Paklausus pačių italų atsakymas irgi būdavo panašus, suprask, nieko ten nėra. Visgi, pasitikėti italais nereikėtų, nes Abrucai ir L'Akvilos provincija turi kuo nustebinti.
L'Akvila kelia sparnus
Abrucų regiono centrą – L'Akvilos miestą (it. L‘Aquila) – nuo Romos skiria maždaug 150 km greitkeliu, tad mažai pažįstamą regioną ir jo sostinę galima pasiekti per porą valandų.
Pirmiausia L'Akviloje į akis krenta virš miesto iškilęs statybinių kranų miškas, dvelkia šviežiai maišomas betonas, gatvėmis zuja ryškiai apsirengę šalmuoti statybininkai.
2009 metais 6,3 balų žemės drebėjimo metu didžioji dalis miesto buvo sugriauta – be namų liko apie 40 tūkstančių žmonių, 1,5 tūkstančio buvo sužeista, o dar kiek daugiau nei 300 žuvo. Praėjus 9-iems metams L'Akvila yra tikra kunkuliuojanti statybų aikštelė.
Užsiminus apie žemės drebėjimą vietiniai sako, kad nebuvo nė vieno miestiečio, kurio ši nelaimė nebūtų palietusi, o ir dabar, gyvendami seismiškai saugiuose namuose net ir po menko judesio jie jaučia baimę ir iš naujo išgyvena patirtą košmarą.
2009-ųjų balandžio 6-osios naktis ir skylančių sienų garsas įsižėrė į atmintį visam laikui. Be to, vyresnieji miestiečiai baiminasi, kad vaikai neras ryšio su sugriautu miestu, neįleis čia šaknų ir iškeliaus gyventi kitur, kaip tai jau padarė dalis vietinių.
Pagrindinė L'Akvilos senamiesčio gatvė beveik atstatyta, tik pastatai daugiausia tušti, o vietiniai juokauja, kad tokių švarių ir gražių rūmų jie senamiestyje nebuvo matę.
Neseniai duris atvėrė dauguma miesto bažnyčių. Įspūdingiausios savo interjerais ir istorija – Santa Maria di Collemaggio bazilika ir San Bernardino bazilika. Centrinėje miesto aikštėje anksčiau kasdien šurmuliavo turgus, tačiau kol kas jis į senąją vietą nesugrįžo.
Gyvenimas vakarais verda aplink Forte Spagnolo tvirtovę, o kiek atokiau esantis 99 čiurkšlių fontanas išties ypatingas (beje, skaičius 99 L'Akviloje ne toks ir retas, paklauskite vietinių, kodėl). Visgi atvyki į L'Akvilą ir pamatyti, kaip vykdomas „Smart City“ vadinamas atstatymo projektas verta, o tuo pačiu bent minimaliai prisidėti prie turizmo atgaivinimo, kurio taip reikia vietiniams.
Nacionalinių parkų regionas
Abruzai dažnai vadinami Italijos plaučiais ir nacionalinių parkų regionu. Ir išties, keliaujant L'Akvilos provincija galima suabejoti – peizažas tikrai neprimena klasikinės Toskanos, Apulijos ar Sicilijos, o saugomos teritorijos užima net trečdalį regiono.
Kalnai čia siekia 3 km aukštį, žydi pievos ir žaliuoja miškai. Būtent todėl poilsį šiame Italijos regione renkasi tie, kas nori laukinės gamtos, tylos ir ramybės (o jos tikrai netrūksta – nutolus nuo miestelių dingsta ne tik interneto, bet ir apskritai telefono ryšys). Dar nuostabiau yra tai, kad pramogų Abrucuose netrūksta nei vasarą, nei žiemą.
Abrucų, Lacijaus ir Molizės nacionalinis parkas (it. Parco Nazionale d'Abruzzo, Lazio e Molise) yra seniausias Apeninų kalnų grandinėje, jo teritorijoje gyvena vilkai, kalnų ožiai, rudosios meškos ir daugybė kitų.
Šiame parke esančiuose miesteliuose vis dar egzistuoja „panarda“ – minint švento globėjo dieną rengiamos didžiulės tradicinių patiekalų vaišės. Daug gyvūnų galima sutikti Gran Saso ir Monti dela Lagos nacionaliniame parke (it. Parco Nazionale del Gran Sasso e Monti della Laga) ir Majelos nacionaliniame parke (it. Parco nazionale della Majella).
O štai Sirento-Velino regioniniame parke (it. Parco regionale naturale del Sirente-Velino) yra tikras rojaus sodas: beveik 2 tūkstančiai augalų rūšių, daugiau nei 40 rūšių žinduolių, 150 rūšių paukščių ir t.t.
Visus išvardintus parkus galima rasti L'Akvilos provincijoje. Vasarą juose įdomiausia leistis į žygius (ieškantiems adrenalino yra ir stačių sienelių), su gidais sekti gyvūnų pėdsakais ir netgi stebėti rudąsias meškas. Pastarosios, pasak vietinių, neretai užklysta apsidairyti į atokius kaimus.
Ne tokie sportiški turistai turi galimybę ilsėtis prie ežerų arba keliauti po kaimelius. Žiemą L'Akvilos provincijoje veikia keli slidinėjimo centrai.
Tik įsivaizduokite – praleidžiate kelias dienas saulėtoje Romoje, dvi valandos kelio ir jūs jau ant slidžių! Campo Felice ir Campo Imperatore vietovėse yra 65 km slidinėjimo takų ir galioja bendras slidinėjimo pasas.
Avys ir šafranas
Net kelias pažinties su Abrucais dienas praleidau kartu su gide Donatella.
Paklausta apie maistą ji tik giliai atsidūsta ir sako, kad virtuvė tokia įvairi, kad jai aprašyti reikėtų ne vienos knygos – regionas didelis, o maistas nuo jūros iki kalnų, nuo diesnių miestų iki mažų kaimelių varijuoja. Ir visgi primygtinai prašoma L'Akvilos provincijoje išskiria avieną ir šafraną.
Avys Abrucų istorijoje turi ypatingą vietą, o su jomis susijęs reiškinys, vadimas „transumanza“. Šis žodis reiškia kasmetinę avių migraciją iš Abrucų regiono aukštumų į pietus, pavyzdžiui, Apuliją.
Kasmet atšalus orams visos kiekvieno kaimo avys su keliais piemenimis patraukdavo į pietus, į šiltesnio klimato ir maisto paieškas. Sakoma, kad susijungę į vieną didžiulį būrį judėdavo keli milijonai avių. Atėjus pavasariui piemenys su bandomis grįždavo atgal į namus.
Abrucų avių vilna buvo labai vertinama, ją pirkdavo ir patys Florencijos kunigaikščiai Medici. Tiesa, „transumanza“ pamatyti greičiausiai jau nebepavyks, bet yra išlikę senieji migracijos maršrutai, kuriais galima keliauti.
Visgi aviena regionui svarbi iki šių dienų – Italijoje garsėja abrucietiški „arrosticini“ – ant ugnies kepti labai maži avienos gabalėliai, suverti ant medinių iešmelių. Lankantis Abrucuose būtina paragauti įvairių avies pieno sūrių ir avienos, net 7 valandas troškintos baltame vyne su prieskoninėmis žolelėmis.
Šafranas nuo X-ojo amžiaus buvo neatskiriama L'Akvilos provincijos (ypač Altopiano di Navelli) ekonomikos ir gastronomijos dalis. Jis buvo naudojamas vietoj pinigų, maistui, gėrimams gardinti, kaip vaistas ir net kaip dažai. Dabar dažniausiai jo galima paragauti „risotto“ pavidalu. Beje, vienas kilogramas šafrano surenkamas iš maždaug 150 tūkstančių krokų žiedų ir kainuoja kelias dešimtis tūkstančių eurų.
Abrucai istorijos mėgėjams
Neapsigaukite, Abrucuose ne viskas tik gamta ir avys. Dėka nedidelio atstumo nuo Romos, L'Akvilos provincijoje galima pamatyti romėnų pėdsakų.
Bene įspūdingiausi objektai – Alba Fucens kolonija ir Cunicoli di Claudio vadinami tuneliai. Alba Fucens gyvenvietė buvo įkurta 303 m. pr. Velino kalno papėdėje.
Dabar čia veikia archeologijos parkas (įėjimas nemokamas), o išvysti galima Apolono šventyklą, paverstą romaninio stiliaus bažnyčia, amfiteatrą, pirčių, pagrindinių gatvių, kitų pastatų liekanas. Iš viduramžių laikotarpio išlikę tvirtovės griuvėsiai.
Tuo tarpu Cunicoli di Claudio buvo romėnų hidraulikos ir inžinerijos stebuklas, atsiradęs 41-52 mūsų eros metais 30 tūkstančių vergų dėka. Kas tai?
Tai 32 šulinių, 6 pagalbinių tunelių ir vieno maždaug 6 km ilgio pagrindinio tunelio sistema, leidusi Imperatoriui Klaudijui nusausinti trečiąjį pagal dydį Italijos ežerą Fučiną (it. Fucino). Dalį Ferraro vadinamo tunelio gali pamatyti ir turistai.
Viduramžiais Abrucų regione suklestėjo vadinamasis „fenomeno di incastellamento“, t.y. ant kalvų šlaitų ir viršūnių buvo statytomos tvirtovės ir fortifikuoti kaimai.
Svarbiausi ir įdomiausi – Castello di Bominaco tvirtovė, Castello di San Pio delle Camere tvirtovė ir Castel Camponeschi a Prata d'Ansidonia fortifikuotas kaimas. Bet keliaujant po Abrucus per automobilio langą jų galima pamatyti žymiai daugiau ir pačiose neįtikėčiausiose vietose – nepamirškite pakelti akių!
Be įspūdingų tvirtovių ant kalvų pūpso nedideli miesteliai ir kaimai, vadinami specifiniu itališku žodžiu „borgo“.
Italijoje net egzistuoja tokių miestelių klubas, vadinamas „I Borghi più Belli d'Italia“ (liet. gražiausi Italijos miesteliai), į kurį patenka tik reikalavimus atitinkantys kandidatai (pavyzdžiui, gyventojų skaičius negali viršyti 2 tūkstančių, privaloma turėti architektūros ar urbanistikos paveldo, rengti tradicines šventes ir t.t.).
Klubui priklausančių miestelių Abrucų regione šiuo metu yra 23.
L'Akvilos provincijoje verta užsukti į kalnuose pasislėpusį Skaną (it. Scanno), garsėjantį auksadirbiais, vaizdingais skersgatviais ir puikiomis panoramomis. Miestelį net įamžino prancūzų fotografas Henri Cartier-Bresson.
Visai kitoks – Santo Stefano di Sesanijo (it. Santo Stefano di Sessanio). Pusiau apleistas, laiptų, siaurų praėjimų, kiemelių ir nedidelių aikščių pilnas kaimas dabar turi vos 60 gyventojų, tačiau atmosfera jame yra nepakartojama, o ramybė ir tyla garantuota. Kaip ir visoje L'Akvilos provincijoje.
Kelionę organizavo Italijos ir Lietuvos prekybos rūmai
