„Europa ir tik Europa. Manęs netraukia toks ekstremalumas kaip Norvegijos šiaurinė dalis, nes iš ten nebūtinai gali grįžti. Toje vietovėje yra daug serpantinų, būna, kad net nukrinta sunkvežimiai“, – pasakoja A.Mačiūnas.
Jo kolega I. Cendra yra patyręs, ką reiškia važiuoti šiaurinės Norvegijos keliais, todėl gali papasakoti, kokie pavojai ten laukia.
„Ten net ir su lengvuoju automobiliu ne visada galėsi prasilenkti, be to, įkalnės yra 10–12 proc., todėl kartais kyli į kalną ir galvoji: pavyks pakilti ar nučiuoši atgal.
Į šiaurinę Norvegijos dalį niekas nenori važiuoti, todėl siunčia vietinius arba mus, lietuvius. Mes esame kaip bandomieji triušiai, mums liepia – mes važiuojame“, – laidai „Radijo popietė“ sakė I.Cendra.
Jo kolega juokaudamas pridūrė: „Penkiais euriukais daugiau per dieną mokės ir lietuvis, kur reikės, ten nuveš, nors ir iki kosmoso.“
Pavojus ne kelyje, bet sustojus
Kalbėdami apie pavojus kelyje abu vairuotojai pritaria, kad ne avarijos yra didžiausia baimė. Kur kas didesni pavojai gali laukti sustojus poilsio aikštelėse. A.Mačiūnas pasidalijo istorija, kuri nutiko vienam kolegai.
„Papasakosiu, kas mūsų kolegai nutiko prieš maždaug keturis ar penkis mėnesius, kai jis sustojo naktinio poilsio tarp Antverpeno ir Briuselio. Atsikėlęs ryte jis kabinoje nieko neberado.
Į kabiną buvo prileista dujų ir jį apvogė. Atsikėlęs nerado nei mobiliojo telefono, nei dokumentų“, – pasakojo A.Mačiūnas.
Jis pridūrė, kad prarasti daiktai yra tik viena medalio pusė. Kur kas didesnis pavojus tokioje situacijoje yra uždusti.
Laimė, šį kartą tragedijos išvengti pavyko, tačiau jei po išpuolio su dujomis kabina nėra laiku atidaroma, vairuotojas gali mirti taip ir nepabudęs.
Kad tokie dalykai tikrai vyksta, patvirtina ir I.Cendra. Jis prisiminė taip pat ne itin seną nutikimą, kai pats galėjo tapti vagių auka.
„Sustojau Belgijoje ir pajutau, kaip juda visas sunkvežimis. Patraukiau užuolaidą ir pamačiau, kad eina kažkas tamsiai apsirengęs.
Aš į jį kreipiausi, o jis man rodo, kad eičiau miegoti. Jie turi ką nors padaryti, ką nors apvogti, bet tau to matyti negalima“, – dabar jau laimingai pasibaigusią istoriją pasakoja I.Cendra.
Žinoma, po tokio įvykio baimė padarė savo. Norėjęs užmigti vidurnaktį, dėl patirto streso jis akis užmerkė tik ketvirtą valandą ryte.
Poilsis tik įsivaizduojamas
Abu vairuotojai sutinka, kad išvykus į ilgą kelionę namais tampa ne pati didžiausia sunkvežimio kabina. Čia tenka ir gaminti maistą, ir miegoti. A.Mačiūnas tikina, kad sunkvežimio lova jam visai patogi, galima gerai išsimiegoti. Tačiau I.Cendra priduria, kad tai tikriausiai yra vienintelis pliusas.
„Poilsiui sąlygos nesudarytos. Sustoji stovėjimo aikštelėje ir dažniausiai nėra net tualeto – eini į krūmelius ir kuo jų daugiau, tuo geriau.
Kaip gali pailsėti, kai tavo kabina yra du metrai prie dviejų, nėra jokios poilsio bazės? Nėra vietos išsiskalbti drabužius ar dušo nusiprausti. Taip, išsimiegoti galima, nes daugiau nėra kuo užsiimti“, – teigia I.Cendra.
Jis prisimena ir tai, kaip esant daugiau nei 30 laipsnių šalčiui mėgino išsiplauti indus. Užšalęs indų plovimo skystis ir ledinis vanduo tikrai nepadėjo to padaryti greitai ir kokybiškai. Todėl poilsis šiame darbe prasideda tik tuomet, kai grįžtama į namus.
Visą pokalbį su I. Cendra ir A. Mačiūnu galite išgirsti LRT RADIJO laidos „Radijo popietė“ garso įraše.
Parengė Vytenis Kudarauskas
