Palyginus su Palanga, čia ypač daug galima sutaupyti nakvynei. Tiesa, tai reiškia, kad teks nuleisti kartelę įprastiems patogumams.
Atvykus į Šventąją neįmanoma nepastebėti daugybės namelių, išrikiuotų pušyne palei pagrindinę miestelio gatvę.
Samanoti stogai, paprastos dažytų lentų sienos, nedideli mediniai langai, dengiami senelių sodyboje matytomis tinklinėmis užuolaidomis, bei pusę amžiaus nepasikeitęs kambarių interjeras atvykusius nukelia lyg laiko mašina į tuos laikus, kai apie poilsį svetur galėjo pasvajoti tik išrinktieji.
Atveda prisiminimai
Vienoje iš namelius administruojančių įmonių „Naujasis Naglis“ dirbanti kaunietė Rasa neslėpė, kad nameliai – ypač kuklūs. Juose apsistoti vienam žmogui nakčiai kainuoja 6–10 eurų, priklausomai nuo atostogų trukmės ir laiko.
Pasak jos, didžiausias trukdys poilsiautojams yra tai, kad nameliuose nėra tokių paprastų patogumų kaip tualetas bei dušas. Jie įrengti bendrai, prie administracijos pastato.
Namelių įrengimas taip pat ypač paprastas. Dauguma jų nematė remonto nuo pat tada, kai buvo pastatyti.
Nepaisant to, dauguma namelių liepos viduryje lepinant šiltiems orams buvo užimti.
„Labai daug kas atvyksta vedami prisiminimų iš vaikystės, kaip tokiuose nameliuose gyveno su tėvais. Dabar jie jau atsiveža savo vaikus ir rodo: „Čia mes prieš 30 metų ilsėjomės.“
Atvažiuoja ir žmonių, kurie nori gyventi pigiai, bet prabangiai. Jie lieka nustebę, – šyptelėjo Rasa. – Bet jie nėra mūsų klientai.“
Nesikeitė 50 metų
Pati vaikystėje daugybę vasarų praleidusi Šventojoje moteris labai kuklinosi parodyti namelius iš arčiau, bet galiausiai sutiko parodyti labiausiai išsiskiriantį namelį.
„Einame, parodysiu mūsų „vipą“. Jis sovietmečiu buvo skirtas svarbiausiems partijos asmenims. Tik pažiūrėkite, kokia vieta, – vaizdas į upę, tiltas, privatus kiemelis“, – rodė Rasa.
Šis namelis, kaip ir kiti, buvo pastatytas lygiai prieš 50 metų, 1968-aisiais. Jis geriau nei bet koks muziejus atskleidžia, ką tais laikais žmonės laikė prabanga. Nedideliame medžio imitacijos plokštelėmis apkaltame kambaryje vietos užtenka tik lovoms, o atskiroje drabužinėje stovi nedidelis senovinis šaldytuvas.
Rasa užtikrino, kad, nepaisant amžiaus ir išvaizdos, jis veikia. „Pas mus nieko neveikiančio nėra, kad ir koks senas daiktas būtų“, – užtikrino ji.
Nameliai – valstybės
Pasak pašnekovės, namelius bei jų aplinką ji prižiūri ir puošia savo jėgomis kartu su paaugliu sūnumi.
Rasa neslėpė pati matanti, kad nameliams labai reikia rimtesnio remonto. Bet tam yra viena didelė kliūtis, kurios nežinantys poilsiautojai nesupranta, kodėl nameliai jau pusę amžiaus stovi visai nepasikeitę.
Pasirodo, daugybė Šventosios namelių priklauso valstybei, o nuoma verstis norintys žmonės dalyvauja viešuose konkursuose, kuriuose teritorijos nuomos sutartys sudaromos vos dvejiems metams. Todėl investuoti solidžias sumas į ne savo turtą būtų mažų mažiausiai neprotinga.
Dalis namelių - privatizuoti, juos savininkai atsinaujino. O Rasos nuomos sutartis šįmet pasibaigs.
„Jie nėra mūsų. Nameliai stovi ant uosto žemės. Šventosios uostas daugybę metų neveikia dėl užnešto smėlio. Girdėjome, yra planų jį tvarkyti, bet vietiniai sako, kad jūra čia nuolat užneša smėlį ir kitaip nebus.
Bet valstybė konkursą skelbia tik dvejiems metams, todėl nežinau, kas bus“, – pasakojo ji.
Važiuoja ne sėdėti viduje
Suprasdama, kad namelių patogumas neprilygsta naujiems nuomojamiems butams, Rasa aplinką papuošė gėlėmis ir paruošė papildomų pramogų – vaikams leidžia nemokamai pasivažinėti elektriniais riedžiais, o apsistojantiems ilgiau parūpina pasiplaukiojimą vandens dviračiais.
Namelyje galima apsistoti ir su augintiniu. Nakvynė mažam šuneliui nekainuoja nieko, o už didesnį gyvūną imamas sutartas apie 10 eurų siekiantis švaros mokestis.
Prie namelio sutiktas poilsiautojas Algirdas taip pat nesureikšmino komforto trūkumo. „Bute ir taip prisigyvenam, – nusijuokė jis. – Nuo mažų dienų čia su tėvais važiuodavome. Dviese už 15 eurų nakčiai – kur dar tokios kainos. Palangoje gal geriau tiems, kurie nuotykių ieško, o čia šeimos, ramybė.“
Rasa patvirtino, kad daugumą poilsiautojų sudaro šeimos, bet atvyksta ir draugų kompanijos, mergvakarių ar bernvakarių šventės - aktyvesnio poilsio ieškotojai.
„Visada skatinu žmones nesėdėti krėsluose, o nueiti į vieną, kitą pusę. Už poros kilometrų yra Žemaičių alka, už puskilometrio – labai gražiai sutvarkyta skulptūra „Žvejo dukros“. Čia yra ką veikti, reikia tik apsidairyti aplinkui“, – sakė Rasa.
