1988 m. liepos 15 d. prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų Sąjūdis organizuoja nesankcionuotą mitingą. Susirenka 2 tūkst. susirūpinusių žmonių. Visiems nerimą klausimas, ypač paaštrėjęs po Černobylio katastrofos.
Profesorius Jurgis Vilemas prieš 30 metų, kai per Lietuvą jau sklido žinia apie sostinėje prasidėjusį Sąjūdį, dirbo Mokslų akademijoje. Į Sąjūdį jis nebuvo aktyviai įsitraukęs ir eidavo ne į visus mitingus. Tačiau šis jam buvo ypatingas. Branduolinės inžinerijos ekspertas iki tol metų metus tyrė, ar pakankamai saugi yra Ignalinos atominės elektrinė, tačiau tik 1988 m. išaušo ta diena, kai mokslininkas savo išvadomis galėjo pasidalyti su visuomene.
Mokslininkas pasakoja, kad iki 9-ojo dešimtmečio kone visas pasaulis tikėjo atominės energetikos ateitimi. 1974 m., Lietuvoje pradėjus statyti Ignalinos atominę elektrinę, tuo metu galingiausią pasaulyje, viešos diskusijos apie jos galimas grėsmes bei poveikį aplinkai taip pat beveik nebuvo girdėti.
Šalia statomos elektrinės po truputį augo Visagino miestas, tuo metu vadintas Sniečkumi. Kartu su šeimomis iš visos Sovietų Sąjungos važiavę dirbti statybininkai kūrėsi naujuose daugiabučiuose, o apie vystomą elektrinės projektą viešumoje kalbėta kaip apie itin pažangų ir perspektyvų.
Visgi mokslininkams klausimų kilo. „IAE buvo statoma Lietuvos teritorijoje, bet pavaldi Maskvai. Ji kontroliavo viską, kas susiję su atomu: ir urano perdirbimą, ir branduolinius ginklus“, – pabrėžia J. Vilemas.
Jis prisimena, kad sunerimusi buvo ir tuometinė Lietuvos valdžia, savo iniciatyva įkūrusi specialią mokslininkų komisiją, kuri turėjo analizuoti AE statybą Lietuvoje ir taikomus saugumo standartus. Šios komisijos pirmininko pavaduotoju ir buvo paskirtas profesorius J. Vilemas.
„Komisija įkurta, kai buvo aišku, kad bus statoma AE turės tokios pat galios reaktorius, kaip Černobylis. Ir tik statybai prasidėjus buvo paskelbta, kad reaktoriai bus net galingesni. Tai sukėlė didelį nerimą akademinei bendruomenei. O pradėti tyrimai parodė, kad temperatūros gali peržengti net SSRS galiojančius ekologinius normatyvus“, – teigia mokslininkas.
Realių veiksmų imtasi tik perestroikos metais
Jokios realios įtakos įgyvendinant grandiozinį IAE projektą tuometinė Lietuvos valdžia neturėjo. Taigi ir mokslininkų įspėjimai apie peržengiamus ekologinius standartus atsimušdavo kaip į sieną. Tuometinis Sniečkaus miestas su pastatyta elektrine buvo lyg atskira respublika. Netgi gauti tyrimams reikalingus duomenis Lietuvos mokslininkams nebuvo taip paprasta. Viską valdė ir kontroliavo centrinė valdžia Maskvoje.
J. Vilemas pasakoja, kad dar gerokai iki Sąjūdžio pradžios jie turėjo sukaupę visus reikalingus duomenis, kad galėtų daryti išvadą, jog šis gigantas kenkia aplinkai ir kelia grėsmę. Tačiau dokumentai buvo aptarinėjami tik mokslininkų ir valdžios atstovų būreliuose, keliavo iš kabineto į kabinetą ir dulkėjo lentynose. Realių veiksmų imtasi tik perestroikos metais, kai viešumoje pradėta aptarinėti vis daugiau nepatogių temų.
„Pavyzdžiui, buvo nurodyta, kad radioaktyvios atliekos, kurias galima tirpinti vandenyje, bus sumaišytos su vandeniu ir įpumpuotos ten pat giliai po žeme. Tokia detalė labai sustiprino dėmesį, o solidūs argumentai ir pasipriešinimas šiam sprendimui buvo perduotas centrinei ministerijai ir SSRS Mokslų akademijai“, – prisimena profesorius.
Žinoma, neslepia jis, nieko nebūtų pavykę, jei būtų buvęs tik kreipimasis, bet bruzdesys buvo jau didesnis ir SSRS akademiniame pasaulyje: „Tad mūsų reikalavimas keisti tą technologiją sulaukė didelio Maskvos akademikų palaikymo. Buvo sudaryta sąjunginė komisija, kurios sprendimas buvo uždrausti tokią technologiją ne tik Ignalinoje, bet ir visoje SSRS.“
Ekologinis judėjimas daug kam buvo nepalankus
Apie Vakaruose senas tradicijas turintį žaliųjų judėjimą daugelis Lietuvos gyventojų nebuvo net girdėję. Lietuvoje pirmieji ekologiniai klubai susibūrė tik 1987 m., kai daugelis žmonių suaktyvėjo ir pradėjo burtis į įvairias draugijas, bendraminčių organizacijas, kurios, kaip manoma, buvo tvirtas pamatas įkurti Sąjūdį. Netrukus prabilta apie nitratus daržovėse, užterštą vandenį šuliniuose ir, žinoma, IAE keliamą grėsmę.
Pirmųjų ekologinių klubų atstovai prisimena, kad jų atsiradimas daug kam nebuvo palankus, todėl į žaliųjų organizaciją esą saugumas bandydavo infiltruoti savo žmonių. Pastarųjų misija buvo trukdyti susirinkimus ir kurti chaosą.
Tuo pačiu metu centrinė SSRS valdžia užsimojo dar labiau padidinti IAE galingumą ir pradėti trečiojo bloko statybą. J. Vilemas neabejoja, kad jei tokia idėja būtų kilusi dešimtmečiu anksčiau, ji greičiausiai būtų buvusi įgyvendinta. Tačiau Sąjūdžio išvakarėse laikas buvo labai nepalankus. Nusiimti rožinius akinius ir pažvelgti į atominę energetiką kitomis akimis visą pasaulį privertė ir įvykusi Černobylio katastrofa.
1988 m. liepos 15 d. prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinko neseniai įkurtų žaliųjų klubų atstovai, Sąjūdžio žmonės ir mokslininkai. O, pasak J. Vilemo, protestuojama buvo ne tik prieš IAE bet ir prieš Kruonio statybas.
Mitingas dėl IAE trečiojo bloko statybų nutraukimo vyko jau po pirmojo masinio mitingo Vingio parke. Sąjūdžiu tikėjo ir sekė vis daugiau žmonių visoje Lietuvoje, taigi iškelti į viešumą vieną ar kitą klausimą sąjūdininkai galėjo akimirksniu.
IAE trečiojo bloko statyba liko vienu svarbiausių klausimų visą 1988 m. vasarą. Žalieji nubraukė ne vieną prakaito lašą organizuodami įvairias protesto akcijas, kad užmojis padidinti elektrinės galingumą nebūtų įgyvendintas. Štai rugsėjį įvyko lyg tam tikra „Baltijos kelio“ repeticija – tada tūkstančiai žmonių susirinko IAE teritorijoje ir susikabinę rankomis ją apjuosė.
Šiuos procesus stebėjęs profesorius J. Vilemas džiaugiasi, kad susivienijusių žaliųjų, sąjūdininkų ir mokslininkų balsas buvo išgirstas. 1988 m. pabaigoje iš Maskvos atėjo žinia, kad trečiojo elektrinės bloko statybos nutraukiamos.
