Nuostabūs, švarūs paplūdimiai, tikriausiai geriausia pasaulyje virtuvė su pusryčiais ant jūros kranto ir kultūriniu bei istoriniu paveldu dvelkiantys pusiasalio kampeliai – rojus, kuriame teko pabuvoti ir man pačiai.
Peloponesas pakeri ir savo gamta: ilgos smėlio juostos palei jūros pakrantę, žaluma apaugusios kalvos ir ypač kalnuota centrinė pusiasalio dalis, o jame – didingi ir istorijos mėgėjus žavintys miestai, tokie kaip Olimpija, Sparta ar didžiausias regiono miestas – Patra.
Kampelis istorijos
Peloponesas neretai svečius vilioja savo antikiniu paveldu bei istorine architektūra. Juk ne veltui vienintelis iš 7 pasaulio stebuklų, esančių Europoje – Dzeuso skulptūra – stovėjo būtent Olimpijoje. Prieš daugelį amžių Olimpija buvo vienas iš svarbiausių religijos centrų senovės Graikijoje, kuriame buvo organizuojamos bei rengiamos olimpinės žaidynės, atletikos varžybos ir įvairiausios šventės.
Iki šių dienų kiekvienų olimpinių žaidynių deglai yra uždegami Olimpijos centre ir iš ten pradeda kelionę iki pat Olimpinių žaidynių šalies-organizatorės teritorijos. Istorinis miesto centras yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Deja, bet statulos išsaugoti iki šių dienų taip ir nepavyko, tačiau iš likusių griuvėsių galima bent įsivaizduoti, kokia didinga ji buvo. Istorijos mylėtojai šiame mieste gali patyrinėti ne tik išlikusius griuvėsius, bet ir užsukti į teritorijoje veikiančius muziejus, kuriuose – gausu išlikusių bei „atgaivintų“ statulų.
Visgi mane, nors ir be galo mėgstu istoriją, labiausiai pakerėjo Peloponeso gamta ir kalnai. Ypač – netoliese Patra miesto esantis kaimelis Kalavryta, kuris ypatingas tuo, kad yra... ant kalno! Labiausiai sužavėjo pats keliavimo į jį būdas – kaimelį per valandą kylant į viršų galima pasiekti traukiniu su plačiais langais.
Gidai pasakojo, kad kelias toks status, jog anksčiau traukinys kartais net riedėdavo atgal į apačią, tačiau, laimei, dabar taip nebenutinka.
Valandos kelionė siauručiu keliuku, kuomet kalno vidaus vaizdus keičia atsiverianti panorama, kurioje aiškiai matyti kalno kraštovaizdis, per jį tekanti upė, krioklys, pirmieji nameliai – iš tiesų nepakartojama.
Atvykus į Kalavryto gyvenvietę, galima ne tik skaniai pavalgyti ar nusipirkti suvenyrų, bet ir pakeliauti. Kalnas toks didžiulis, kad išlipę traukinių stotyje dar apie 40 minučių vykome į vietovėje, pavadintoje Moni Megalou Spileou, esantį vienuolyną.
Nors pats vienuolynas iš tiesų traukia akį dėl neįprastos lokacijos ir atrodo lyg „įmontuotas“ į kalną, visgi iš jo kiemelio atsiverianti panorama man buvo kur kas įdomesnė. Atrodė, lyg toje vietoje sustojo laikas – buvo taip ramu, kad girdėjosi žieduose puotaujančių bičių zvimbimas.
Patogu keliauti į įvairias vietoves
Visgi keliautojai, mėgstantys aktyvų poilsį ir platų šalies pažinimą, gali neapsiriboti tik Peloponesu, nes aplink jį patogu nuvykti ir į kitas ne mažiau įspūdingas vietas.
Pati po valandą trukusios kelionės keltu iki Kefalonijos salos likau maloniai nustebinta, kiek daug turistams patrauklių vietų yra joje.
Kefalonija yra didžiausia ir aukščiausia Jonijos sala, kuri labai populiari savo paplūdimiais. Tačiau didžiausią įspūdį man paliko Kefalonijos gamtos stebuklas – rytinėje salos dalyje esantis požeminis ežeras Melissani. Antikos laikais čia po žeme buvo įrengta šventykla dievui Panui.
Tačiau po žemės drebėjimo ola įgriuvo ir per skylę saulės spinduliai prasiskverbė vidun ir ežeras dabar spindi pačiais įvairiausiais mėlynais ir žaliais atspalviais. Po ežerą vykdomi pasiplaukiojimai laiveliais. Netoliese galima aplankyti ir Drogarati stalaktitų urvus, tačiau juose jau gali prireikti ir šiltesnio megztinio.
Pirmą kartą viešėjau Graikijoje, todėl atrodė lyg nuodėmė neaplankyti ir pačios šalies sostinės – Atėnų. O iki jų nuo Peloponeso – geros 4 valandos kelio, tačiau dėl gražių vaizdų pro langą jos iš tiesų neprailgsta.
Atmosfera sostinėje jau labiau primena didmiestį, čia jau galima „sutikti“ ir miesto spūstis, skubančius gyventojus, daugybę žinomų parduotuvių vardų. Tačiau Atėnuose vasarą būna be galo karšta, termometro stulpelis čia neretai pakyla ir iki 40 laipsnių karščio, todėl būtina turėti galvos apdangalą bei vandens.
Laiko daug Atėnuose neturėjau, todėl, žinoma, pasirinkau aplankyti žymiausią miesto objektą – didingąjį Akropolį. Ne tą, kuriame žmonės grūdasi kuo greičiau pagriebti marškinėlius su nuolaida, o kultūros ir tikros didybės kupiną istorinį paveldą.
Vis dėlto, įėjimas į šį objektą išties nepigus – gali atsieiti ir 30 eurų. Tačiau viskas galiausiai pasimiršta žvelgiant iš viršaus, kai matosi miesto panorama ir kiti objektai, kurių dėl laiko stygiaus, deja, nespėjau aplankyti.
Vietiniai gyventojai – itin draugiški
Graikai pasižymi iš tiesų dideliu svetingumu: į savo restoranėlius jie kviečia užsukti patys stovėdami prie durų, nuolat teiraujasi, iš kur atvyko turistai, leidžia išragauti bei išbandyti savo produktus.
Bet svetingi ne tik verslininkai, kuriems svarbu parduoti prekę. Bendrauti mėgsta ir vietiniai gyventojai.
Apsistojau viešbutyje, kuris buvo kaimelyje netoli Pirgos miesto. Beveik visi kaimelio gyventojai buvo įdarbinti tame viešbutyje, o kiti, kaip ir įprasta daugumai graikų, užsiėmė žemės ūkio darbais.
Vieną vakarą, tiesiog išėjusi su bendrakeleiviais pasižvalgyti po apylinkes, sutikau vietinį graiką (kurio vardo, deja, dabar nebeprisimenu) ir jis maloniai pasikvietė mus užeiti į svečius ir paragauti jo gaminamo vyno.
Vyras vakarojo kartu su draugu, gėrė pačių pasigamintą vyną iš šalia namo besidriekiančio vynuogyno. Graikas pasakojo, kad vynuogynas priklauso jam, o vyną gamina tik asmeniniam vartojimui, tačiau kasmet dalyvauja mainų programoje, kurios metu pas jį atvyksta savanoriai iš viso pasaulio ir kelias valandas per dieną jam padeda vynuogyne, o už tai jis jiems suteikia nakvynę.
Vyras ant stalo krovė užkandžius bei nesustodamas pylė vyną bei stebėjo, ar visi svečiai juo vaišinasi – graikai mėgsta, kai jų svetingumas būna įvertintas ir pagirtas.
Apskritai Peloponeso apylinkėse labai ramu, nes dėl karšto klimato ir pietietiško gyvenimo būdo čia niekas neskuba – vietiniai ramiai užsiima žemės ūkio darbais, dienos metu ilsisi, nes tuomet jiems būna vadinamoji „siesta“. Dėl to nereikėtų pykti, jeigu jūsų traukinys ar keltas pasiplaukiojimui į greta esančias salas vėluos net ir valandą – graikams tai atrodo visiškai normalu.
Vietinių teigimu, autobusų tvarkaraščių jie neretai net ir neturi – ateina, kada būna pasiruošę, o vėlavimas į darbą jiems yra taip pat įprasta, kaip poilsis bet kuriuo dienos metu.
Žinoma, gidų teigimu, toks iš pažiūros lengvas gyvenimas vyrauja tik vietovėse, kur žmonės užsiima turizmu, ūkio darbais ar pan., valstybinėse įstaigose darbas trunka ypač ilgai ir yra atliekamas itin atsakingai.
Maisto fiesta
Ši kelionė buvo tikra puota maisto gerbėjams, ypač tiems, kurie mėgsta jūros gėrybes bei šviežias daržoves. O jų ant graikų stalo iš tiesų gausu.
Graikai pietus pradeda nuo užkandžių bei įvairių lengvų užtepėlių, iš kurių pati populiariausia – iš graikiško jogurto bei agurkų daromas tzadziki užkandis. O tada jau prasideda tikra maisto puota – krevetės, kalmarai bei kitos įvairiausios jūros gėrybės, taip pat jie labai mėgsta vištieną ir kitą neriebią mėsą.
Šalia bet kokio maisto būtinai turi būti graikiškų salotų arba tiesiog daržovių, kurios čia nelabai skiriasi nuo lietuviško skonio – pomidorai, agurkai, svogūnai… Jų pagardinimui – jokių grietinių ar kitų riebių padažų – visur naudojamas vietinis alyvuogių aliejus.
Graikai jį itin mėgsta bei sako, kad aliejus ir yra jų ilgaamžiškumo paslaptis. Ne veltui graikai yra laikomi ilgiausiai gyvenančiais žmonėmis pasaulyje po japonų.
Pačiai teko išragauti viską – į kelionę vykau, kaip sakau, su savaitiniu planu „Viskas įskaičiuota“. O viešbutis iš tiesų laikėsi tradicijų – stalai kasdien būdavo nukrauti daržovėmis, vaisiais, labai plačiu karštų patiekalų pasirinkimu, smaližiai visada galėjo rasti įvairiausių desertų, tarp kurių ir graikiški tradiciniai skanėstai.
Visgi didžiausią įspūdį man paliko pusryčiai ne viešbutyje, o netoli jo esančiame turistų pamėgtame miestelyje Arkoudi, kuris turėjo nuostabų restoraną „R.Q.D. Paradise“, esantį ant jūros kranto. Visiška ramybė, jūros ošimas ir nuostabus maistas – ko daugiau galima norėti atostogaujant?
Ką vertėtų žinoti prieš vykstant
Geriausias atostogų suvenyras iš Peloponeso – alyvuogių aliejus. Ieškokite ir pirkite jį turguje iš vietinių graikų – nenusivilsite, o ir kainos ten patrauklesnės.
Pigesnių suvenyrų taip pat patarčiau paieškoti mažesnėse gyvenvietėse, nei miestų centruose.
Turizmo specialistai perspėja, kad Graikija pasižymi didžiausiu autoįvykių skaičiumi Europoje, tad nepatyrusiems vairuotojams leistis į savarankišką kelionę nerekomenduojama.
Pusiasalyje neegzistuoja žodis „greičiau“. Jei atostogoms prasidėjus lėta atmosfera gali kelti erzulį, pamėginkite likusias dienas leisti graikų tempu – niekur neskubėkite, nekurkite grandiozinių atostogų planų.
Nors maisto kainos Graikijoje tiek parduotuvėse, tiek restoranuose nelabai skiriasi nuo Lietuvos, visgi muziejai ten turi ne tik savo vertę, bet ir kainą, todėl su savimi pasiimkite ir papildomų pinigų tokioms išlaidoms.
Vasarą Graikijoje būna iš tiesų labai karšta, todėl prieš vykstant ten būtina pasirūpinti galvos apdangalais.
