savivaldybės suskaičiavo ir pastatus pamestinukus: tokius, kurie neturi savininkų arba apie kuriuos nėra jokių žinių. Tokių 2015 metais buvo 5094.
Savivaldybės skirtingai nustato tokių pastatų skaičių. Pavyzdžiui, buvęs fermų kompleksas vienur vertinamas kaip vienas bešeimininkis objektas, kitur skaičiuojami visi kompleksą sudarantys statiniai.
Palangos ir Elektrėnų savivaldybės duomenų nėra pateikusios.
Mano, kad ferma jam priklauso
Kupiškio rajone ūkininkaujantis Paulius Tumonis kartu su sūnumi, grįžusiu iš emigracijos, 100 karvių ūkį įkurdino sovietmetį mačiusioje fermoje. Tačiau ties ja burzgia Kupiškio rajono savivaldybės samdyta statybinė technika, suvaryta seniems pastatams nugriauti. Mat ir šią savivaldybę pasiekė ES pinigai, skirti apleistoms teritorijoms sutvarkyti.
Pasak Kupiškio vicemero Aurimo Martinkos, didelė dalis ūkio pastatų pripažinta bešeimininkiais, nerealizuotinais pastatais.
„Yra pasirašyta sutartis su regiono plėtros taryba ir fermos liko vienintelis nesutvarkytas objektas. Priėjo eilė, ir rangovai, vykdydami finansavimo sutartį, vykdo darbus“, – teigė Kupiškio vicemeras A.Martinka.
„Naikina ūkį, neduoda dirbti ir užsidirbti. Nori, kad eitume gatvių šluoti. Tik taip suprantu savivaldybės tarnautojų požiūrį, nes normaliai, sveiku protu galvojant reikėtų džiaugtis, kad žmonės dirba ir sukuria produktą. Mes pieną parduodame kooperatyvui. Mūsų ūkis smulkus. Ūkininkai, kurie yra valdžioje, gina stambiuosius ūkius, o mažieji niekam nereikalingi“, – pasakojo iš fermos vejamas ūkininkas P.Tumonis.
„Žinau šią istoriją – žmogus, kuris valdo dalį tos fermos, kiek pamenu, buvo vienas iš pajininkų. Kai ardė kolūkius, jis buvo įsitikinęs, kad turi tą pajų. Po to įsteigė ūkį, įsigijo karvių ir augino daug metų. Problema ta, kad dalis to turto, kurį reikia griauti, yra užvaldyta žmogaus. Matote, pajininkai ne visi turi dokumentus“, – teigė Kupiškyje išrinktas Seimo narys Jonas Jarutis.
Pasak P.Tumonio, elektra prijungta 2003 m., mokėjimai pradėti 2004 m., o turtas bešeimininkiu paskelbtas 2007 m. neinformavus, tarsi nežinant, kad čia laikomi gyvuliai.
